Brolis pranciškonas E. Jurgutis apie jaunimo sielovadą: nereikia bijoti kalbėti atvirai ir su humoru

„Jaunuoliai turi labai daug energijos, todėl visada pasitikrini, kur šiandien pats esi ir kiek esi pasiruošęs jiems atliepti. Jiems kartais užtenka trijų ar keturių valandų miego, todėl tenka pasitikrinti, ar esi pasirengęs tiek pat atlaikyti“, – apie jaunimo sielovadą krikščioniškoje stovykloje pasakoja brolis pranciškonas EDVINAS JURGUTIS.

Pasak jo, jauni žmonės ir šiandien ieško prasmės, bendruomenės, žmonių, su kuriais galėtų atvirai kalbėtis apie gyvenimą, santykius ir Dievą. Tačiau tam neužtenka vien taisyklių ar pamokslų. Pirmiausia reikia sukurti erdvę, kurioje žmogus jaustųsi priimtas. 

Pokalbyje su broliu Edvinu – apie krikščioniškas stovyklas, bendruomenės svarbą tikėjimo kelyje, kaip šiandien reikėtų kalbėti su jaunimu apie Dievą ir kodėl svarbiausia neskubėti jaunam žmogui duoti visus atsakymus.

Edvinai, visą praėjusią savaitę praleidai Bernardinų vasaros stovykloje, kur buvo nemažai jaunų žmonių. Krikščioniškų vasaros stovyklų, rodos, Lietuvoje netrūksta. Ką jaunimas veikia jose, kuo šios stovyklos skiriasi nuo kitų?

Kiekviena stovykla turi savo kryptį, tikslinę auditoriją ir programą, todėl krikščioniškos stovyklos gali būti labai skirtingos. Mūsų parapijos stovykla skirta ne vien jaunimui – tai šeimų stovykla. Vis dėlto daugiau nei pusė jos dalyvių yra vaikai ir jaunuoliai, todėl didelė dalis programos orientuota į veiklą, kurioje jie galėtų aktyviai dalyvauti: sportą, talentų vakarus, muzikavimą ir įvairius kūrybinius užsiėmimus.

Vienas pusdienis skiriamas paskaitoms. Kol tėvai klauso pranešimų ir mokymų, aš su paaugliais, kiti savanoriai su vaikais užsiimame įvairia veikla – piešiame, šokame, dainuojame ir po truputį dalijamės tikėjimu, pasakojame, kaip patys jį išgyvename. Iš šalies tai gali atrodyti kaip maži trupinėliai, tačiau jie pamažu susijungia į visumą. Vaikai, pavyzdžiui, kuria spektaklį apie Joakimą ir Oną, taip susipažįsta su Biblijos istorijomis.

Su vyresniaisiais, paaugliais, dažniau kalbamės apie moralinius ir net teologinius klausimus, kurie jiems jau tampa aktualūs. Man atrodo, kad jaunimui tai tikrai įdomu ir svarbu. Ypač paauglystėje kyla daug klausimų: kaip susitvarkyti su pykčiu, atstūmimo jausmu, kodėl atrodo, kad visi aplinkui – blogi, kodėl nepatinki sau, nepatinka tėvai, klasė ir kodėl apskritai nežinai, ką veikti.

Taip pat skaitykite:

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė apie Porciunkulės atlaidus: „Kad kuo daugiau žmonių galėtų patekti į Dangų“

Pasaulietė pranciškonė J. T. Ramonaitė OFS: „Šv. Pranciškus visus norėjo nuvesti į rojų“

Porciunkulės atlaidai Kretingoje 2026: šv. Pranciškaus 800 metų jubiliejaus programa

Šv. Pranciškaus jubiliejus Kretingoje: nuo paslaptingų sausainių iki naktinių žiburių eisenos

J. Olekas apie valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą: turėtume eiti bendrystės, solidarumo keliu

Penkiolikos kilogramų atsikratęs brolis pranciškonas E. Jurgutis: „Bėgimas yra mano karščiausia maldos forma“

Paaiškėjo iš pareigų atleisto kunigo G. Šarkos ateitis – nori tapti pranciškonu

Sesuo Trejybės Marija OSC – patraukta į Dievo šviesą naktyje

Todėl kalbamės apie vidinę ramybę, gyvenimo paieškas ir kitus iš pirmo žvilgsnio bendražmogiškus dalykus. Krikščionybė pateikia daug atsakymų, kaip atrasti ramybę, tvirtumą ir viltį, todėl stengiuosi kartu su jaunimu gvildenti šias temas.

