Dėl Dariaus Kuolio straipsnyje apie mane išsakyto šmeižto ir viešo atsiprašymo poreikio

Atkreipiu dėmesį, kad žurnale „Būdas“ paskelbtame ir 2024 01 08 „Bernardinų“ portale republikuotame p. Dariaus Kuolio straipsnyje apie mano asmenį yra išsakyti tikrovės neatitinkantys, mano pažiūroms priešingi ir mane šmeižiantys teiginiai.

P. Darius Kuolys tendencingai iškupiūravo (iškupiūruotas vietas ženklinu kita spalva) mano viešą pasisakymą, pakeisdamas jo prasmę, išsigalvodamas nesamus faktus ir savo nuožiūra priskirdamas man vienareikšmiškai negatyvias pažiūras, kurios yra visiškai priešingos nesyk mano viešai reiškiamai pozicijai. Dar daugiau, buvau sutapatinta su aktyviu Vilniaus polonizatoriumi Romualdu Jałbrzykowskiu, su kurio neigiama veikla buvo susidūrę mano pačios šeimos nariai. Štai Dariaus Kuolio straipsnio citata su šmeižikiškais, jo paties išgalvotais teiginiais (pabraukti):

„Kristinos Sabaliauskaitės įsitikinimu, su Vilniumi, jo senamiesčiu nieko bendra negalintys turėti XX šimtmečio pradžios lietuviai, net čia daug metų gyvenęs ir dirbęs Jonas Basanavičius. Paskelbtame laiške visiems „buvusiems, esamiems ir būsimiems Vilniaus merams“ ji aistringai protestuoja prieš sostinėje Didžiojo Vilniaus seimo sumanytojui, Vasario 16-osios akto signatarui pastatytą paminklą: „Štai įspraudėme Joną Basanavičių į kelioms konfesijoms šventą miesto Aštrųjį trikampį. <…> Ne atvykėlių užgaida Basanavičiaus aikštė <…>. Atleiskite, bet ši Senamiesčio aikštė niekada nesisies su Basanavičiumi. Niekaip.“8 Paskelbtas nuosprendis J. Basanavičiui ir lietuviškam Vilniui radikalus: tarp „kelių konfesijų“, kurių nariams Vilniaus Aušros Vartų prieigos šventos, lietuvių nebuvę, nėra ir nebūsią. Taip radikaliai lietuvių atžvilgiu, regis, nebuvo nusiteikęs net Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (Romuald Jałbrzykowski), leidęs miesto visuomenei su velioniu J. Basanavičiumi atsisveikinti Katedroje ir pats aukojęs Mišias9. Taigi klausimas, ar būta lietuviško Vilniaus, šiandien kuriamoje viešumoje nebėra gluminantis. Jis vertas rimtesnių svarstymų.

O štai čia visa, neiškupiūruota citata iš mano viešo pasisakymo:

„Štai įspraudėme Joną Basanavičių į kelioms konfesijoms šventą miesto Aštrųjį trikampį. Prie Aušros Vartų Dievo Motinos, prie stačiatikių kankinių, prie Mickevičiaus Konrado celės. Prasminis perkrovimas, ir ne gerąja prasme. Vilniečiai kaip vadino aikštę „Filharmonijos“, taip ir vadina bei vadins. Ne atvykėlių užgaida Basanavičiaus aikštė, mums užtenka prigijusios Basanavičiaus gatvės. Atleiskite, bet ši Senamiesčio aikštė niekada nesisies su Basanavičiumi. Niekaip. Juolab su tokiu prastu paminklu, kuris estetiškai atrodo šimtmečiu pavėlavęs. Vėl tas pats ir tas pats postsovietinis provincialusis socialistinis realizmas: „Menas privalo tarnauti liaudžiai“. Ir politikai. Ir mažai išprususių politikų beigi prezidentų primityviam skoniui.“ Tokie yra mano neiškupiūruoti teiginiai.

Atkreipiu ir p. Kuolio, ir žurnalo „Būdas“ bei Bernardinai.lt redakcijų dėmesį, kad neigiamas požiūris į Basanavičiaus paminklo nevykusį estetinį sprendimą ir netinkamą jo vietos parinkimą įterpiant jį į vienareikšmiškai sakralias (tikiuosi, katalikiško „Bernardinų“ portalo redakcija su manimi sutiks) asociacijas turinčią Vilniaus miesto vietą, „prasminis tos vietos perkrovimas“ ir neprigijimas anaiptol nereiškia, kad neva mano „įsitikinimu su Vilniumi, jo senamiesčiu nieko bendra negali turėti XX šimtmečio pradžios lietuviai“.

Toks teiginys yra žemas ir gėdingas p. Dariaus Kuolio išgalvotas melas, nes čia pat, tame pat sakinyje rašau, kad vilniečiams puikiai prigijo Basanavičiaus gatvė, kuria šis asmuo įamžintas – tik štai šį mano teiginį p. Darius Kuolys tarsi pagal geriausias sovietinės demagogijos tradicijas iškupiūravo ir papildė jas savo melagingu pramanu apie mano neva skelbiamą „nuosprendį“ ir „vietos lietuviams nebuvimą“ bei insinuacine nesąmone, kad tarpe kelių konfesijų, kurioms ši vieta šventa, neva „nebuvę, nėra ir nebūsią lietuvių“. Jų – daugiau nei apstu, ir būtent jiems šis naujasis paminklas rėžia akį. Aš, beje, viena iš jų – nebent ne visada patogios istorinės tiesos, o ne pseudonacionalistinės ideologijos paisymas, p. Dariaus Kuolio nuomone, iš manęs atima teisę vadintis lietuve.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas atsikartoja?

