Dauguma versus mažuma: kova dėl 141 – ne eilinė mažumos kova

Daugumos valios primetimas ir mažumos kova dėl savo teisės apsispręsti siekia mūsų civilizacijos ištakas. Atskaitos tašku diskusijoje galėtų būti Jėzaus nukryžiavimas. Šalia erškėčių vainiko ir kryžiaus Kristus turėjo kęsti ir žeminimą, pajuoką bei neapykantą iš susirinkusios minios – arba daugumos. Daugumos priespaudą dar ilgus šimtmečius kentė krikščionys, nes, kaip pastebi Holgeris Lahayne, pirmųjų šimtmečių krikščionys buvo kitokie, turėjo aiškią moralinę viziją, nors net iki 300-ųjų išsilaikė vos 10 proc. mažuma (apie 200-uosius spėjama 0,4 proc., 250-aisiais – apie 2 proc. Romos imperijos gyventojų). Nors krikščionys buvo metami sudraskyti liūtams iki pat Milano edikto 313 m., dabar krikščionybė yra neatskiriama Vakarų civilizacijos dalis. Kad ir kaip būtų, nors krikščionybė tapo daugumos religija, ji neprimetė savo valios mažumoms – visa tai atsispindi XX a. Bažnyčios socialiniame mokyme.

Pavyzdžiui, krikščioniškoji personalistinė antropologija teigia, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, tad visuomenė turi būti orientuota į asmenį. 1931 m. Šv. Sosto paskelbtoje enciklikoje Quadragesimo Anno buvo aprašyta subsidiarumo vertybė, kuri skelbia, kad didesnis socialinis vienetas ar tam tikra dauguma turi atlikti tas funkcijas, kurių negali atlikti mažesnis socialinis vienetas ar mažumos, bet negali jų eliminuoti iš politinės tikrovės ar uzurpuoti jų vietos, t. y. dauguma privalo rūpintis, kad padėtų išlikti mažumai girdimai.

Puikus pavyzdys galėtų būti ir Sokrato teismas, kuriame jis irgi buvo pasmerktas dėl kitokių vertybių. Abi istorinės asmenybės buvo engiamos tuometinės daugumos – tačiau dabar yra raktinės Europos istorijos asmenybės.

Pavyzdžių yra tiek, kad į istoriją galime žiūrėti net per tam tikrą – dauguma versus mažuma – prizmę. Juk ilgą laiką suverenitetas priklausė ne tautoms, o absoliutiems monarchams, kurių valia buvo primetama visiems valstybės gyventojams. Šiuo atveju dauguma pasireiškė net ne skaičiumi, bet jėga.

Viskas pasikeitė ištarus žodžius „suverenios valdžios šaltinis yra tauta“ – tai buvo ištarta Prancūzijos revoliucijos metu. Iškart po šio ir kitų modernių politinių paskelbimų Europoje viena po kitos vyko revoliucijos – nuo tautų pavasario iki dekabristų carinėje Rusijoje – visos jos siekė konstitucijos, kuri vienu ar kitu lygmeniu garantuotų minėtą teisę, kuri pasireikštų per demokratinius rinkimus. Artėjant vis arčiau šiandienos – politinę tikrovę kuria vis daugiau piliečių. Vienas po kito tirpo cenzai, pavyzdžiui, segregacija ar draudimai balsuoti moterims. Įvyko politinė modernizacija, ir suverenitetas tapo tautos, o rinkimai – tautos valios politine išraiška.

Demokratija kaip mažumos apsauga

Taigi, kaip matėme, daugumos valia pasireikšdavo kaip žiauri minia, reikalaujanti nuteisti ir nužudyti kitokį, pavyzdžiui, Kristaus ar Sokrato atvejais, arba dauguma pasireikšdavo kaip jėga, sutelkta vieno žmogaus rankose, pavyzdžiui, absoliutaus monarcho, prieš kurį mažuma planavo revoliucijas ir reikalavo konstitucijos – tokiame fone išnyra demokratija.