Stovykloje buvo ir suaugusiųjų, ir vaikų, tad ar reikėtų kalbėtis su jaunimu apie tikėjimą kaip su suaugusiaisiais, ar vis dėlto ieškoti kito būdo?

Iš tiesų reikia ieškoti kito būdo. Labai daug priklauso ir nuo amžiaus. 13–15 metų paaugliams dar ne visi gyvenimo sprendimai atrodo svarbūs, tačiau apie tikėjimą su jais galima prasmingai kalbėti pasitelkiant žaidimus, draugystės temą. Tuo metu jiems ypač svarbūs draugai, ištikimybė, tarpusavio pasitikėjimas.

O su 16–18 metų jaunuoliais jau galima kalbėtis apie gyvenimą, atsakomybę ir sprendimus. Jie ruošiasi palikti namus, renkasi studijas, profesiją, pradeda savarankiškai kurti savo gyvenimą. Todėl su jais galima kalbėti tikrai giliomis temomis, tačiau visada reikia atsižvelgti į amžių ir brandą.

Didžiausias skirtumas yra kalbėjimo būdas. Suaugusiųjų gyvenime daugelis dalykų jau nusistovėję: jie turi profesiją, darbą, laikosi tam tikro gyvenimo būdo, todėl pokyčiai dažniausiai vyksta po truputį, mažais žingsniais. O paaugliui visas gyvenimas dar prieš akis. Jam atrodo, kad kiekvienas sprendimas yra milžiniškas ir lemia ateitį. Dažnai trūksta gyvenimiškos patirties, todėl į daugelį dalykų žvelgiama idealistiškai.

Svarbu nei nuvertinti paauglių išgyvenimus, nei gąsdinti, kad gyvenimas bus vien sunkus. Reikia padėti suprasti, kad suklupimų ir nesėkmių tikrai bus, tačiau tai nereiškia, jog dėl visko kaltas žmogus. Kartais gyvenimas pateikia iššūkių, o tikėjimas gali padėti juos priimti ir įveikti.

Kuo naudingos šios stovyklos būtent jaunimui?

Manau, svarbiausia, ką tokiose stovyklose gauna jaunimas, yra galimybė susidraugauti ir iš tiesų pažinti vieniems kitus. Kitaip nei savaitiniuose susitikimuose, kurie trunka vieną, dvi ar keturias valandas, stovykloje visą savaitę praleidžiame kartu. Per tokį laiką jau galima užmegzti tikrą draugystę, artimą bendrystę.

Mes kartu viską išgyvename – miegame palapinėse ar po tentais, klausome meditacijų, sportuojame, šokame, varžomės. Per tą laiką žmonės pamato vieni kitų stiprybes ir silpnybes, vieni kitus atvirai pažįsta.

Dažnai matau, kad po stovyklos tos draugystės išlieka. Jaunuoliai susiranda žmonių, su kuriais gali atvirai kalbėtis apie tikėjimą. Gal jie tiki, gal tik bando tikėti, gal jiems tiesiog įdomus Dievas, tačiau mokykloje, klasėje ar sporto būrelyje jie dažnai nedrįsta apie tai prasitarti, nes bijo būti išjuokti. Stovykloje jie vakare prie laužo gali pasikalbėti su kitu, išsakyti savo mintis, pasidalyti, kuo gyvena.

O tau, kaip kunigui, kuo svarbios tokios stovyklos? Ką jos tau duoda, ko išmoko ir ką leidžia pamatyti?

