Pašnekesys su aktore Viktorija Kuodyte

Kovo 1 – 20 dienomis vyksiantis XXXII profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ kviečia net į 19 spektaklių.  Vienas jų –  „Meno forto“ pastatymas pagal vieną paskutiniųjų Franzo Kafkos apsakymų „Bado meistras“. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus darbas jau spėjo sulaukti pripažinimo tarp profesionalių teatralų ir žiūrovų. Apie spektaklio aktualumą šių dienų žmogui kalbėjome su pagridinio vaidmens atlikėja Viktorija Kuodyte. 

E. Nekrošiaus režisuojamuose spektakliuose vaidinate nuo 1994 metų. Ar kito ir kaip kito Jūsų bendravimas, santykis su šiuo režisieriumi. O gal tai apsrendžia tik spektaklis, personažas ir neturi nieko bendro su asmenybėmis, šiuo atveju aktoriumi ir režisieriumi?

1994 metais pirmą kartą suvaidinau E.Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Mažosios tragedijos” pagal A.Puškiną. Tai buvo ne tik pirmas darbas pas šį režisierių, bet ir pirmas išėjimas į didžiąją teatro sceną. Vėliau sekė dar keturi vaidmenys sukurti E. Nekrošiaus spektakliuose: „Meilė ir mirtis Veronoje”, „Trys seserys”, „Hamletas”. 1999 metais pasirodė jo spektaklis „Makbetas”, kuriame suvaidinau vieną iš laumių. Po to sekė 16 metų pauzė iki 2015 metais pasirodžiusios premjeros „Bado meistras”, kurioje vaidinu Bado meistrą.

Eimuntas Nekrošius yra žmogus, kurio rankos užkėlė mane ant scenos ir kurioje vis pasirodau jau daugiau kaip 20 metų. Pirmieji šešeri be galo intensyvaus kūrybinio bendradarbiavimo metai (1994-1999) suformavo manyje požiūrį į vaidybos meną, į literatūros interpretavimą teatre ir į patį teatrą. Ir nors 16 metų nedirbau su šiuo režisieriumi, visada tas suformuotas požiūris aktyviai reiškėsi vėlesniuose vaidmenyse, kitų režisierių sukurtuose spektakliuose.

Būtent tą požiūrio formavimą ir pavadinčiau tikruoju bendravimu su E. Nekrošiumi. Jis ne visai tiesioginis. Per įdėmų klausymasį repeticijų metu, per įsigilinimą į tai ką išgirdai, per stebėjimą režisieriaus veido, žvilgsnio, plastikos, jo daromų pauzių, tu lyg bendrauji su juo, o jis bendrauja su tavimi stebėdamas kaip tu savo suvokimą realizuoji scenoje. Galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų kartus, kai teko kalbėtis su režisieriumi akis į akį, asmeniškai, ne apie konkretų darbą. Taip, kad net ir nebendraudama  tuos 16 metų, aš dažnai būdavau aktyvioje diskusijoje su juo, kai tekdavo atrasti meninius sprendimus kitų režisierių spektakliuose. Kai šią vasarą buvau pakviesta į vieną tų asmeninių pokalbių (prieš „Bado meistro“ repeticijas) atrodė, kad tęsiame jau seniai seniai pradėto kurti spektaklio repeticiją.

„Bado meistras“ – pasakojimas apie Menininką. Nuo populiarumo iki vienišos mirties. Tarsi kiekvieno menininko (gal šiuo atveju tiesiog garbėtroškos?) svajonės išsipildymas ir… pabaiga, kurios nenori niekas. Kiek asmeniškumo, jautrumo tenka įdėti į šį vaidmenį? Ar tai, jog herojus Menininkas veikia labiau nei galėtų paveikti kitas vaidmuo, pavyzdžiui pienininkas, darbininkas ir pan. Juk teatras – tarsi akimirkos menas.

Taip, šis spektaklis apie Menininką. Tačiau, turbūt F. Kafkos pasakojimą galima interpretuoti ir kitaip, neįvardinant žmogaus, pasirinkusio „badavimo meną”, veiklos srities. Nežinau ar šis apsakymas pasiduotų jūsų minėtai interpretacijai apie pienininką ar darbininką? Panašu, kad ne.