Taip pat skaitykite:

Po G. Nausėdos kritikos R. Popovienė teigia dar negavusi kvietimo susitikti su šalies vadovu

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Seimo etikos sargus dėl I. Vėgėlės ir R. Jankūno vizito Briuselyje

Valstybinė kalbos inspekcija galutinai pralaimėjo kovą teisme dėl dvikalbių užrašų Vilniaus rajone

G. Nausėda: realistiška iki pirmininkavimo ES pasiekti pažangą santykių su Kinija normalizavimo srityje

Atnaujinta Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija

L. Kukuraitis: 2029–2030 m. iš sistemos gali pasitraukti daugiau slaugytojų nei prisijungti

Ruošiamasi pokyčiams ilgalaikės priežiūros sistemoje: paslaugos žmonėms – vieno langelio principu

K. Budrys ES ragina diskutuoti dėl įšaldyto Rusijos turto panaudojimo Ukrainai finansuoti

Vienas iš demokratijos ginklų prieš daugumą yra proporcinė rinkimų sistema. Žymus teisės filosofas Hansas Kelsenas pastebi, kad „turėtų būti neleistina, kad į įstatymų leidžiamąjį korpusą tik dauguma siųstų savo atstovus, kad mažumoms arba mažumų interesams atstovautų daugumos partijos deputatai.“ Žinoma, mažumų partijos netaps Vyriausybės dalimi ir tikriausiai turės būti tik viena iš opozicijos dalių, bet, kaip pastebi filosofas – „kuo atkaklesnė kritika, kuo kryptingesnė mažumos opozicija, tuo didesnį kompromisinį pobūdį įgyja daugumos sprendimai, o kompromisas kaip tik ir būdingas demokratinei politikai.“

Yra iš ko pasimokyti

Šios idėjos nesvetimos ir Lietuvos politinei tikrovei. Čia vertėtų prisiminti vieną iškiliausių tarpukario asmenybių, ateitininkų ideologijos kūrėją ir Antano Smetonos režimo kritiką Stasį Šalkauskį. Jis teigia, kad nei dauguma, nei mažuma negali valstybės gyvenime nusistatyti ekskliuzyvistiniu būdu, t. y. monopolizuoti valdžios prerogatyvas savo naudai. Demokratinė tvarka kaip tik reikalauja, kad daugumos nauda būtų atseikėta teisėtais mažumos reikalais visuotinio solidarumo dvasia. Šioms ir kitoms savo mintims S. Šalkauskis suteikė pilnutinės demokratijos pavadinimą. Jas vėliau plėtojo Antanas Maceina, Kazys Pakštas ir daugelis kitų.

Galiausiai šios idėjos sutelkė dešiniųjų pažiūrų pokario išeivius, jie 1958 m. paskelbė deklaraciją „Į pilnutinę demokratiją“. Keletas citatų iš jos: „Dauguma nėra kompetentinga spręsti pačių demokratijos principų, nėra kompetentinga nusavinti pagrindines asmens teises“; „Demokratija turi gintis ir nuo daugumos, kai ši paneigia demokratinius principus, kurie saisto ir pačią daugumą“. Čia paminėjau dešiniųjų politines mintis, nes LVŽS savo moralinėmis vertybėmis labiau linkusi į konservatyvizmą, bet kuo platesnio atstovavimo idėja būdinga ir kairiesiems, kurie teigia, kad socialdemokratiją galima įgyvendinti tik teisingai atstovaujant visiems socialiniams sluoksniams.

Pavyzdžių galėtų būti ir daugiau – tarpukariu egzistavo žydų reikalų ministras, gudų reikalų ministras, nors, be šių ministerijų, etninės mažumos turėjo atstovų ir parlamente, bet jų teisėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys.

„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ – 1992 m. atkūrus nepriklausomybę savo Konstitucijoje dar kartą įtvirtinome šias vertybes. O ir politinėje tikrovėje yra labai puikių patirčių. Tikriausiai ne daug kas pamena, kad 1992 m. rinkimų į Seimą metu tautinėms mažumoms buvo taikoma privilegija – vietoj 5 proc. reikėjo peržengti 2 proc. slenkstį. Tuomet lenkų sąrašas dėl šios galimybės į parlamentą išsiuntė du atstovus. O lietuviškoms partijoms galiojo įprastas 5 proc. barjeras.