Tokios stovyklos visų pirma patikrina mano nuolankumą, kantrybę, pakantumą, fizinę ir dvasinę ištvermę. Jaunimas turi labai daug energijos, todėl visada pasitikrini, kur šiandien pats esi ir kiek esi pasiruošęs jam atliepti.

Jauni žmonės nebijo užduoti atvirų ir sudėtingų klausimų. Jiems kartais užtenka trijų ar keturių valandų miego, todėl tenka pasitikrinti, ar esi pasirengęs tiek pat atlaikyti. Niekas neverčia būti stovykloje, tačiau jeigu jau nusprendi joje dalyvauti, tikrai reikia ir Dievo malonės, kad ištvertum.

Kiekvieną rytą keldavausi ir eidavau ryto maldos. Labai nudžiugino, kad jaunimas, matydamas, jog ir aš ateinu, kartu keldavosi melstis. Grupelė merginų nepraleido nė vienos ryto maldos.

Tačiau stovykloje tenka ne tik melstis. Tenka bėgti estafetėse, sportuoti, kartais net ką nors vaidinti. Šiemet į sceną nelipau, bet mėgstu teatrališkumą, humorą, ironiją ir sarkazmą. Tai viena pagrindinių mano bendravimo su jaunimu formų.

Kai matau, kad jaunuoliai dėl kokios nors smulkmenos labai išgyvena, bet situacija nėra rimta, stengiuosi šiek tiek pajuokauti. Ne tam, kad iš jų pasišaipyčiau, bet kad parodyčiau, jog ne viskas yra tragedija. Pavyzdžiui, jeigu nespėjome nusiprausti po futbolo prieš vakaro maldą, specialiai ateinu smėlėtomis kojomis ar visas suprakaitavęs. Jie tada klausia: „Ar taip galima?“ Atsakau: „Žinoma. Kitaip nespėsime.“

Taip po truputį keičiasi požiūris. Tai galioja ne tik tikėjime, bet ir apskritai gyvenime. Kartais nebūsi idealiai pasiruošęs, gal būsi pavargęs, susivėlęs ar ne visai toks, kokį save įsivaizdavai, tačiau ateina laikas, ir vis tiek darai, ką esi pažadėjęs.

Tokiose stovyklose šiek tiek laužomas ir griežto, visada rimto kunigo stereotipas. Jauni žmonės pamato, kad su kunigu galima pajuokauti, žaisti futbolą, paprastai pabendrauti. Jie supranta, kad kunigas taip pat yra žmogus – netobulas, galintis ateiti ir smėlėtomis kojomis.

Tai yra didelis privalumas, nors kai kuriems, ypač vyresniems žmonėms, tai kartais tampa iššūkiu. Jie tikėjimą dažnai tapatina vien su religine praktika – su liturgija, apeigomis, taisyklėmis. O atvykus į stovyklą nėra senovinių altorių, suolų, klauptų, smilkalų ar didingos bažnyčios aplinkos. Yra medinės lentos, palapinės, sporto aikštelės ir žmonės, atėję tiesiai iš paplūdimio – su šortais, šlepetėmis ir rankšluosčiu ant peties.

Kai kuriems kyla klausimas: „Ar taip galima melstis?“ Tačiau po savaitės patys pradeda suprasti, kad galima. Stovykloje meldžiamės kiekvieną rytą, vakarą, vidurdienį, švenčiame šv. Mišias, meldžiamės prieš valgį. Religingumo čia kartais net daugiau negu kasdienybėje, tik jis paprastas, kasdieniškas ir tikras.

Čia visi ateina tokie, kokie yra. Vienas atsineša piešinį ar flomasterius, kita mama ateina nešina verkiančiu vaiku, kuris ką tik pargriuvo. Tačiau visi kartu sustojame ir meldžiamės.

Man atrodo, kad būtent tai jaunimui parodo svarbiausią dalyką – tikėjimas prasideda čia ir dabar tokiam žmogui, koks jis yra šią akimirką. Nereikia laukti sekmadienio, kol gražiai apsirengsi, išmoksi visas maldas ar jausiesi pakankamai geras. Stovykloje viskas vyksta natūraliai: ką tik žaidėme futbolą, po penkių minučių jau giedame rytmečio maldą, dar po dešimties minučių pietaujame ir vėl kalbamės apie gyvenimą bei nuotykius. Būtent toks tikėjimas, man atrodo, yra gyvas.

