Atlikėjas J. Martin – apie kongreso giesmės įrašymo užkulisius ir labiausiai jį palietusią versiją

Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso giesmė „Tavo gailestingumas“ studijoje įgauna galutinį skambesį padedant atlikėjui ir dainų autoriui JUOZUI MARTINKĖNUI, scenoje geriau žinomam kaip Juozas Martin.

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ jis pasakoja, kuo šlovinimo giesmės įrašymas skiriasi nuo įprastos dainos ir kaip lietuviška kūrinio versija studijoje jį palietė labiau nei angliška. Kalbėdamas apie dirbtinį intelektą muzikoje, dainų autorius pripažįsta – jeigu roboto sukurta daina gali sužavėti klausytoją taip pat kaip tikro atlikėjo kūrinys, tai kelia ne tik profesinių, bet ir filosofinių klausimų.

Juozai, jūs koncertuojate ir kuriate dainas kartu su garsiausiais Lietuvos atlikėjais, bet aplinkybėssusiklostė taip, kad teko prisidėti įrašant Gailestingumo kongreso giesmę „Tavo gailestingumas“. Ar dirbdamas prie giesmės jautėtės kitaip nei rengdamas paprastą dainą?

Iš tikrųjų jaučiausi taip pat. Kūriniui skyriau tokį patį dėmesį kaip ir kitiems darbams. Į mane kreipėsi Paulius iš grupės „Ichthus“. Esame pažįstami per Bernardinų bažnyčią iš senesnių laikų. Jis kreipėsi, nes žinojo, kuo užsiimu. Mes šiek tiek bendraujame šeimomis, esame vieni kitiems pasakoję apie savo darbus, veiklą, kaip sekasi. Matyt, jis pajuto, kad čia gera proga kreiptis.

Kuo konkrečiai jūs prisidėjote?

Konkrečiai studijoje kūriau šios giesmės aranžuotę. Man atsiuntė demo versiją – įrašą iš repeticijų studijos, turbūt padarytą tiesiog telefonu. Tada aš studijoje kompiuteriu pradėjau įrašyti gitaras, programuoti kitus instrumentus ir tokiu būdu kurti aranžuotę šiam kūriniui.

Kai pirmą kartą išgirdote demo versiją, ką apie ją pagalvojote? Ar patiko?

Patiko. Nuo senų laikų prisimenu Mildą Žukienę ir jos grupę koncertuojančius gyvai. Tas skambesys man šiek tiek priminė senų laikų krikščionišką roką. Į tą pusę aranžuodami ir ėjome.

Taip pat skaitykite:

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

LNDT sezoną pradės kroatų režisieriaus O. Frljićiaus spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Giesmė įrašoma jūsų studijoje. Kiek faktas, kad tai yra giesmė, o ne šiaip paprasta daina, keičia darbą studijoje?

Kiekviename kūrinyje svarbu, kad būtų girdimas vokalas ir žodžiai, bet čia gal galima dar labiau pabrėžti, kad konkreti mintis yra pagrindas, todėl svarbu, kad žodžiai tikrai būtų perduoti ir išgirsti kūrinyje. Tai yra šlovinimo giesmė, tad instrumentai irgi svarbūs, bet, manau, čia galima išskirti vokalo ir teksto svarbą.

O kaip padaryti, kad žodžiai būtų išgirsti? Kiekviena daina turi kokią nors prasmę ir prasmė kartais klausytojus pasiekia, kartais – ne. Koks yra geros dainos receptas, kad žinia pasiektų klausytojus?

Vienas iš būdų – įrašant vokalą vokalistui įsijausti, išgyventi ir išdainuoti tuos žodžius. Patirties vokalistai tikrai turi – ir Milda, ir kiti. Manau, tai pavyko padaryti. Galbūt šitą dalyką ir išskirčiau.

Jūs pajutote tą prasmę? Ar dirbdamas prie šios giesmės dažnai susimąstėte apie Viešpaties gailestingumą?

Taip. Galiu paminėti vieną momentą. Šis kūrinys bus dviem kalbomis ir iš pradžių buvo atsiųstas įrašas anglų kalba, pirmiau turbūt pasirodys angliška versija, nes bus tarptautinis renginys. Vėliau pradėjome įrašinėti lietuviškai. Nežinau, kaip tiksliau apibūdinti, bet tada žodžiai tarsi iš karto pagavo. Mus, įrašančius, jie labai palietė.