Kova dėl 141 – ne eilinė mažumos kova

Vienas iš daugelio būdų apsaugoti daugumą nuo mažumos, pastebėjo Hansas Kelsenas, yra pliuralizmas ir mažoritarinė rinkimų sistema – Lietuvoje tai buvo propaguojama ir tarpukariu, ir po nepriklausomybės atgavimo. Nors ši idėja jau patikrinta laiko ir seniai tapo vertybe, atsiranda politikų, kurie vėl stoja į daugumos ir mažumos kovą užimdami Galijoto poziciją.

„Taigi tie žmonės – didžioji jų dalis – yra įsitikinę, kad Seimą mažinti reikia, ir kuo greičiau, ir jokie neva racionalūs politologų išvedžiojimai jiems nė motais“, – taip didžiosios žmonių dalies lūpomis kalba LVŽS frakcijos narys Egidijus Vareikis. Daugumai atstovauja ir jo kolega Povilas Urbšys, kuris teigia, kad „jeigu padarytume gyventojų apklausą, daugelis pasisakytų, kad Seimo narių skaičių galima mažinti.“ Tokiais argumentais remiasi Seimo nariai, pasisakantys už Seimo narių mažinimą. Kita vertus, juk „valstiečiams“ gandras atnešė daugumą mandatų, tad gal galima sakyti, kad jie tiesiog atstovauja tam, kas juos išrinko?

Pirmiausia reikėtų žvilgtelėti į šiandienos konfliktą. Jei yra dauguma, kuriai atstovauja minėti politikai, vadinasi, egzistuoja ir mažuma, kuri turi kitokią poziciją. E. Vareikis mažuma įvardija neva racionalius politologus, kurių argumentų viešojoje erdvėje pilna.

Galime pateikti net tokį neva racionalių argumentų studentišką konspektą. Vieną pirmųjų paskaitų viešojoje erdvėje skaitė VDU dėstytojas Mindaugas Jurkynas: (1) Lietuvos Respublikos parlamentas atstovauja visiems Lietuvos piliečiams, t. y. ne tik esantiems Lietuvos žemėje ar vandenyse, bet ir gyvenantiems užsienio teritorijoje; (2) administracinės išlaidos Seimui yra labai mažos, palyginti su biudžeto paskirstymu skirtingoms sritims; (3) sumažinę parlamentar(i)ų skaičių, sumažintume rinkėjo balso vertę proporcingai parlamento sumažėjimui; (4) mažesnis Seimo narių skaičius reikštų mažesnį prieinamumą prie jų; (5) parlamento narių skaičius yra artimas kubinei šakniai iš piliečių skaičiaus; (6) turint didesnį parlamentarų skaičių yra didesnė galimybė turėti ne tik abejingų, bet ir daugiau aktyvių bei atsakingų politikų.

Vėliau šios paskaitos persikėlė į Vilnių ir vyko VU TSPMI. Šio instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis viešame savo komentare pridūrė, kad „kuo mažiau Seimo narių, tuo didesnė tikimybė, kad jie gali būti paveikti“ – tai septintas argumentas. Kitoje savo publikacijoje politologas pridėjo dar argumentų: (8) mažinantieji Seimo dydį gali bandyti nukreipti dėmesį nuo kitų nepopuliarių reformų; (9) struktūrinės galimybės, t. y. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga gali siekti užsidirbti papildomų taškų, žinodama, kad kituose Seimo rinkimuose vis tiek gaus mažiau mandatų nei šiuose; (10) tradicijų svarba, nes praktika rodo, kad vieną kartą iš esmės reformavus rinkimų sistemą vėliau tai daroma dažniau – štai 10 neva racionalių argumentų, kuriais mažuma stengiasi oponuoti didžiajai daliai.

Vis dėlto naujausi įvykiai parodė, kad taip mano ne tik neva racionalūs politologai, tačiau ir nemenka dalis visuomenininkų bei savo srities specialistų. Jie pasirašė viešą kreipimąsi į dabartinius valstybės vadovus ir partijų lyderius teigdami, kad šis Konstitucijos pakeitimas turi būti labai gerai apgalvotas ir deramai argumentuotas išankstinėje diskusijoje. Šį kreipimąsi pasirašė daug garsių valstybės veikėjų. Nuo politiko Vytauto Landsbergio iki teisininko Vytauto Sinkevičiaus, nuo istorikų Alfredo Bumblausko ir Egidijaus Aleksandravičiaus iki ekonomisto Gitano Nausėdos – nebe tik neva racionalūs politologai, ar ne?

