G. Gelgotas ir K. Sabaliauskaitė apie „Vilniaus sarabandą“: „Kablyje“ kūrinys skambės konceptualiai ir visiškai kitaip

Menininkų duetas dienraščiui „Bernardinai.lt“ papasakojo, kad jųdviejų bendras kūrinys iš pat pradžių surezonavo su publika – savo gyvybingumu sukūrė stiprų energijos lauką, pažadindamas jausmus. Ne vienas žmogus po premjeros išėjo braukdamas ašaras.

„Tikiu, kad šis kūrinys keliaus. Visada norėjau ir noriu, kad tiek „Sarabanda“, tiek visa mano kūryba keliautų per skirtingas erdves ir tai nebūtų kūrinys vien Filharmonijos klausytojams“, – interviu teigia kompozitorius G. Gelgotas.

„Man atrodo, kad šis koncertas bus tikrai įdomus ir konceptualus pačios architektūrinės erdvės ryšys su muzika. Tokia menų sintezė, performansas“, – išgirsti kitokią „Vilniaus sarabandą“ kviečia rašytoja K. Sabaliauskaitė.

Gerbiamoji rašytoja, pristatydama šį kūrinį ypač akcentuojate jūsų, abiejų kūrėjų, vilnietišką prigimtį ir sakote, cituoju: „Mes galime papasakoti apie dalykus, kurių kiti negali nei išsakyti, nei pajausti…“ Ką Jūs tuo norite pasakyti?

Kristina Sabaliauskaitė: Aš manau, kad kiekvieną vietą – ar tai būtų kaimas Žemaitijoje, ar Vilnius, ar Kaunas – geriausiai supranta ten gimę ir užaugę žmonės. Mes, vilniečiai, turbūt savyje atpažįstame kažkokius miesto kodus, jausenas, gilumines patirtis, kurias ne visada galime nusakyti žodžiais. Tačiau jos yra. Tą vilnietiškumą atpažįstame per tam tikrus pasąmoninius kodus. Manau, menininkai turi tam tikrą privilegiją arba ambiciją tas jausenas pabandyti išreikšti meninio kūrinio forma.

Kodėl simfoninis kūrinys pavadintas „Vilniaus sarabanda“? Kas bendra tarp Vilniaus ir ispanų kultūros?

Gediminas Gelgotas: Ilgai ieškojome kūrinio pavadinimo. Labai norėjome, kad jame būtų šokis. Mums tai atrodė svarbu, nes mano muzika ritmiška. Sarabandos šokis mane asmeniškai sužavėjo savo įdomia istorija. Tai labai senas šokis. Jis keitėsi: iš labai greito, ritmiško, geidulingo šokio per šimtmečių transformacijas virto lėtu, dramatišku, lyriniu. Visa tai atsispindi mano muzikoje – nuo lėtų iki kontrastingų, ritmiškų motyvų. Taip pat yra daug kitų grynai muzikinių priežasčių.

Taip pat skaitykite:

Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu

Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?

„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei

Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė

Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė

Moby sąskambiai Lietuvoje: puokštė emocijų, aktualios temos ir nostalgiška šokių aikštelė

„Eurovizijos“ nugalėtojas negalės rengti konkurso, jei dalyvauja ginkluotame konflikte

Prienuose šeštą kartą ryškiai liepsnos Duonos ir ugnies festivalis

K. Sabaliauskaitė: Mane pirmiausia patraukė kultūrinės asociacijos ir čia glūdintys klodai. Sarabanda – barokinis šokis. Vilnius – barokinis miestas. O barokas yra internacionalus stilius, palietęs daugybę kraštų. Manau, XVII amžiuje sarabandos buvo atliekamos ir Vilniuje.

O pats šokis… Gediminas minėjo, kad tai yra dramatiškas šokis. Tie, kurie yra matę šokant ispanus – ar tai būtų flamenko, ar šiuolaikinio šokio atlikėjai – įsitikino, kad jų temperamentas toks, jog atrodo, kad tie žmonės šoka paskutinį kartą savo gyvenime. Paskui šoka tiktai meilė ir mirtis. Todėl man atrodo, kad Vilniaus dramatiškai istorijai šis dramatiškumo persmelktas šokis labai tiko.

