Gražusis Ganytojas

Velykų IV sekmadienis vadinamas Gerojo Ganytojo vardu pagal šios dienos Evangelijos pasakojimą. 1964 m. popiežius šv. Paulius VI šį sekmadienį paskelbė Maldų už pašaukimus diena. Esame kviečiami savo malda palaikyti tuos, kurie kviečiami į tarnystę Viešpačiui ir Jo tautai išskirtiniu būdu.

Velykų IV sekmadienio Dievo žodis.

Senovės Artimųjų Rytų pasaulio karaliai save vadino ganytojais, taip pabrėždami, kad jiems suteikta teisė rūpintis savo tauta: ginti ją, globoti ir vesti.

Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentai mums kalba apie Viešpatį kaip Ganytoją, kuris veda, gina, saugo ir globoja savo kaimenę. Kristaus kaip Ganytojo su avimi ant pečių atvaizdai pasiekia iš katakombų laikotarpio. Net ir lietuviškas žodis „Išganytojas“ nurodo į Ganytoją.

Geras ganytojas yra kartu su savo avimis, jas pažįsta, o jos jo klauso – tai reiškia abipusį santykį, pagrįstą bendryste, o ne baime ar aklu paklusnumu.

Gerojo Ganytojo sekmadienio Evangelijoje Jėzus save vadina Ganytoju ir Avių Vartais.

Šiuo palyginimu, paimtu iš to meto Palestinos kasdienio gyvenimo, Jėzus nusako savo santykį su Jį tikinčiais – Jis juos globoja, gina, veda ir galiausiai suteikia amžinąjį gyvenimą.

Taip pat skaitykite:

Rugsėjo 3 d. Šiluvoje vykstanti konferencija kviečia diskutuoti: ant ko statysime Lietuvos ateitį?

Trečiadienio katechezė. Bažnyčia nėra pasyvi žmonių istorijos stebėtoja

Leonas XIV: gėrėkimės Dievo sukurtu pasauliu ir jį saugokime

Popiežiaus maldos intencija rugsėjo mėnesiui

Dvasinė sausra – Dievo tylėjimas ar tikėjimo branda?

Kunigas L. Braukyla apie studijas Romoje: „Gilesnis studijavimas mus daro nuolankesnius, o ne labiau pasipūtusius“

Petro klaida – mums pamoka sugrįžti į save

„Viešpaties angelas“: kartais kyla pagunda manyti, kad Viešpats klysta

Kodėl Jėzus taip rūpinasi savo mokiniais? Atsakymas paprastas. Viešpačiui tikrai nieko netrūksta, kad reikėtų mūsų. Tačiau Jo reikia mums. Šiame sumaišties, kaitos, netikrumo ir trapaus laikinumo pasaulyje mums reikia To, kuris pateiktų atsakymus į didžiuosius gyvenimo klausimus, suteiktų gyvenimui prasmę, pervestų per visas audras ir duotų tai, ko žmogaus širdis trokšta – amžinybę.

Viešpats pasako, ko trokšta: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Nors esame gyvi – kvėpuojame ir judame, tačiau ne visada gyvename.

Neviltis, nuoskaudos, neatleidimas, baimė, emociniai sužeidimai, blogi poelgiai pavagia iš mūsų gyvenimo pilnatvę ir pasmerkia mus dvasinei mirčiai. Užuot džiaugęsi Dievo dovanotu gyvenimu, esame priversti nešti jį kaip Sizifo naštą.

„Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10) – neleiskime piktajai dvasiai pavogti iš mūsų gyvenimą ir paversti jį griuvėsiais. Glauskimės prie To, kuris pats yra Gyvenimas. Tik būdami Jame mes atrasime, kad esame svarbūs, vertingi ir mylimi. Nebereikia kovoti už vietą po saule ar graužtis, kad esame neįvertinti. Kiekvienas esame svarbus ir kiekvienas reikalingas, be mūsų pasaulis nebūtų toks gražus.

Viešpats kviečia mus sekti paskui Jį, nes nori, kad būtume laimingi taip, kaip laimingas yra Jis. Tokia yra tikrosios meilės logika: daryti gera tam, kurį myli.

Jis – Gražusis Ganytojas (taip graikiškame tekste skamba Jėzaus titulas), švelniai nešantis ant pečių pasimetusią avį – kiekvieną iš mūsų, visą žmoniją. Jis gražus, nes yra be nuodėmės – vienintelio dalyko, kuris mus suteršia. Jis ir mus padaro gražius, nuplaudamas savo brangiausiu Krauju visas bjaurastis ir leisdamas švytėti malonės spindesiu.

Jis yra Kelias, kuriuo einame, Jis yra Vartai, kurie mus įveda į Jo Karalystę: tiesos, teisingumo ir meilės Karalystę.

Melskime už būsimus ir esamus ganytojus, kad jie būtų ištikimi ir patikimi, spindintys Gerojo Ganytojo grožiu.