Kad nepasirodytų, jog čia bandymas tvirtinti jau seniai užimtą poziciją, pateiksiu ir priešininkų argumentus. Be argumento, kad to nori dauguma (!), verta paminėti šias tezes: (1) nes bus greičiau priimamos reformos (nors tai gali būti ir neigiamas argumentas); (2) padidės konkurencija, ir taip į Seimą pateks labiau kvalifikuoti kandidatai; (3) Lietuvoje mažėja gyventojų skaičius, o parlamentarų – ne. Vis dėlto šiuo tekstu noriu šią diskusiją pasukti kitu kampu ir susitelkti tik į vieną argumentą – daugumos valios pavojų.

Šioje argumentų dvikovoje tikriausiai laimės mažuma, bet tai nesvarbu, nes LVŽS, turėdama didžiausią frakciją Seime, turi galimybę paversti valią politine tikrove. Todėl į šį tekstą reikėtų žiūrėti ne kaip į dar vieną argumentą, bet kaip į pasvarstymus, ką apskritai gali dauguma.

Apsvarstydami išsakytas mintis, idėjas ir tezes galime teigti, kad vienas pagrindinių demokratijos principų yra tai, kad kiekvienas gali prisidėti prie politinės tikrovės kūrimo. Paprastai tariant, kas ketverius metus spalio mėnesį Lietuvos pilietis turi balsuoti už tą partiją arba žmogų, kuris atitinka jo vertybes. Nesvarbu, už ką jis balsuotų – ar dešiniuosius, ar kairiuosius – jis prisidės prie Seimo turinio kūrimo, net jei jo atstovas ar partija ir nepateks į valdančiąją daugumą, tačiau atstovas galės visada priminti apie savo rinkėjo specifinius, t. y. daugumai nebūdingus, poreikius – tam ir reikalingas 141 narys.

LVŽS siūlomas Konstitucijos pakeitimas yra ne šiaip daugumos sprendimas mažumos atžvilgiu. Reikėtų patikslinti, kad bijoma ne LVŽS daugumos, bet daugumos kaip tokios – jos valios primetimo kitiems. Seimo narių skaičiaus sumažinimas reikštų ne dar vieną eilinį daugumos sprendimą (tai demokratijoje yra norma), bet mažumos balso gniaužimą.

Kuris nors iš šios idėjos šalininkų pasakytų: juk Lietuvoje pačių balsų, kuriems reikia atstovauti, mažėja – ir taip suklystų. Suklystų, kad jų mažėja dėl emigracijos, o emigrantai yra dar viena specifinė mažuma, kuriai reikia atstovauti, nes ji turi tam tikrų specifinių, t. y. daugumai nebūdingų, poreikių, pavyzdžiui, įstatymas dėl dvigubos pilietybės ir kt.

Jei pagalvotume, daugelis iš mūsų priklauso kokiai nors grupei, kuriai nepriklauso kaimynai ar dauguma (!) draugų. Tokios grupės gali būti nebūtinai religinės ar etninės, tai gali būti profsąjungos, pagyvenusių žmonių asociacijos, ekologiniai judėjimai ar net organizacija, siekianti atkreipti dėmesį į tam tikrą retą medicininį susirgimą – visi jie ieško užtarimo pas vieną iš 141.

Pažiūrėjus į šį reikalą kitaip, galima įžvelgti pavojų, kad mažesnės visuomenės dalies kuriamas politinis turinys tampa visos tautos tikrove. Tokių pavyzdžių galima pamatyti ne tik istorijos vadovėlyje, bet ir šiandien apsidairius aplink. Pirmas pavyzdys – Rodrigo Duterte. Naujas šalies prezidentas, kuriam užimti šį postą dėl specifinės Filipinų rinkimų sistemos užteko 39 proc. balsų. Tad ir jo amoralūs pasisakymai apie popiežių Pranciškų priimtini tik daliai, bet kentėti turi visa tauta. Donaldui Trumpui irgi pritrūko 2,1 proc., arba beveik 2,9 mln., balsų, kad surinktų daugumą, bet prezidentu jis tapo. Ką tik vos netapome panašaus įvykio Nyderlanduose liudininkais – reikia nepamiršti, kad įmanoma ir mažumos tironija daugumos atžvilgiu.