Tikėjimo kelyje labai svarbi yra bendruomenė. Dalis studentų, atvykstančių studijuoti į Vilnių, yra iš didesnių ar mažesnių miestelių, kur jie buvo aktyvūs savo parapijų bendruomenių nariai – vieni priklausė ateitininkams, kiti buvo skautai. Atvažiavę į sostinę jie pradeda naują gyvenimą: atsiduria tarp naujų žmonių naujame mieste ir ieško naujų bendruomenių. Ar Vilniuje pakanka tikinčiųjų bendruomenių, kur jaunimas galėtų ateiti ir rasti tikinčiuosius?

Sakyčiau, bendruomenių yra tiek, kiek reikia. Šiandien Bažnyčioje vis daugiau matome naujų iniciatyvų. Jos po truputį formuoja ateities Bažnyčią ir rodo kryptį, kuria judame.

Anksčiau buvo įprasta manyti, kad visur būtinai turi būti kunigas – lyderis, vedantis, organizuojantis, viską laikantis savo rankose. Tačiau šiandien matome, kad pašaukimų mažėja, kunigų vis mažiau, jie sensta. Todėl natūraliai suprantame, kad ne visur kunigas gali būti pagrindinis bendruomenės variklis.

Labai daug gali padaryti patys parapijiečiai. Vilniuje matau daugybę grupių, kurios atsiranda todėl, kad žmonės dega noru būti kartu. Jeigu yra poreikis, jie buriasi, kviečia vieni kitus. Taip, tam reikia laiko ir pastangų, tačiau jeigu žmogus iš tiesų ieško bendrystės, jis ją randa.

Dažnai tenka girdėti, kad besiruošiantys egzaminams abiturientai ir studentai kreipiasi į Dievą, meldžiasi, nors jų kasdienybėje tikėjimo nėra. Ar blogai, kad jaunas žmogus į Dievą atsigręžia tik tada, kai jam sunku arba reikia pagalbos?

Taip elgiasi ne tik jauni, taip elgiasi ir suaugusieji, ir turbūt kiekvienas iš mūsų. Dažniausiai į Dievą atsigręžiame tada, kai patiriame sunkumų, išbandymų, kai nebežinome, ką daryti. Kai atrodo, kad savo jėgomis jau nebesusitvarkome, tuomet prisimename, jog galbūt yra kažkas daugiau.

Žmonės, kurie Dievo ieško nuolat, jau būna išsiugdę tam tikrą dvasinę discipliną. Jų yra brandus maldos gyvenimas, jie meldžiasi ir kai viskas gerai, ir kai sunku. Jie paprastai priklauso bendruomenėms, yra prisiėmę tam tikrus įsipareigojimus, jų tikėjimas tapęs kasdienio gyvenimo dalimi.

Jaunas žmogus dažniausiai dar ieško. Ieško savo ritmo, savo bendruomenės, santykio su Dievu. Todėl Dievas dažniausiai prisimenamas tada, kai ateina egzaminai, didesni išbandymai, įsimylėjimas ar išsiskyrimas. Tuomet natūraliai kyla klausimas: „Kur yra Dievas?“

Vėliau gyvenime atsiranda didesnių atsakomybių – šeima, vaikai, paskolos, santykių išlaikymas. Tuomet pagalbos reikia beveik kasdien, todėl ir Dievo žmogus pradeda ieškoti kasdien. Man atrodo, kad jaunystėje toks epizodinis atsigręžimas į Dievą yra visiškai normalus. O vėliau, augant ir priimant svarbius gyvenimo sprendimus, tas poreikis tampa nuolatinis. Todėl jeigu šiandien jaunas žmogus prisimena Dievą tik retkarčiais, nereikia dėl to jo smerkti. Reikia leisti jam augti.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas