Didėjant migracijai Europoje, auga ir įtampa visuomenėje: kas padeda sėkmingai integracijai?

Europoje didėja migracijos mastas – vieni bėga nuo karo, kiti ieško geresnių gyvenimo sąlygų, darbo ar siekia išsilavinimo. Kartu vis dažniau keliamas klausimas: kas padeda atvykėliams sėkmingiau integruotis ir sugyventi su vietos bendruomene?

Integracija nėra asimiliacija

Priėmimo ir integracijos agentūros vadovas GEDIMINAS POCIUS pabrėžia, kad žodis „migrantas“ apima daug skirtingų žmonių kategorijų: „Yra darbo, studijų migrantai, ukrainiečiai, kuriems taikomas laikinosios apsaugos statusas, taip pat prieglobsčio prašytojai ir neteisėti migrantai.“

Lietuvos integracijos programoje paprastai dalyvauja žmonės, kurie gauna prieglobstį Lietuvoje. Tokių žmonių per metus yra keli šimtai: apie du trečdalius sudaro baltarusiai, likusį trečdalį – kitų tautybių žmonės, paprastai afganistaniečiai, sirai.

„Visi kalba apie didelį užsieniečių Lietuvoje skaičių – daugiau kaip 200 tūkstančių. Tačiau didžiąją jų dalį sudaro visai kitais būdais į Lietuvą atvykę žmonės – dėl darbo, taip pat ukrainiečiai ir kiti“, – vardija G. Pocius.

Integracijos programoje kasmet dalyvauja keli šimtai žmonių. Jiems teikiama parama gauti būstą, įsidarbinti, mokytis kalbos ir kitoms su įsikūrimu naujoje šalyje susijusioms reikmėms. „Taip pat sudaromas asmeninis integracijos planas, kuriame numatoma, ką žmogus turi padaryti: susirasti būstą, įsidarbinti, vaikus pradėti leisti į mokyklą, taip pat privalomai mokytis lietuvių kalbos. Integracijos programa trunka metus, bet praktiškai – paprastai apie pusantrų metų“, – sako Priėmimo ir integracijos agentūros vadovas.

Vis dėlto G. Pocius pabrėžia – integracija yra abipusis procesas, todėl daug kas priklauso nuo paties žmogaus motyvacijos integruotis: „Integracija nėra tas pats, kas asimiliacija. Ne, žmones reikia integruoti – supažindinti su tuo, kas yra Lietuva, kokios čia taisyklės, kokios normos, ko mes tikimės iš jų ir ko jie tikisi iš valstybės.“

Sunkumai – kalbos mokymasis, būsto nuoma

Kalbėdamas apie sunkumus, kuriuos patiria atvykusieji gyventi į Lietuvą, G. Pocius išskiria kalbos mokymąsi ir jo prieinamumą: „Atvykus ukrainiečiams, padaugėjo galimybių kalbos mokytis tiek mokamai, tiek nemokamai, tačiau to ne visada užtenka. Žmonės dirba arba mokosi, todėl kartais norėtų daugiau lankstumo.“

Taip pat skaitykite:

Lietuva septynioms Ukrainos organizacijoms skyrė 600 tūkst. eurų pagrobtiems vaikams susigrąžinti

Gestų kalba viešajame sektoriuje – ką svarbu žinoti?

G. Nausėdai Kyjive įteiktas Ukrainos ordinas: apdovanojimas priklauso visiems Lietuvos žmonėms

Lietuvos vadovai pasveikino Ukrainą 35-ųjų nepriklausomybės metinių proga: remsime iki pergalės

Sostinėje surengtos eitynės prieš rasizmą ir neapykantą migrantams

K. Mišinienė apie seksualinio smurto aukas: „Teko girdėti suaugusiųjų kaltinimus prabilusiam vaikui, esą dabar jiems gėda prieš kaimynus“

Šalies vadovai sveikina Estiją Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga

„Blue / Yellow“ akcijoje „Dronatonas“ siekiama surinkti 1 mln. eurų, penktadalis bus skiriama Lietuvai

Atvykėliams sunku ir susirasti būstą: „Yra nuostata, kad užsieniečiams išsinuomoti būstą Lietuvoje gerokai sunkiau, nes žmonės dėl įvairių priežasčių nelinkę jiems nuomoti. Darbą ar galimybes mokytis paprastai susirasti nėra taip sudėtinga.“

Integraciją gali apsunkinti ir visuomenėje vyraujantis neigiamas požiūris bei nepasitikėjimas atvykėliais. Agentūros vadovo teigimu, visa tai kyla dėl nesupratimo ir tiesioginio kontakto nebuvimo.

„Žiniasklaidoje dažnai vyrauja gana vienpusiškas naratyvas. Pozityvių, sėkmingos integracijos istorijų nėra labai daug – turbūt todėl, kad jos ne tokios įdomios. Galbūt reikėtų keisti tuos naratyvus ir daugiau šviesti visuomenę įvairiomis su migracija susijusiomis temomis“, – svarsto pašnekovas.

