Gyvoji atmintis tarp praeities ir ateities

Pagal bendrą Atviros Lietuvos fondo ir Res Publica fondo (Lenkija) bei Jan Nowak-Jezioranski College of Eastern Europe (Lenkija) vykdomą projektą buvo organizuota diskusija „Porevuliucinės pagirios: ar po revoliucijos visada seka nusivylimas?“ Jos metu išryškėjo sąsaja tarp praeities ir dabarties: tarp laisvės kovų ir režimo pokyčių XX a. pabaigoje ir XXI a. Europoje. Dabarties įvykiai Baltarusijoje (kaip ir Euromaidanas Ukrainoje) suaktualina mūsų istorinę atmintį ir kartu leidžia geriau suprasti jų patirtį. 

Žvelgdami į šiandienę Baltarusiją, jaučiame, kad ir mūsų įkvepianti istorija nėra pasibaigusi, ji keliasi į naują etapą. Tai gija, jungianti mūsų atmintį su dabartimi, Baltijos kelią su Berlyno siena 1989-aisiais ir besitęsianti į dabartį, kai 1956 m. Vengrijos revoliucijos atgarsiai šiandien jaučiami Budapešte, o solidarumas iš naujo masiškai iškyla viešose Lenkijos aikštėse. Ypač svarbu reflektuoti savo santykį su tuo, kas vyksta aplink, su naujais pilietiniais judėjimais, kurie prakalbina ir prasmingam gyvenimui prikelia ir mūsų pačių atmintį. 

Europa protestų sūkuryje 

Vengrijoje įsižiebė protestai prieš universitetų reformą. V. Orbano vyriausybė, pradėjusi kovą prieš akademinę laisvę, neapsiribojo Vidurio Europos universiteto uždarymu 2018 m. Paskelbus apie aštuonių aukštojo mokslo institucijų privatizaciją, universitetų valdžia imta keisti V. Orbanui lojaliais žmonėmis nesitariant su akademine bendruomene. Spalio 23 d., per 1956 m. Revoliucijos sukakties metines, studentai išėjo į gatves už laisvą švietimą laisvoje šalyje. Istorinė atmintis įkvepia žmones prisiimti politinę atsakomybę. 

Tuo tarpu Lenkijoje protestai įsiplieskė po Konstitucinio Tribunolo išvados dėl įstatymo, sugriežtinančio ir taip vieną nuožmiausių aborto tvarkų visoje Europoje. Čia protestai savo mastu pirmą kartą per tris dešimtmečius prilygo 1989 m. Už Europos bendrijos ribos tęsiasi Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos režimo susidorojimai su taikiais protestais. Čia taip pat neišvengta sąsajų su istorija: einantys į kapines pagerbti Stalino teroro aukų žmonės sutikti policijos kaip „potenciali grėsmė šalies saugumui“.  

Šiandienėje Baltarusijoje visi į gatvę išėję civiliai traktuojami kaip potencialūs nusikaltėliai. Lenkijos ir Vengrijos valdančiųjų reakcija taip pat panašėja į „paskutinio Europos diktatoriaus“ A. Lukašenkos metodus. Vengrijoje valdžiai ištikimų oligarchų rankose sutelktos žiniasklaidos priemonės nepatingėjo protestuotojų įvardinti „Vengrijos revoliucijos išdavikais“, melavo apie protestuose susirinkusios minios dydžius bei lipdė jiems sąmokslininkų etiketes. Lenkijos prokurorai leido suprasti, kad, protestams tęsiantis, bus ieškoma būdų, kaip protestuotojus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už „epidemiologinės grėsmės sukėlimą“. Kalbama apie bausmes nuo 6 mėnesių iki 8 metų. Lenkijos švietimo ir mokslo ministras pagrasino sumažinsiąs finansavimą universitetams, palaikantiems protestuojančius studentus. Abiejose šalyse, pagal geriausiais Sovietų imperijos „tradicijas“, visi, kas išreiškia kritiką valdžiai, laikomi ne piliečiais, bet valstybės išdavikais, tad nyksta kelios ribos – tarp pilietinės ir valdžios galių bei tarp valstybės ir renkamos valdžios. Lenkų politikas, partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis J. Kaczynskis savo viešame kreipimesi kvietė pamaldžius piliečius saugoti nuo protestuotojų antpuolių Bažnyčią, taip dar labiau pakurstydamas susipriešinimą ir taip stipriai susiskaldžiusioje visuomenėje.