Gerbiamoji rašytoja, kaip jautėtės kūrinio premjeros metu? Skaičiau, kad vos tvardėte ašaras. Kas Jus taip sujaudino?

K. Sabaliauskaitė: Gedimino muzika – ji yra labai vizuali. Generalinė repeticija taip pat buvo labai jaudinanti. Buvo toks daugiau kamerinis pirmas išgyvenimas, o vėliau…. kaip būna su scenos menais? Kai muzika gyvybinga, ji užkrečia auditoriją, pažadina jausmus, emocijas, salėje susikuria labai stiprus energijos laukas. Ir premjerų klausytojai, žiūrovai, ir aš pati tai emociškai stipriai pajutome ir išgyvenome. Mačiau, kad ne vienas žmogus po premjeros išėjo braukdamas ašaras.

Kokių potyrių jums abiem kelia simfoniniame kūrinyje pasiekta teksto ir muzikos sintezė?

G. Gelgotas: Menine prasme tai buvo išties labai natūralus bendradarbiavimo procesas. Kristina rašo taip, kaip aš girdžiu svajonių muziką. Teka sakiniai, natūralu, jausminga, gyva ir paliečia. Su žodžiais mes daug nedirbome, nes daug laiko skyrėme bendram diskutavimui ir vidinėms prasmėms iškelti – kas yra Vilnius kiekvienam iš mūsų. O po to tarsi nuėjome į savo atskirus kambarius ir pradėjome kurti.

Kai žodis ir muzika susijungia, mane apima jausmas, kad tai yra vieno kūrėjo darbas, vienas bendras audinys.

K. Sabaliauskaitė: Labai svarbu, kad sutampa mano ir Gedimino kūrybiniai temperamentai, ritmika. Labai svarbus muzikos ir teksto taktas, ritmas, jo intensyvumas, jo greitis. Mes bendradarbiavome dėl mano „Silva rerum“ audioknygų – mano tekstams buvo naudojami Gedimino kūriniai. Jie ritmiškai čia derėjo, ir įvyko ritmo susiliejimas. Tai iš tikrųjų labai svarbus dalykas, kuris, man atrodo, mūsų bendradarbiavimą ir padarė sklandų. O paskui buvo nuožmus šlifavimas.

Gediminas taip gražiai viską papasakojo… Kalbant apie mane pačią, aš tikrai įdėjau labai daug darbo, nes supratau, kad mano tekstas negali užgožti muzikos, kad tai turi būti vientisa. Kad turi būti akompanimentas ir muzika vis dėlto turi vesti.

Dvi kūrinio premjeros vyko akademinėje erdvėje. Dabar, sausio 25-ąją, „Vilniaus sarabanda“ skambės visiškai kitokioje aplinkoje – klubinėje erdvėje „Kablys“. Ką reiškia toks išėjimas iš akademinės erdvės į pasilinksminimams skirtą aplinką?

K. Sabaliauskaitė: Nesutikčiau, kad roko koncertų erdvė yra vien pramoginė ar pasilinksminimų. Šiuolaikinė roko ar nepriklausoma muzika kartais kalba ir apie dideles įtampas, ne vien apie kažkokius banalius pramoginius dalykus. Be to, architektūriškai tai yra įdomi erdvė, įdomus pastatas su paveldu, istorija, patina. Jis toks šiurkštus, nenugludintas.

Man atrodo, kad šiuolaikinė klasikinė muzika kartais turi suskambėti konceptualiai, gyvai ir naujose erdvėse. Aš, pavyzdžiui, neseniai pasižiūrėjau naująjį Wimo Wenderso filmą apie šiuolaikinį menininką Anselmą Kieferį, kuris garsėja savo didingomis instaliacijomis. Man atrodo, kad šis koncertas bus tikrai įdomus ir konceptualus pačios architektūrinės erdvės ryšys su muzika. Tokia menų sintezė, performansas.

