Lietuvos pilietybė ir politinio elito atsakomybė

Dr. Mindaugas Kuklys. Asmeninio archyvo nuotrauka.

1990 m. atkurtai Lietuvos valstybei teko ne tik pasinaudoti galimybe įstoti į Europos Sąjungą (ES) ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO), bet ir patirti didelių socialinių ir ekonominių iššūkių. Vienas iš jų – maždaug ketvirtadalio Lietuvos gyventojų emigracija. Ketvirtadalio darbingo ir aktyvaus amžiaus žmonių, kurie, artėjant referendumui dėl gimimu įgytos Lietuvos pilietybės išsaugojimo, jei ir nekaltinami Tėvynės išdavimu, tai bent jau apibūdinami kaip tie, kurie jau patys seniai kojomis prabalsavę ir patys savo politines teises (Lietuvos pilietybę) išmainę į geresnes socialines ir ekonomines sąlygas svetur. Toks požiūris būtų labai vienpusiškas, kaip ir vienpusiškas būtų požiūris vien kaltinti Lietuvos politinį elitą emigracijos nesuvaldymu, nes emigracijos suvaldymu negalėtų pasigirti nė vienos į Europos Sąjungą įstojusios Rytų Europos valstybės elitas. Tačiau politinio elito atsakomybės klausimas vis tiek išlieka. Nes elitas turi daugiausia galių formuluoti politinę darbotvarkę ir spręsti strateginius uždavinius mažiausiai dešimčiai metų į priekį.

Mažai kas prieštaraus, jei politinis elitas bus apibrėžiamas kaip asmenys, savo narystės galingose organizacijose dėka lemiantys politines pasekmes iš esmės ir reguliariai. Čia atkrinta atsitiktiniai, tik vieną kadenciją tarnaujantys Seimo nariai ar vienos dienos vyriausybės ministrai.  Konstitucinis Teismas save tikriausiai visų pirma laikytų teisiniu elitu (ir ne be pagrindo, nes jį sudaro profesionalūs teisininkai, teisės profesoriai), tačiau dėl pakankamai dažnų parlamentarų bandymų politinius ginčus permesti Konstituciniam Teismui, o ir paties Konstitucinio Teismo įsitraukimo į svarbių politinių klausimų sprendimą, neišvengiamai tampa politinio elito dalimi plačiąja prasme.

Lietuvos valstybei stojant į Europos Sąjungą, Seimas 2002 metais priėmė Pilietybės įstatymą, įsigaliojusį 2003-iaisiais ir leidusį Lietuvos pilietybę traktuoti pakankamai plačiai gimimu ją įgijusių asmenų atžvilgiu. Tačiau Konstituciniam Teismui (beje, jo pirmininku būnant profesoriui, kuris laikė atskirąsias Konstitucinio Teismo teisėjų nuomones ydinga praktika ir pasisakė už Teismo kolektyvizmą ir jo teisėjų nuomonių unisoną, nors puikiai žinoma, kad konstitucinėje justicijoje, kaip ir moksle, nuomonių įvairovė yra sveikintinas, o ne peiktinas reiškinys) 2006 metų pabaigoje nutarus, kad toks traktavimas per platus ir kad dviguba pilietybė gali būti tik išimtinis, o ne paplitęs reiškinys, šio klausimo sprendimas buvo daugiau nei dešimtmečiui blokuotas ir permestas referendumui. Tai pakankamai saugus Lietuvos politinio elito pasirinkimas žinant, kad dauguma iki šiol nepriklausomoje Lietuvoje organizuotų referendumų neįvyko (nesurinko minimalaus jame balsuojančiųjų procento) arba pralaimėjo.

Tačiau šių metų vasario mėnesį dabartiniam Konstitucinio Teismo pirmininkui viešai suabejojus paskutinio Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) konstitucingumu, Tėvynės Sąjungos (TS-LKD) atstovai su kitais kolegomis iš Seimo opozicijos Konstituciniam Teismui nedelsdami įteikė prašymą ištirti, ar šis įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Žodžiu, dar viena kliūtis tam, kad Lietuvos pilietis, pasirinkęs vienos iš europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, nebegalėtų išsaugoti savo gimimu įgytos pilietybės. Arba dar viena galimybė diskvalifikuoti mažai tikėtinos sėkmės referendumą, susiejant jį su tariamai konstituciškai neraštingu naujausiu referendumo įstatymu. Tačiau opozicija galvoja labai klaidingai, jei laiko šį referendumą tik Valstiečių ir žaliųjų sąjungos arba Socialdemokratų darbo partijos reikalu. Pilietybės klausimui reikia nacionalinio susitarimo tarp visų politinių partijų, panašiai kaip tai buvo siekiant narystės ES ir NATO atveju.