Angliškai mes irgi suprantame, bet mums, lietuviams, anglų kalba vis tiek yra tarsi vienu žingsniu toliau. O kai pradėjome įrašinėti lietuviškai, viskas tapo aišku ir paprasta. Tokį momentą gerai prisimenu. Žinoma, įrašant daug dėmesio skiriama ir techniniams dalykams, bet žodžių tikrai klausėmės. Jie įstrigo.

Mums, paprastiems žmonėms, klausant dainų per „Youtube“, „Spotify“ ar kitą platformą atrodo, kad atlikėjas atėjo, vieną kartą sudainavo, įrašė ir daina jau atsirado. Bet iš tikrųjų kūrinių įrašymo procesas yra sudėtingesnis?

Taip, mes įrašome daug variantų ir dažnai atskiromis dalimis. Gal Milda išsiskyrė tuo, kad ji gali beveik visą kūrinį arba didelę jo dalį įrašyti iš karto. Bet dažniau būna, kad vos ne kiekvieną eilutę įrašome daug kartų. Paskui galima atrinkti geriausius variantus ir sulipdyti geriausią galutinį rezultatą.

Prie šios giesmės daug laiko praleidote?

Galima sakyti, gana nemažai. Dar prisidėjo ir tai, kad buvo dvi kalbos, todėl abi versijas įrašėme atskirai. Reikėjo daug ką atrinkti, tvarkyti vokalus. Šiais laikais vokalas sutvarkomas taip, kad įraše skambėtų idealiai. Žmonės gal ne visada supranta, kad klauso sutvarkyto vokalo.

Šiais laikais programos iš tiesų gali daug, bet daug gali padaryti ir dirbtinis intelektas. Kaip jis veikia muzikos pasaulį?

Kiek nugirstu iš šalies, iš įvairių pokalbių ar tinklalaidžių, jis muzikos pasaulį veikia labai stipriai. Pats asmeniškai su dirbtiniu intelektu nesu daug susidūręs ir jo daug nenaudoju kūryboje ar programuodamas. Esu net šiek tiek nepatenkintas, nes, pavyzdžiui, „ChatGPT“ esu klausęs informacijos apie dainų tempus. Paprašiau pateikti tam tikro atlikėjo tam tikro albumo dainų tempų sąrašą, o jis man parašė neteisingai. Supykau: kodėl jis gali man siųsti klaidingą informaciją?

O šiaip yra įvairių programų. Kolegos man rodė programą „Suno“: čia gali įrašyti ar nusiųsti bet kokį vokalą, ir ji tau generuos kokio nori stiliaus kūrinį. Iš pradžių tai atrodo įspūdingai, bet manau, kad riba greitai pasiekiama. Vis tiek žmogus turi nemažai prisiliesti – bent jau kol kas, kad kūrinys, daina ar jos dalis skambėtų subtiliai ir gražiai.

Jūs įžvelgiate problemų, jeigu kūriniai ir toliau bus fabrikuojami dirbtiniu intelektu?

Nežinau. Bandžiau tai suprasti, kai prieš metus ar kelerius per „Spotify“ platformą išgarsėjo tokia grupė, kuri, kiek supratau, buvo padaryta su dirbtiniu intelektu. Bet nežinau, kiek ji buvo padaryta su dirbtiniu intelektu, nes nesidomėjau. Tada bandžiau pajausti: klausiau kūrinių, daugelis jų man priminė grupę „Garbanotas“, pamaniau – gražūs kūriniai, gražios dainos. Jos mane veikia kaip tikros grupės, kaip tikrų atlikėjų dainos.

Paskui bandžiau savęs klausti: jeigu dabar supranti, kad tai padaryta ne žmogaus, kas tada? Sau iki galo neatsakiau. Jeigu ne žmogus gali padaryti tokius kūrinius, kurie žmogiškai paliečia, tada truputį neramu.Aišku, tuo metu vis tiek netikėjau, kad ten visai neprisidėjo žmogus. Bet jeigu man pasakytų, kad žmogus neprisilietė, būtų keista ir šiek tiek neramu.