Pone Gelgotai, tokio mastelio proginių kūrinių likimas neretai būna nedėkingas. Jie atgula į lentynas ir vėl suskamba po kelerių metų ar net dešimtmečių. Kokią matote „Vilniaus sarabandos“ ateitį? Panašu, kad keliais koncertais nebus apsiribota?

G. Gelgotas: Šiuolaikiniams simfoninės muzikos kūrėjams sudėtinga bet kokio kūrinio, reikalaujančio daug atlikėjų, situacija. Visų pirma, atvirai kalbant, labai brangu, kai kūrinį atlieka apie 80 muzikantų. Sunku suorganizuoti ir daug kitų dalykų.

Man atrodo, kad „Sarabanda“ jau pačioje pradžioje parodė, jog labai rezonuoja su publika, su klausytojais. Koncerto organizatoriai domisi. Retas dalykas, kai muzikinės simfonijos premjerą reikia kartoti, skelbti papildomą koncertą. Dabar jau galima sakyti, kad tai bus trečioji premjera arba atlikimas. Džiaugiamės, kad susidomėjo ir publika, ir organizatoriai, – tiesiog surezonavo. Turime jau ir konkrečių pakvietimų, svarstymų kūrinį pristatyti Prancūzijoje vyksiančio Lietuvos kultūros sezono metu. Yra ir daugiau visokių sumanymų.

Tikiu, kad šis kūrinys keliaus. Visada norėjau ir noriu, kad tiek „Sarabanda“, tiek visa mano kūryba keliautų per skirtingas erdves ir tai nebūtų kūrinys vien Filharmonijos klausytojams. Štai ir tas „Kablys“. Visai neseniai buvau ten apsižvalgyti, ir mane pagavo nuojauta, pojūtis, kad koncertas čia bus kitoks ir labai įdomus, – ką teko matyti filmuose: keistas laikmetis, 70–80-ųjų Niujorkas, eksperimentinis menas, fliuksizmas, menas fabrikuose ar kažkokiuose griuvėsiuose…

„Sarabanda“ „Kablyje“ gali atidengti dar kažkokius kūrinio klodus, kurie Filharmonijoje nuskambėjo kitaip. Būtų įdomu, kad į koncertą ateitų ir tie, kurie buvo Filharmonijoje. Kita vertus, galbūt jis pritrauks visai kitokią publiką, kuri neitų į koncertą Filharmonijoje.

Šio, kaip ir kitų simfoninių kūrinių, sėkmę didžia dalimi lemia ir jų atlikėjai. Kas padėjo ir padeda gyvuoti „Vilniaus sarabandai“?

G. Gelgotas: Priminsiu, kad kūrinys buvo parašytas Nacionalinės filharmonijos užsakymu. Kartu į mūsų rankas pateko geriausi Lietuvos atlikėjai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuris grojo pirmąsias dvi premjeras, Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“. Mano suvokimu, tai nepralenkiamas vokalinis kolektyvas ne tik Lietuvoje, bet apskritai europiniu mastu.

Kai baigiasi kompozitoriaus darbas, tada kūrinys papuola į atlikėjų rankas. Geras atlikėjas jį dar gali kilstelėti, atidengti kai kuriuos kūrinio dalykus. Ir priešingai – jeigu atlikėjas prastesnis ir kažko nepajaučia, nepasigilina – yra buvę istorijoje ir tokių dalykų, katastrofiškų premjerų – tuomet turi praeiti labai daug laiko, kad kas nors dar kartą imtųsi to paties kūrinio. Mes labai džiaugiamės atlikėjais, o „Kablyje“ bus ir naujovių.

Intensyvus ir atviras buvo jūsų bendradarbiavimas kuriant „Vilniaus sarabandą“, vienas kitam kiek pravėrėte savo kūrybos dirbtuvių duris. Įsiminė itin įdomus jūsų tarpusavio bendravimas paveikslėliais. Ar jis tęsiasi?