Taip pat skaitykite:

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Moby sąskambiai Lietuvoje: puokštė emocijų, aktualios temos ir nostalgiška šokių aikštelė

„Eurovizijos“ nugalėtojas negalės rengti konkurso, jei dalyvauja ginkluotame konflikte

Šių jūsų paminėtų profesijų žmonės atlieka labai aiškų ir realų, tikrovišką darbą sulaukdami aiškių rezultatų. Šiuo požiūriu „Bado meistras“ yra dažnai už realybės  ribos, sugebantis dažnai savo sielą atskirti nuo kūno. Tai vis dėl to menininko laukas. Įvairių profesijų žmonių veikla turi tam tikrus bendrus dėsnius: veiklos pradžia, vystymasis ir pabaiga. Tuos pačius dėsnius turi ir gyvybė: gimimas, augimas, mirtis. Tas pats vyksta ir su meninnkų iškilimais ir jų šlovės pabaiga. Ateina kiti ir senieji užleidžia vietą.

Čia nieko keisto ir išskirtinio. Tas pats amžinos kaitos procesas vyksta ir kultūrose, epochose ir kiekviename iš mūsų. Ir nors mes negalime pasirinkti gimti ar mirti, bet galime pasirinkti tą viduriniąją žmogaus būties grandį – augimą. Ir šiame augimo procese įdomiausia ne kokiais būdais augama (jie be galo įvairūs), bet kur link. Vieni auga tobulindami savo profesines žinias, kiti (kad ir be profesijos) eina savęs pažinimo link, o štai dar kiti stiepiasi link „kažko”, kas tampa varomąja jėga. Tas „kažkas” ir yra paslaptingiausia ir, jei norit, sakrališkiausia.

F. Kafkos apsakyme „Bado meistras” paskojama apie savo profesijos MAESTRO, ne šiaip eilinį savo dalyko  žinovą. Jis pasiekęs aukščiausią (anot kitų) profesinę viršūnę kokią tik įmanoma toje srityje. Aukščiau už tai tik..Dievas. Tačiau pačiam Bado meistrui to maža. Ir tai ne garbės troškimas (nors ir tai), bet žmogaus stiebimasis link nepasiekiamybės. Šis pojūtis labai artimas menininkams (Bado meistrams). Tas amžinas nepasitenkinimas rezultatu ir ne tik.

Tas noras pranokti save. F. Kafkos bado meistras ne tiek garbėtroška, kiek „keistuolis”, labai sudėtingo charakterio žmogus. Jo laisvu noru pasirinktas gyvenimo būdas „badauti, kad nemirti iš bado” traukia ir intriguoja. Žavi. Jis viešai badauja ir žiūrovai už tai moka pinigus, o jis dėka jų, išgyvena. Tai ir realu ir kartu už tikrovės ribų. Šis žmogus tikrovę priima labai savitai. Jis ilgisi „tikrovės” kaip maisto, bet kartu jos bijo. Nes „tikrovė „atima tai kas jam svarbiausia – GALIMYBĘ. Galimybė yra visur ir visada, o tikrovė tik čia ir dabar.

Ar ateina metas kai būti suprastam žmogui tampa nebe svarbu?

Panašu,kad žmogui visada svarbu būti suprastam, ypač jaunystėje. Bet jei tu netrokšti niekam nieko įrodyti, priblokšti, nustebinti, pakeisti, perdaryti, tai ta baimė būti nesuprastam turėtų išnykti.

Teatras ir pedagoginė veikla. Susiję, susipynę ar tenka atriboti? Esate dirbusi su studentais, dabar – su pradinukais. Ar galima lyginti tuos du darbus?

Studijuojate pedagogiką. Teatro negana? Ar tai poreikis nesustoti, tobulėti, sužinoti kažką naujo, patirti tai, ko negali gauti viename darbe? 