Kita kalba ir kitos moralinės vertybės

Lietuvos valdžios pozicija migracijos klausimais griežtėja. Vyriausybė dar praėjusių metų gruodį pasirinko mišrų solidarumo modelį: pagal Europos Sąjungos Migracijos ir prieglobsčio pakte numatytą mechanizmą Lietuva ketina iš Kipro priimti 58 prieglobsčio prašytojus, o už likusią jai tenkančių įsipareigojimų dalį sumokėti finansinį įnašą.

MARITANA LARBI sako, kad tokie sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į realias šalies galimybes: „Kalbant apie tai, ar mes priimame migrantus, ar nepriimame, aišku, yra žmogiškasis faktorius – mes kaip žmonės turime užjausti. Bet svarbiausia, kiek turime galimybių, lėšų ir kitų išteklių juos iš tiesų integruoti į savo visuomenę. Kitu atveju žmonės atvyksta į svetimą šalį, kur nėra laukiami, ir susiduria su labai didelėmis problemomis.“

„Matyt, Lietuva – vis dar gana konservatyvi šalis ir nėra atvira visiems procesams, dabar vykstantiems Europoje“, – priduria ji.

Viena iš Europos šalių, susiduriančių su stiprėjančia migracijos krize, yra Vokietija. „Po Antrojo pasaulinio karo į Vokietiją daugybė žmonių buvo atgabenti iš Turkijos. Pradinė politika buvo tokia: jie čia padirbs, padės atstatyti šalį, gamyklas ir išvažiuos.

Žmonės čia dirbo, laikui bėgant atsivežė savo antrąsias puses, susilaukė vaikų. Vaikas, gimęs Vokietijoje, jau yra pirmos ar antros migrantų kartos atstovas. Kai jis užauga, gali nenorėti kurti šeimą su vokiečiu, todėl žmonos arba vyro ieško Turkijoje. Tada iš Turkijos atvyksta žmogus, kuris nemoka kalbos, nežino įstatymų, jo kitokios moralinės vertybės, kita religija“, – pasakoja Artimųjų Rytų ekspertė.

Suvokimas, kad šalis susiduria su integracijos problemomis, atėjo tik praėjus maždaug penkiasdešimčiai metų po pirmosios turkų migrantų bangos.

„Tai yra tam tikra žmonių grupė, kurios daugelis narių jau yra gavę Vokietijos pilietybę. Jie formaliai yra Vokietijos piliečiai, turi vokiškus dokumentus, tačiau tarp bendruomenių atsiranda įtampa, viena grupė nesupranta kitos. Manau, po kokių dešimties metų tokią tendenciją galime matyti ir Lietuvoje.

Ilgainiui Vokietija suprato, kad kažkur kažko nepadarė. Tada pradėta kalbėti, kad per mažai investuota į integraciją, būta per mažai įvairių psichologinių programų, galbūt žmonės nebuvo rimtai priimti. Arba, priešingai, reikėjo iš karto imtis priemonių, kad darbo sutartys būtų terminuotos ir vėliau atvykusieji išvažiuotų“, – aiškina M. Larbi.

Psichologinės pagalbos svarba

Kalbant apie migrantų integraciją, svarbu įvertinti ir psichologinę jų būklę. Žmonės, atvykstantys iš karo ar ilgalaikių konfliktų paveiktų šalių, dažnai būna patyrę traumų, todėl vien būsto ar darbo jiems gali nepakakti.

„Daugelis atvykusiųjų iš Afganistano, Pakistano, Sirijos ar kitų šalių, kuriose vyksta karai, yra patyrę traumų, gali turėti potrauminio streso problemų. Todėl būtinos tam tikros institucijos, specializuoti psichologai, socialiniai darbuotojai. Mano manymu, tokių specialistų mes neturime, arba jų yra labai mažai, nepakanka“, – sako M. Larbi.

Ji taip pat siūlo daugiau dėmesio skirti pagalbai žmonių kilmės šalyse: „Reikėtų vykdyti daugiau edukacinių ir kitokių programų, investuoti į projektus tose šalyse, kad žmonės būtų suinteresuoti jose likti, gyventi ir patys vystyti savo šalį. Galbūt tada neturėtume tokių sunkumų, kurie vėliau jaučiami dešimtmečius.“

G. Pocius savo ruožtu sako, kad psichologinės pagalbos galimybių Lietuvoje daugėja. Pasak jo, šioje srityje dirba nevyriausybinės organizacijos, psichikos sveikatos paslaugas teikiančios įstaigos, taip pat savivaldybių visuomenės sveikatos biurai.

„Jeigu žmogus atvyksta per vadinamąją priėmimo sistemą, iš pradžių jis gyvena centre, kur prieinama psichologinė pagalba“, – sako Priėmimo ir integracijos agentūros vadovas.

Viena iš kliūčių anksčiau buvo kalbos barjeras – psichologai ne visada galėdavo susikalbėti rusiškai, angliškai ar retesnėmis kalbomis. G. Pociaus teigimu, dabar tam sukurta vertimo sistema.

„Galima užsisakyti 40 kalbų vertimą. Tą patį gali daryti ir Lietuvoje esantys užsieniečiai – užsisakyti vertimą, jei reikia psichologinės pagalbos kreipiantis į sveikatos priežiūros įstaigą, kitą instituciją ar mokymo įstaigą. Taigi bandome šią problemą spręsti ir tokiais būdais“, – teigia jis.