K. Sabaliauskaitė (juokiasi): Ar tęsiasi bendravimas paveikslėliais? Čia, matyt, turite galvoje Gedimino schemą, kurią mes kartu kūrėme norėdami suprasti kūrinio struktūrą. Gal tas kūrybinis bendradarbiavimas buvo ne tiek paveikslėliais, kiek vaizdais, nes vizualumas, Vilniaus panoramos vaizdai mums buvo labai svarbūs. Man atrodo, Gedimino muzika sugebėjo tai perteikti. Po premjerų daugelis žmonių sakė, kad kai pradėjo groti muzika, jie pradėjo matyti savo Vilniaus vaizdus. Tai, manau, yra geras įvertinimas.

Mes su Gediminu esame tarptautiniu mastu kuriantys menininkai. Auditorijoje buvo daug svečių iš užsienio, kurie domisi mano kūryba ir svarsto galimybę pristatyti „Sarabandą“ užsienyje, jie manęs prašė atsiųsti daugiau videoįrašų. Visi užsienio ekspertai, muzikologai, kurie matė ir klausėsi „Sarabandos“, pačius didžiausius komplimentus siuntė Filharmonijos orkestrui ir chorui „Jauna muzika“ už profesionalumą ir pabrėžė – kokie nuostabūs yra Lietuvos atlikėjai. Labai džiaugiuosi galėdama tai pasakyti ir padėkoti jiems.

Pastebėjote, kad šiandieniame Vilniuje daug ženklų, kalbančių apie įvairiapusę mūsų paramą kovojančiai ukrainiečių tautai. Net viešasis transportas važinėja su užrašais „Vilnius myli Ukrainą“. Turbūt tokios žiaurios akistatos su karu, mirtimis akivaizdoje šiandien kitokią prasmę įgyja žodžiai „Kai žvanga ginklai, mūzos tyli“. Jūsų kūrinyje labai ryški prisikėlimo tema. Kiek menas gali padėti prisikelti Ukrainai ir mums patiems?

K. Sabaliauskaitė: Nesutikčiau su posakiu, kad, kai žvanga ginklai, mūzos tyli. Kultūros istorija, XX amžiaus istorija ir galų gale naujausia istorija, mūsų akivaizdoje vykstantis karas Ukrainoje tai paneigia. Prisiminkime, kad karo metu Vilniuje veikė žydų geto teatras…

Ukrainos muzikai ir atlikėjai jokiu būdu nestabdo savo veiklos. Rašytojai kuria ir stengiasi ta kraupia patirtimi pasidalinti su pasauliu, papasakoti apie tai. Man atrodo, kad menas gali suteikti tam tikro atsparumo ir gyvybinių jėgų, noro priešintis, kovoti.

G. Gelgotas: Aš taip pat pritariu. Manyčiau, kad kūrybingumas, nepaisant sudėtingo laikotarpio, vystosi. Tai kiekvienas kūrėjas išgyvena skirtingai, tačiau jis tikrai lieka aktyvus. Tikrai norisi kažką išreikšti, apie tai kalbėti ir skleisti žinią. Man asmeniškai atsirado daug galimybių dalyvauti tarptautiniuose projektuose, kuriuose buvo ir ukrainiečių pianistas Aleksejus Botvinovas. Vilniuje organizavau klasikinės muzikos festivalį, nes jis negalėjo vykti Ukrainoje. Panašių iniciatyvų yra ir daugiau.

O šiame mūsų kūrinyje taip pat yra tautinių motyvų, skamba žodžiai „Ukraina“. Labai norėjome, kad „Vilniaus sarabandoje“ būtų tam tikras laiko antspaudas, nes ji buvo rašoma būtent tokiu metu.

Susiję:

Jurgita Jačėnaitė

9 min

G. Gelgotas ir K. Sabaliauskaitė apie bendrą kūrinį Vilniui: patinka jums tai ar ne, bet mūsų Vilnius nėra saldus ir jaukus miestas

Bernardinai.lt

5 min

Vilniaus garbės pilietė K. Sabaliauskaitė: tikras vilnietis prisimena – šis miestas visuomet už jį didesnis ir jam nepriklauso

Dalia Rauktytė

8 min

Gediminas Gelgotas: „Nenoriu būti kompozitorius, kuriantis į stalčius“

Agnė Vidugirytė

7 min

Kompozitorius A. Jasenka: Vilnius skamba kaip lietuviška sutartinė