Galima sakyti, kad įžvelgiate grėsmę muzikos kūrėjų autoritetui?

Taip, galėčiau taip sakyti. Bet mane labiau neramina ne vien autoriteto klausimas, o toks filosofinis dalykas. Viena kūno dalis tarsi nori priešintis tai idėjai, o kita sako: bet juk dabar patiri muzikos malonumą. Klausai kūrinio, vokalas skamba labai gražiai, subtiliai, kaip tikras. Vis dėlto čia svarbu ir tai, kad mums patinka ne tik kūriniai, bet ir tikri atlikėjai. Mes domimės, ką jie veikia, kaip kuria. Taip susidaro atitinkamas burbulas, dėl kurio mums patinka vienas ar kitas atlikėjas.

Jeigu atlikėjo klausai dešimt metų, gali apie jį papasakoti iš įvairiausių kampų. Dėl to jis tau patinka, dėl to patinka ir jo kūriniai. Tada bandžiau suprasti, kaip būtų, jeigu man patiktų koks nors dirbtinio intelekto sukurtas albumas. Su kuo tada kurčiau ryšį? Su grupe? Su atlikėju? O jeigu jo nėra, dėl ko man tada patiktų tas kūrinys ar tas „atlikėjas“? Viduje kilo chaosas bandant suprasti, kaip tokiu atveju veikia gebėjimas atsiduoti muzikai.

Tokios mintys būdingos ne tik jums – suprantu, kad tokios diskusijos vyksta visoje muzikos kūrėjų, atlikėjų ir dainų autorių bendruomenėje?

Vyksta. Negaliu daug komentuoti, nes nesu į tai labai įsitraukęs, nesu pasinėręs taip stipriai kaip kai kurie kiti, pats kurdamas dirbtinio intelekto dar labai nenaudoju. Galbūt reikėtų daugiau pabandyti. Apie tai plačiai kalbama. Nagrinėjamos tos grupės, įvairios programėlės.

Kiek klausau tinklalaidžių, kai kurie prodiuseriai siūlo dirbtinio intelekto nebijoti, neišsigąsti, pabandyti jį panaudoti naudingai. Ne galutiniam kūriniui, bet, pavyzdžiui, kuriant aranžuotę. Tarkime, reikia tam tikro skambesio. Ilgai užtruktum jį išgauti sintezatoriumi ar gitara, tačiau gali kažką įrašyti, nusiųsti į tą pačią „Suno“ ar kitą programėlę ir greitai sugeneruoti garsą, kurio tuo metu reikia. Toks būdas man skamba visai gerai, negąsdina. Net jeigu paskui to garso nenaudosi, gali jį pabandyti kaip idėją tam kartui.

Jūs kaip muzikantas gebate atskirti, kur yra dirbtinio intelekto, o kur žmogaus kūrinys?

Pradžioje, prieš kelerius metus, tai buvo lengva atskirti, nes dirbtinio intelekto kūriniai skambėjo labai prastai. Atsiųsdavo tokių dainų, kurios akivaizdžiai buvo nekokybiškos. Jūs irgi minėjote, kad kaip pokštą draugams gimtadienio proga kūrėte dainą pasitelkdamas dirbtinį intelektą. Aš irgi esu gavęs tokių kūrinių. Ten akivaizdžiai girdėti nekokybiškas skambesys.

Bet grįžtant prie tos grupės, apie kurią kalbėjau, tokių grupių turbūt yra ir daugiau. Neaišku, kiek ten prisidėjęs žmogus. Tikiu, kad žmogus prisilietęs, nes jeigu dirbtinis intelektas jau pats taip kokybiškai padarytų, tada būtų neramu, nes ten kūriniai skamba labai gerai – subtiliai, žmogiškai, nekompiuteriškai.

Juozai, bet jeigu galėtumėte kelių mygtukų paspaudimu sukurti kūrinį, kuris skambėtų tikroviškai, o jūs tuo metu galėtumėte ilsėtis, gulėti prie jūros, ką nors gurkšnoti – ar tokio gyvenimo nenorėtumėte?

Nežinau. Vis tiek norėtųsi kurti. Arba dainuoti, atlikti tuos kūrinius. Juk norisi būti to dalyviu. Jeigu esi muzikantas, nori tai daryti.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas