Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 17

Eglė Malonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Dr. I. Koreivaitė apie iraniečių protestus: „Laisvė yra rinktis, o ne atrodyti taip, kaip atrodo vakariečiai“

Ieva Koreivaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Šiandien sukanka lygiai mėnuo nuo Mahsos Amini nužudymo įžiebtų naujų moterų protestų Irane. Šia proga publikuojame spalio 7 d. paskelbtą interviu su dr. Ieva Koreivaite.

Iranas liepsnoja jau trečia savaitė. Dega ir šalies moterų į liepsnas mėtomi hidžabai, ir be priežiūros palikti policijos pareigūnų motociklai. Protestų dalyviai aiškiai deklaruoja, dėl ko išėjo į gatves. Dėl moterų. Dėl gyvenimo. Dėl laisvės. Kelios dešimtys protestuotojų už savo siekius jau padėjo galvas.

Protestus įplieskė tragiška kurdės Mahsos Amini istorija. Irano moralės policija suėmė sostinėje Teherane viešėjusią 22 metų merginą už netinkamą hidžabo dėvėjimą ir taip uoliai stengėsi perauklėti, kad Mahsa po trijų dienų mirė nuo sunkių sužeidimų, taip ir nebepabudusi iš komos.

Irano politiniai lyderiai kviečia vienybei, tuo pat metu nuožmiai malšindami protestus. Tik kol kas nesėkmingai. Valdantieji rado ir kaltininkus – prisiminti amžini priešai Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis, kurie neva kursto suirutę. Europos Sąjungos institucijų vadovai, tarp kurių  Roberta Metsola ir Josepas Borrellis, išreiškė solidarumą su Irano laisvės kovotojais. Maža to, Berlynas, Paryžius ir kitos bendrijos narės, kurių piliečiai taip pat išėjo į Irano žmonių palaikymo protestus, mano, kad solidarumo žodžiais neužtenka, ir ant stalo deda pasiūlymus dėl sankcijų Iranui.

Ar Mahsos Amini auka išjudins Irano „žilagalviais dvasininkais“ (angl. „grey-haired clerics“) tituluojamą autoritarinį režimą? O gal protestai bus numalšinti panašiai kaip anksčiau šalyje vykusios darbininkų demonstracijos dėl didelių kainų arba protestai dėl „pavogtų“ prezidento rinkimų? Apie tai kalbėjomės su Irano politinių procesų tyrinėtoja dr. IEVA KOREIVAITE.

Ieva, Jūs ne tik tyrinėjate Irano politinius procesus, bet ir ne vienerius metus gyvenote šioje šalyje. Kaip apibūdintumėte gyvenimą Irane ir jo politinę santvarką?

Ne kartą esu sakiusi, kad Iranas yra politinio avangardo valstybė – vienintelė tokio tipo islamiška teokratija pasaulyje, be to, su socializmo bei militaristinio revoliucionizmo bruožais.

Islamo Respublika atsirado 1979 metais, po vadinamosios Islamo revoliucijos. Ajatula Chomeinis, revoliucijos vadovas, sukūrė ideologiją, kuri tapo Irano socialinės, politinės, ekonominės ir kultūrinės sistemos pagrindu. Ar galime sakyti, kad tai islamas? Ne, tai ideologija, kuri naudoja islamo žodyną ir dogmas, nes nori atrodyti autentiška, tačiau konstruoja savitą realybę. Pavyzdžiui, prievartinis hidžabo nešiojimas vargiai atitinka islamo dvasią, tačiau hidžabą dėvinčios moterys atitinka islamiškos visuomenės viziją. Ši valstybė pilna disonansų ir dėl to labai įdomi tyrėjams, panašiai, kokia buvo Sovietų Sąjunga.

Irane į akis pirmiausia krenta konservatyvi socialinė tvarka bei didžiulė moterims tenkanti atsakomybė. Jos turi apriboti savo visuomeninius poreikius ir dėvėti hidžabą tam, kad visuomenė būtų morali. Tiesa, reikia pasakyti, kad vyrai Irane taip pat privalo nešioti hidžabą – nerodyti nuogų kojų ar rankų. Vis tik į vyrų hidžabo dėvėjimo pažeidimus žiūrima atlaidžiai.

Valstybė yra atsakinga ne tik už piliečių gerovę, bet ir už iraniečių išganymą po mirties, tad sukuriamos tokios jėgos struktūros kaip Moralės policija ar basidžai, prižiūrintys, kad visuomenė nenuklystų nuo doros kelio: nesusituokę priešingų lyčių asmenys negali liestis, lyčių segregacija taikoma viešajame transporte ir mokyklose, draudžiami vakarėliai, žmonės negali šokti. Galima nueiti į popmuzikos koncertą, tačiau jame reikia ramiai sėdėti ant kėdės, kol aplink vaikšto prižiūrėtojai ir ramina bandančius siūbuoti į taktą. Vien minėtų basidžų (civiline apranga vilkinčių saugumiečių savanorių) Irane, manoma, yra apie 10 milijonų.