Dabartinį referendumą dėl Lietuvos pilietybės lydi nemažai klaidingos informacijos, prie kurios prisideda ir kai kurie Lietuvos elito nariai. Pavyzdžiui, pateikiama nuomonė, kad Lietuvos piliečiai, gyvenantys užsienyje, išnaudos ar išnaudoja Lietuvos sveikatos sistemą, nors puikiausiai žinoma, kad pilietybė ir naudojimasis medicinos paslaugomis yra visiškai nesusiję. Tokias nuomones viešojoje erdvėje yra išsakęs ekonomikos profesorius ir Lietuvos Banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, kuriam Lietuvos visuomenė yra ypač dėkinga už vieno George‘o Orwello kūrinio populiarinimą, ir teisės profesorius, buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius Laisvės TV laidoje „Karštos kėdės“ (š. m. kovo 15 d.). Tačiau medicinos paslaugos tiesiogiai susijusios su ligonių kasų veikla, o ne pilietybe. Štai, pavyzdžiui, į vieną Vokietijos regioną labai dažnai medicinos paslaugų atvyksta Danijos piliečiai. Čia turiu omenyje ne vadinamąjį stomatologinį turizmą, kurio klasikinis pavyzdys yra Vengrija su į ją keliaujančiais pacientais iš Vakarų Europos, o dabar jau ir JAV, bet visą spektrą paslaugų, įskaitant chirurgiją ir chemoterapiją. Danijos ligonių kasos mielai apmoka Danijos piliečių gydymą Vokietijoje, nes įkainiai Vokietijoje žemesni. Vokietijos ligonių kasos ir vokiečių gydytojai dėl to visai nesiskundžia.  

Nepagrįstos baimės sėjamos neretai ir dėl to, jog bijoma, kad Lietuva savo dvigubiems piliečiams turės mokėti pensijas, nors pensija mokama ne pagal pilietybę, bet pagal sumokėtas įmokas nuo darbo užmokesčio.

Nustūmus į šoną šiuos argumentus, galima ir toliau Lietuvos išeiviją (tiksliau dvigubą pilietybę) laikyti grėsme, kaip tai daro lietuviškojo liberalizmo atstovas Rimvydas Valatka straipsnyje „Desakralizuoti Lietuvos pilietybę“ š. m. vasario 17 d. „Delfyje“. Vartodamas panašią į Lietuvos konservatorių partijos (TS-LKD) patriarcho ir pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio, kartkartėmis vadinančio Lietuvos piliečius pilėnais (tikriausiai ne tais „Pilėnais“, kuriuose žūva Margiris) frazeologiją, R. Valatka Lietuvos piliečius vadina pilininkais – tiesiog pilies gyventojais. Pagrindinis R. Valatkos argumentas, kodėl dviguba pilietybė pavojinga Lietuvai, yra geopolitinis, nes Lietuva gyvenanti tarp pavojingų kaimynų, neatrodo įtikinamas, nes kalba eina apie mums draugiškų ES ir NATO šalių pilietybes.

Vietoj apgulties mentaliteto ir viduramžiškos pilies metaforos norėčiau priminti vieno kandidato į Lietuvos prezidentus pasiūlytą mamos metaforą. Mamos, kuri teisinga ir visus savo vaikus mylinti, ir kurios teisingumas nevirsta smulkmenišku kerštavimu už tai, kad kai kurie jos vaikai gyvena pernelyg toli. Juolab kad dauguma tų tolimesniųjų gyvena pas tuos pačius mamos pasirinktus bičiulius.

Lietuvos politinis elitas ryžtingai atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą. Dvi dienas vykęs 2003 metų referendumas dėl Lietuvos narystės ES, inicijuotas politinio elito ir skatintas kai kurių verslo grupių net talonais skalbimo milteliams ir alui (Vyriausioji rinkimų komisija čia neįžiūrėjo papirkinėjimo ar kokio kitokio pažeidimo), ir pati narystė nuo 2004 metų dar labiau atvėrė emigracijos vartus į Europą. Tačiau kai iškilo tų pačių emigrantų lietuviškos pilietybės išsaugojimo klausimas, referendumui dėl dvigubos pilietybės buvo smulkmeniškai pritaikytas jau kitoks teisingumas – referendumui neleista vykti dvi dienas. O apie talonus skalbimo milteliams ir alui net nebekyla noras „pasvajoti“…

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Nors emigracija buvo ir tebėra iššūkis Lietuvos valstybei ir visuomenei, Lietuvos politinis elitas žino, kad išvykusieji savotiškai padėjo spręsti nedarbo Lietuvoje problemą, taip pat, jog emigrantai siunčia į Lietuvą pinigus, kurių metinė suma pernai sudarė, atrodo, 1,3 milijardų eurų, arba maždaug 8 procentus viso Lietuvos biudžeto. Ir politinis elitas puikiai žino, kad, nepaisant to, kaip pasibaigs referendumas, išeiviai toliau siųs pinigines perlaidas į Tėvynę.