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

P. Darius Kuolys, būdamas LDK istorijos tyrinėtojas, neabejoju, skaito ir supranta lenkiškai – todėl jam tikrai yra prieinami mano interviu internete lenkų kalba Lenkijos žiniasklaidoje pastaruosius dešimt metų, kuriuose pasisakau prieš bet kokį Vilniaus kaip „Kresų“ (t. y. „pakraščio“) ar „lenkiško“ miesto traktavimą, pabrėžiu Vilniaus, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės su visa jo sudėtinga tautine sandara, ypatingumą; jo demografijos kitimą dėl marų, karų ir XX a. Stalino įvykdyto brutalaus gyventojų „išvalymo“ (kuris, sekant p. Kuolio straipsnio argumentų ir kriterijų logika, būtų laikytinas turbūt teigiamu dalyku, nes juk „atsirado daugiau vietos lietuviams“).

Be to, nuolatos kartoju, kad net nuo XVI a. ėmusi plisti lenkų kalba, kuria kalbėta Vilniuje, buvo kitokia nei Lenkijos Karalystėje, su gausybe baltiškos ir lietuviškos kilmės žodžių – jie palikti lenkiškuose mano knygų vertimuose mūsiškiam LDK koloritui perteikti. Mano požiūrį lietuviškai p. Darius Kuolys girdėjo savo ausimis pats asmeniškai būdamas „Šviesos–Santaros“ auditorijoje: ten atvirai kalbėjau apie labai neigiamą Vilniaus polonizavimą tarpukariu, kuris buvo nepriimtinas patiems lenkakalbiams Vilniaus gyventojams autochotonams, ypač krajovcams-demokratams; beje, taip pat ir Czesławui Miłoszui. Todėl manęs tapatinimas ar teiginys, jog esu net aršesnė už tokį polonizatorių kaip Romualdas Jałbrzykowskis, yra arba tiesiog p. Dariaus Kuolio niekingumas, arba jo neįgalumas iki galo suvokti mano žodžių prasmę. Kuris variantas – lai p. Darius Kuolys pasirenka pats. Tačiau viešas atsiprašymas už viešą apšmeižimą ir jo paskelbimas „Būde“ bei „Bernardinai.lt“ portale priklauso bet kuriuo atveju.

O apie nevykusias įpaminklinimų strategijas Vilniuje, neišmanėliškus nuo sovietmečio besitęsiančius „teritorijos žymėjimus“, Vilniaus autentikos naikinimą, apverktiną jo tradicijų nykimą kalbėjau ir kalbėsiu, kad ir kaip kai kam šitai nepatiktų. Meilė gimtajam miestui įpareigoja tą daryti, juolab kad jau atsiradusių prasminių ir estetinių nesusipratimų apstu. Todėl jų daugiau nesinori, norisi atsakingo ir jautraus požiūrio į mylimo miesto saugojimo ir priežiūrą. Ir tik silpnapročiai arba piktybiniai demagogai gali tokį dėl autentikos nesaugojimo susirūpinusį kalbėjimą interpretuoti kaip „vietos nebuvimą lietuviams“.

Vilnius, kaip ir visos sostinės, ypatingas tuo, kad vietos ir laisvės jame atsiranda visiems, net visiškiems kvailiams. Tačiau būtent pastarieji būna įsitikinę, kad pakeisdami per šimtmečius prigijusius istorinius gatvių ir aikščių pavadinimus, tokius kaip Šv. Onos, Uosto, Filharmonijos, Bonifratrų, pristatydami paminklų šventoriuose, katalikų bažnyčias naudodami tarsi prašmatnias šarvojimo sales ateistų komunistų (kad ir kaip nusipelniusių) palaikams pagerbti, mes, lietuviai, į Vilniaus istoriją pateksime kaip labiausiai mieste pasižymėję ir jį puoselėję. Užuot tvarkę griuvėsius ir plynes, renovavę XX a. II p. kvartalus ir ten statę paminklus skveruose. O jų – dailių skverų su lietuviškos ar nesenos istorijos įamžinimais – verkiant reikia naujesniems miegamiesiems miesto rajonams ir jų bendruomenėms, kurios taip pat nusipelno turėti savo atminties ženklus ir kultūrinės traukos vietas, ypač jei ten gyveno buvę jų kaimynai – iškilūs mūsų kūrėjai.

Susiję:

Darius Kuolys

12 min

Lietuviškas Vilnius: ar tokio būta? (I)

Kristina Sabaliauskaitė

5 min

Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės apdovanojimo kalba

Kristina Sabaliauskaitė

Julius Sasnauskas

15 min

Kodėl Vilnius įsimylimas

Kristina Sabaliauskaitė

Liudas Jovaiša

23 min

Liečiant epochos dramblį