Kai aš atvykau į Iraną 2005 metais, jis man pasirodė tamsus, nes moterys vilkėjo juodos spalvos čadras (galvą, išskyrus veidą, ir kūną dengiančius apsiaustus). Vyrai taip pat daugiausia dėvėjo juodus drabužius. Kaip aiškina Irano valdantieji, taip išreiškiamas amžinasis gedulas dėl šiitų imamų, dėl revoliucijos ar Irano–Irako karo (1980–1988) kankinių. Šiandieninis Iranas stipriai skiriasi nuo anuometinio – jame kur kas daugiau spalvų ir atvirumo, alternatyvios kultūros. Pasikeitė ir Irano žmonės, tačiau režimas vis dar stengiasi išlaikyti nepakitusią viešąją tvarką, nes bijo atleisti varžtus ir prarasti galią.

Gyventi Irane nelengva. Be režimo spaudimo, egzistuoja ir stiprios visuomeninės įtampos. Didelė visuomenės dalis yra tradicinių pažiūrų, nepaisant to, Irane daug juoko ir muzikos. Persai yra itin muzikalūs žmonės. Kiekvienoje šeimoje bent keli nariai muzikuoja, dainuoja, tad poetinio gylio ir gyvasties čia daug. Taip pat intensyviai vystosi menai, didžiuosiuose miestuose užaugo nauja –  laisvesnė ir atviresnė – iraniečių karta.

Irano moterų protestus palaikanti demonstracija Berlyne. EPA nuotrauka

Jau trečia savaitė Irane nerimsta protestai dėl Mahsos Amini nužudymo. Ar žiaurus Moralės policijos elgesys su moterimis yra įprastas reiškinys Irane, ar visgi šis atvejis išskirtinis?

Prieš Irano moteris daug metų yra naudojamas sisteminis smurtas. Kaip minėjau, joms yra priskirta moralios visuomenės išsaugojimo funkcija ir sukurtos jėgos struktūros, kad moterys tą funkciją tinkamai atliktų. Jei moterys nepaklūsta, kaip šiuo atveju Mahsa Amini, prievarta prieš jas pristatoma kaip legitimus elgesys.

Visuomenėse, kuriose stiprios patriarchalinės nuotaikos, vyrai savo šeimos ar net visos visuomenės moterų kuklią išvaizdą ir moralų elgesį traktuoja kaip savo garbės klausimą. Tuomet vyrai baudžia moteris tam, kad patys išliktų orūs ir gerbtini visuomenės nariai. Kalbama ne tik apie hidžabo nešiojimą, bet ir apie moterų teisę į saviraišką platesne prasme.

​​Statistiškai moterų padėtis Irane atrodo gerai: moterų įsitraukimas į technines specialybes vienas didžiausių pasaulyje – konkuruoja su JAV, universitetuose moterų yra daugiau nei vyrų, moterys įsitraukusios į darbo rinką, eina aukštas politines pareigas ir t. t. Tačiau statistika lieka tik statistika. Irano visuomenėje vyrauja bendra nuostata, kad moterims galima primesti jų funkcijas, saviraiškos ribas, viešą įvaizdį ir jas persekioti.

Vykstančių protestų priežastys, kalbama, yra gilesnės nei vienos merginos tragiška istorija – minimos ir griežtos „žilagalvių dvasininkų“ primetamos religinės taisyklės, ir apverktina šalies ekonominė padėtis. Kokie svarbiausi veiksniai išvedė iranietes ir iraniečius į gatves?

Šie protestai neatsirado iš giedro dangaus – jie yra bent šimtmetį besitęsiančių moterų protestų tąsa.  Protestų kultūra Irane stipri. Net ir per žymiąją 1906 metų Konstitucinę revoliuciją, kurios rezultatas buvo parlamento įsteigimas dar šacho valdomame Irane, moterys turėjo politinių reikalavimų. Jos manė, kad hidžabo nešiojimas turi būti laisvas pasirinkimas.

Hidžabo klausimas yra reikšmingas, nes šacho valdymo laikotarpiu jis tapo liberalios ideologijos, o Islamo Respublikos laikotarpiu – islamistinės ideologijos taikiniu. 1936 metais hidžabas buvo uždraustas, o po 1979 metų revoliucijos tapo privalomas. Iranietės ėjo į gatves tiek protestuodamos prieš hidžabo draudimą, tiek prieš jo privalomumą.