Šiam referendumui užsiregistravo keliskart didesnis užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių skaičius nei įprastai. Paprastai jis būna gerokai žemesnis nei balsuojančiųjų Lietuvoje dar ir dėl tos priežasties, kad užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams taikoma papildoma aktyvumo kartelė – reikia kiekvieniems rinkimams ar referendumui registruotis iš naujo. Tačiau net ir esant aiškiam politiniam Lietuvos piliečių užsienyje pasyvumui, vienas iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų Vytautas Sinkevičius straipsnyje „Pilietybė – dėl ko balsuosime referendume“ (skelbtas „15min.“ š. m. balandžio 16 d.) svarstė, ar nereikėtų iš ilgėliau užsienyje gyvenančių dvigubų Lietuvos piliečių atimti bent jau balsavimo teisę. Kažkada panašų klausimą po apkaltos kėlė ir Rolandas Paksas, supratęs, kad išvykusieji Lietuvos piliečiai nebus jo partijos rinkėjai. Iš principo toks reguliavimas nėra neįmanomas – tai atitiktų Danijos praktikuotą modelį bent jau iki 2015 metų (net ir neturintieji dvigubos pilietybės Danijos piliečiai dėl ilgesnio gyvenimo užsienyje prarasdavo teisę balsuoti Danijoje vykstančiuose rinkimuose).

Tame pačiame straipsnyje V. Sinkevičius kėlė ir klausimą, kaip užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai su dviguba pilietybe vykdys savo pareigas (pavyzdžiui, karinės tarnybos prievolę) Lietuvai. Standartinis atsakymas į šį klausimą būtų toks, kuris remiasi ligšioline tokių atvejų traktuote Lietuvoje: Lietuvos Respublikos pilietį, kuris kartu yra ir kitos valstybės pilietis, Lietuvos valstybė laiko tik Lietuvos Respublikos piliečiu. Kitos valstybės pilietybės turėjimas neatleidžia jo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Lietuvos Respublikos piliečio pareigų.

Iš 28 Europos Sąjungos valstybių (jei tebepriskaičiuosime Didžiąją Britaniją), tik keturios – tarp kurių yra Lietuva – neleidžia dvigubos pilietybės. Visas 2004 metais į Europos Sąjungą įstojusias pokomunistines Rytų Europos šalis paveikė emigracija į ES senbuvių teritorijas. Paveikė nevienodai, nes beveik milijono gyventojų praradimas Lenkijai ar Rumunijai buvo tik vos kelių procentų, tuo tarpu Lietuvai – viso ketvirčio valstybės gyventojų netektis. Pagal prarastų gyventojų proporciją visoje ES (Eurostat duomenys) dar labiau už Lietuvą nukentėjo tik viena šalis – Latvija. Tačiau Latvija, reaguodama į pasikeitusią tikrovę, nutarė leisti išlaikyti Latvijos pilietybę priėmusiesiems ES, NATO ir keleto kitų demokratinių šalių pilietybes. Lietuviško referendumo oponentams Latvijos kelias – ne pavyzdys, jiems kelrodė yra Estija, esą draudžianti dvigubą (daugybinę) pilietybę. Tačiau oponentai nutyli, kad, atidžiau panagrinėjus Estijos įstatymų leidybą, darosi aišku, jog Estijos piliečiams pagal kilmę pilietybė negali būti atimama ir kad Estija de facto leidžia dvigubą pilietybę.

Dalies Lietuvos visuomenės egzodas yra įvykęs faktas, o emigracija yra ne retas, bet paplitęs reiškinys. Todėl būtų visai logiška, kad prieš 27 metus priimta Konstitucija būtų priartinta prie pasikeitusios realybės.

Dr. Mindaugas Kuklys yra politologas, Tarptautinio etninės ir lingvistinės įvairovės studijų centro Prahoje bendradarbis ir Flensburgo universiteto lektorius