Žinoma, teatras ir pedagogika, susiję dalykai, nes kalbame apie teatro pedagogiką. Teko girdėti aktorių teigiančių, kad pradėjus dirbti pedagoginį darbą  apleidžiama profesinė aktoriaus erdvė. Įsipareigojimas prisiimti atsakomybę už kitus labai suvaržo kūrybinę laisvę. Ją nualina. Manau, yra tame tiesos, bet čia esama ir puikybės. Aš džiaugiuosi galėdama pasidalinti įgytomis patirtimis. Ne žiniomis, bet būtent patirtimis. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su būsimais aktoriais dirbau aštuonerius metus. Kaip ir daugelis toje įstaigoje dirbančių dėstytojų, neturėjau jokio pedagoginio išsilavinimo. Turėjau tik nemažą aktorinę praktiką teatre, sukauptą per įvairius vaidmenis su įvairiais režisieriais. Šiuo metu nebedirbu toje įstaigoje dėl asmeninių sprendimų. Pradėjusi nuo rugsėjo mėnesio studijuoti Lietuvos edukologijos universitete teatro pedagogiką, susidomėjau tokiu klausimu, kurį pati sau išsikėliau: ar teatro pedagogas turi išmanyti pedagogiką ir kas tai yra? Šiuo metu vienoje Vilniaus pradinėje mokykloje turiu po trupinėlį valandų teatro būreliui pravesti. Tos veiklos ėmiausi vedama kelių paskatų. Toje mokykloje mokosi mano dukra ir teatro būrelis tapo nuostabus būdas pažinti savo vaiką kitaip, nei įmanoma tiesiogiai bendraujant. Šis metodas tinka ir kitiems būrelį lankantiems vaikams. Susitikimuose su vaikais labai aiškiai pastebiu kaip ta veikla galėtų būti organizuota norint ugdyti ne vykdytoją, bet laisvai kuriantį  vaiką. Sunkus ir prasmingas uždavinys. Neįmanoma lyginti darbo su studentais ir vaikais. Jie turi skirtingas patirtis, poreikius, skirtingas ir kontekstas. Tačiau bendrumą vis dėl to galėčiau užčiuopti: ir mažas, ir didelis trokšta būti pastebėtas ir išgirstas.

Esate gavusi net tris „Kristoforo“ apdovanojimus. Ar jie paveikė Jūsų karjerą, žiūrovų vertinimus, santykį su teatru?

„Kristoforo” statulėlė nuostabiai gražus kūrinys. Gaila, kad jos nebeliko apdovanojimų ceremonijoje, ji virto Kryžiumi. Auksiniu Kryžiumi…..

Negaliu apčiuopti  ar trys „Kristoforai” paveikė mano karjerą. Žmonės gatvėje manęs nestabdo, nepažįsta, neprašo autografų, nesu liaupsinama ar pastoviai apdovanojama kritikų. Tačiau jau daugiau kaip 20 metų turiu įdomių darbų teatre ir kine. Tai tiek ir paveikė.

Viena iš interviu esate sakiusi – „Niekada nesustoju, nuolatos esu apimta monologų, vis pagaunu save įklimpusią į pjesę. Bet maloniai įklimpusią“. Į kokius darbus įsitraukusi esate darbar? 

Jokių naujų darbų nepradedu. O jei ir yra daigeliai, tai jie tik idėjų lygmenyje. Beja, ta jūsų pateikta frazė apie „įklimpimą” į vaidmenį, buvo skirta tik konkrečiam kūrybiniam etapui. Pamenu, kad kalbėjau apie „Vyšnių sodą” repetuojamą A.Latėno pastatyme Jaunimo teatre. Tie „įklimpimai” turi savo pradžią ir pabaigą. Įvyksta premjera ir „išbrendu”. O jei sukurtas spektaklis „ypatingas”, tai vėl į jį „įklimpstu” tik to spektaklio dieną, na gal kai kada dvi dienas prieš. Kaip, pavyzdžiui, „Bado meistro” atveju.

Kam reikėtų nusiteikti žiūrovams, kurie dar svarsto ar festivalio metu rinktis „Bado Meistrą“? 

Būtų gerai, jei žiūrovai ateitų niekam nenusiteikę. Žmogus, rinkdamasis spektaklį, atkreips dėmesį į pjesės autorių, režisierių. Tai jau automatiškai nulems pasirinkimą arba ne. Asmeniškai aš, jei nežinočiau nei autoriaus, nei režisieriaus, labai susidomėčiau pavadinimu „Bado meistras”. Kas yra Bado meistras?

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Nijolė Vailionytė