Mums, vakariečiams, atstovaujantiems liberalią ideologiją bei turintiems savą laisvės estetiką, visuomet buvo patraukliau matyti Irano moteris be hidžabo, kadangi tai mums asocijuojasi su mūsų patirtimi ir modernizacija per sekuliarizaciją. Visgi reikia turėti omenyje, kad prievarta iš moterų gatvėse atimamas hidžabas nėra laisvė. Esu ne kartą mačiusi žmones socialiniuose tinkluose dalinantis vaizdais iš ikirevoliucinio Irano ir lyginančius juos su porevoliuciniais gatvės vaizdais. Tai paviršutiniška, nes laisvė yra rinktis, o ne atrodyti taip, kaip atrodo vakariečiai.

Beje, priešinimasis hidžabo taisyklėms vyko ne tik gatvės protestų forma – moterys sukūrė tokias socialinių medijų platformas kaip WhiteWednesdays, kur buvo skatinama trečiadieniais nešioti baltus hidžabus ar išdrįsti nusiimti hidžabą gatvėje nuotraukai. Dabar protesto formos radikalėja, moterys gatvėse net degina hidžabus.

Žinoma, protestų priežasčių yra daugiau nei vien socialiai konservatyvi viešoji tvarka ir jų daugėja kartu su augančia Irano pilietinės visuomenės savimone. Moterų teisės, žmogaus teisės yra pamatinės temos, tačiau greta egzistuoja ir didžiulis nepasitenkinimas visuomenės militarizavimu, žmonių netenkina Irano užsienio politika. „Chumainistinė“ ideologija kalba apie besitęsiančią revoliuciją bei jos eksportą. Tokios kalbos ir veiksmai kuria stiprią įtampą tarptautinėje bendruomenėje ir konfliktus regione. Iraniečiai pavargo nuo sankcijų padarinių, jos sumažino Irano naftos eksportą ir vyriausybė turi didelį biudžeto deficitą. Iraniečiai negali laisvai keliauti, megzti verslo santykių, mokytis ar dirbti daugelyje išsivysčiusių valstybių.

Valdžia matoma kaip korumpuota ir nekompetentinga, o nekompetencija siejama su tuo, kad didžioji dalis valdančiojo elito yra islamo mokovai, dvasininkija. Tai reiškia, kad savo studijas jie baigė seminarijose, kur mokėsi Korano studijų, pranašo biografijos, retorikos, gramatikos, na, dar šiek tiek islamiškos ekonomikos, islamo teisės. Tačiau vėliau jie užima ministrų postus, prezidento postą, nors yra tiesiog nekompetentingi priimti sprendimų finansų ar socialinių problemų srityse. Apie tai, kad valdantiesiems nerūpi Irano žmonės, sklando anekdotai. Vienas jų yra apie Irano vėliavą: sakoma, kad žalia spalva yra skirta islamui, balta – ajatuloms, raudona – islamo kankiniams, o tada kas žmonėms? Ogi, vėliavos kotas.

Irano vėliavos grafitis Teherane. EPA nuotrauka

Ar vykstantys protestai kuo nors esmingai skiriasi nuo ankstesnių Irano gyventojų protestų, kurie vyko 2009 metais ir vėliau 2018–2019 metais? Minėjote, kad Irano visuomenė pasikeitė. Kaip?

2009-aisiais, Žaliojo judėjimo metu, žmonės skandavo: „Kur mano balsas?“, išreikšdami nepasitenkinimą dėl, jų nuomone, neskaidrių prezidento rinkimų. Priešakinėse protestų linijose buvo politiškai aktyvus Irano jaunimas, studentai. Beje, šių protestų metu buvo nušauta mergina, vardu Neda, ir jos nuotrauka tapo Žaliojo judėjimo simboliu. Judėjimas vadintas Žaliuoju, nes protestuotojai naudojo žalios spalvos atributiką. Žalia yra islamo spalva, tad žmonės tarsi norėjo atimti iš ajatulų tariamą jų elgesio legitimacijos šaltinį – islamą. 2018–2019 metų protestus dėl benzino kainų pakėlimo ar vandens trūkumo organizavo darbininkai.

Na, o šį kartą jėgas išbando moterys. Tik dabar jos ne vienos, kaip ankstesniuose protestuose dėl hidžabo. Vyrai protestuoja šalia moterų. Protestų nuotraukose užfiksuoti vaikinai, besiskutantys plaukus, taip išreikšdami solidarumą su moterimis. Tai svarbus pokytis. Žmonės darosi politiškai aktyvesni, nors aktyvizmas yra sudėtingas šalyje, kurioje tiek metų draudžiama politinė opozicija, nėra erdvės politinei veiklai, stiprios pilietinės visuomenės, laisvos spaudos, sąjungų, jų lyderių ir net interneto ryšio. Protestai – spontaniškos iniciatyvos, tačiau jos vis stiprėja.

Prasidėjus protestams savo socialinio tinklo paskyroje rašėte: „Iranas vėl dega ir kiekvieną kartą yra viltis, kad nusidegins ne Irano žmonės, o valdantieji.“ Ar vykstantys protestai iš tiesų galėtų nulemti dabartinės Irano santvarkos griūtį?

Šis režimas, kaip ir kiti prievartiniai režimai, visomis išgalėmis stengiasi išsilaikyti. Jis yra pasirengęs protestų malšinimui. Revoliucijos sargai naudoja taktines gudrybes: jie visiškai sustabdo prekybą, tad žmonės negali likti gatvėse, nes jiems reikia maitintis; protestuotojai taip pat negali susisiekti tarpusavyje, kadangi išjungiamas mobilusis ryšys, internetu galima pasinaudoti tik namuose ir tai ne visada. Be to, yra skirstomi žmonių srautai gatvėse, statomos atitvaros, vykdomi prevenciniai suėmimai bei organizuojami atsakomieji protestai. Režimas skatina savo palaikytojus (nereikia abejoti, kad jų Irane taip pat yra) eiti į gatves ir skanduoti už Islamo Respubliką bei susiremti su protestuotojais.

Režimą palaikantys kontrprotestai Irane. EPA nuotrauka

Režimas ryžtasi naudoti vis žiauresnes protestų malšinimo priemones. Pavyzdžiui, 2009-aisiais šaudyti į minią vengta ir aukos buvo tik atsitiktinės, o 2020-aisiais jau buvo šaudoma į protestuotojus. Mirusiųjų kūnai buvo konfiskuoti ir grąžinami šeimoms tik su sąlyga, jeigu jie sumokės pinigines baudas už sugadintą valstybinį turtą. Buvo net išrašomos sąskaitos už kulkas, kuriomis nužudyti artimieji.

Galima suabejoti protestų sėkme ir dėl paties režimo specifikos. Jis neturi vieno aiškaus galios centro, kaip kad buvo Egipte ar Tunise per Arabų pavasarį. Irane galios centrai yra keli: tai ir prezidentas, ir aukščiausiasis lyderis, ir įvairios saugumo bei jėgos struktūros, kurios taip pat dalinai valdo šalį. Tad vieno iš šių galios centrų eliminavimas savaime nereiškia pokyčio.

Be to, už protestų malšinimą yra atsakingi Sepah (Islamo revoliucijos sargų pajėgos). Tai yra konglomeratas, kuris ne tik kontroliuoja Irano raketines sistemas, branduolinę programą, bet ir yra multimilijardinė verslo imperija, apimanti visus įmanomus ekonominius sektorius, įskaitant strateginius. Nužudyti tūkstančius protestuotojų jiems yra neabejotinai lengviau, nei atsisakyti turimos galios.

Taigi, sunku atsakyti, ar vykstantys protestai galėtų nuversti režimą. Man labiau tikėtinas evoliucijos scenarijus, pagal kurį protestai nusiųs signalą Irano valdantiesiems, jog ideologija nebeįtikina visuomenės, neatliepia augančio sąmoningumo, ekonominiai poreikiai yra nepatenkinti, tad vienintelis kelias yra reforma. Ar valdantiesiems pavyks išlaikyti savo ekonominę galią, suteikiant daugiau laisvių visuomenei ir pasidalinant su ja tam tikromis gėrybėmis, jau kitas klausimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar tarptautinė bendruomenė galėtų kaip nors prisidėti prie moterų ir apskritai Irano visuomenės padėties pagerinimo?

Irano valdantieji nuosekliai bando diskredituoti protestus, tvirtindami, kad tai tėra Vakarų agentų sąmokslas, o žmonės yra suklaidinti. Vis dėlto Vakarų palaikymas yra būtinas. JAV Iždo departamentas išplėtė sankcijas Iranui, jo saugumo organizacijų vadovams ir aukštiems pareigūnams. Beje, ir Lietuvos Seimas balsavo bei priėmė rezoliuciją „Dėl Irano Islamo Respublikos diskriminacinės politikos moterų atžvilgiu ir kitų žmogaus teisių pažeidimų pasmerkimo“. Toks vyriausybių ir parlamentų palaikymas yra svarbus.

Ne mažiau svarbios ir visuomeninės iniciatyvos. Pavyzdžiui, Berlyne buvo piešiami grafičiai su Mahsos Amini atvaizdu, vyko protestai, moterys kirposi plaukus. Parodymas, kad mums rūpi, yra labai svarbus Irano žmonėms, o šiame interneto ir socialinių platformų amžiuje, jis yra įmanomas. Man parašė keli pažįstami iš Irano ir klausė, ar žinau, kas dedasi. Vadinasi, mūsų Irano žmonėms siunčiamos žinutės dar nėra pakankamai stiprios.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.