Ribos tarp galios ir laisvės paieškos

Prisiminimuose iš Euromaidano Ukrainoje liudininkai pasakoja supratę neturintys kito pasirinkimo, kaip tik stoti į protestuotojų gretas, dėl to, kad 2013 m. lapkričio 30 dieną pajėgos panaudojo jėgą prieš protestuotojus, daugiausia studentus. Prievarta valstybės struktūrų rankose yra tarsi riba, kurią peržengus, konsensusas tarp valdžios ir piliečių ima neišvengiamai irti. Suvaldyti pilietinio pasipriešinimo tampa nebeįmanoma nei pagaliu, nei meduoliu. Tai, ką stebime kelerių pastarųjų metų protestuose posovietinėse šalyse Europos bendrijos pusėje, galima įvardinti kaip bandymą vėl brėžti ribą tarp valdžios galių ir pilietinio gyvenimo. 

Antidemokratinio valdymo paradoksas tas, kad režimas save pateisina plėsdamas valdžios lauką, tačiau, kuo daugiau intervencijos į žmogaus gyvenimą, tuo labiau tikėtinas tampa masinis pasipriešinimas. Pasipriešinimas, kuris susikaupia kaip reakcija į daugelį dalykų. Lenkijos pavyzdys yra ypač iškalbingas. Veikiausiai sunku daryti išvadą, kad protestų masiškumas reiškia, jog šimtai tūstančių į gatves įvairiausiose miestuose suplūdusių žmonių yra aistringi abortų entuziastai, ar kad tarp protestuotojų nėra tikinčiųjų, kurie nesiekia nuversti Bažnyčios. Labiau tikėtina, jog daugeliui sudėtingas pasirinkimas – abortas – panašiai kaip ir tikėjimas, yra moralės, asmeninio apsisprendimo, o ne valdžios nuleistos tvarkos ir direktyvų reikalas. 

Tad, panašiai kaip prieš 1989 m. įvykius pamatiniu masinės galios šaltiniu tampa žmogaus orumo klausimas. Pilietiniai judėjimai, vedę Sovietų imperijos žlugimo link, nebuvo vienalyčiai. Šiandien juos bandoma redukuoti į vieną pagrindinį motyvą, kuris leistų sukritikuoti pilietinį judėjimą arba vienai ar kitai visuomenės grupei prisiimti „istorinius nuopelnus“. Tačiau panašiai kaip ir šiandien viešosiose aikštėse susiburia pažiūrų ir gyvenimo patirčių įvairovė, o jų bendras vardiklis – noras patiems spręsti pamatinius savo pačių gyvenimo klausimus. Ne mažiau svarbu ir tai, jog šiam Konstitucinio Tribunolo sprendimui kelias buvo klojamas ilgą laiką – keičiant teismo sudėtį (istorija nusitęsia dar į 2015 m., kai iki rinkimų prezidentas A. Duda atsisakė patvirtinti tris Piliečių platformos teiktas teisėjų kandidatūras). Todėl tai yra ir protestas prieš institucijų pavergimą, teisinę valdžią pajungiant renkamos partijos programai. 

Kai piliečių galimybė kalbėti ir apsiginti teisėtais būdais absoliučiai susiaurėja, kaip totalitarinės santvarkos atveju, neretai pačių piliečių kūnai virsta vieninteliu galios svertu, tą matome šiandien Baltarusijoje, apie tai mums primena ir Sausio 13-oji. 

1969 m. sausį jaunas istorijos studentas Janas Palachas susidegino Prahos centre. Palachui, vėliau – lietuviui Romui Kalantai, ir šių metų spalį Žemutiniame Naugarde susideginusiai žurnalistei Irinai Slavinai valdžia lengvai prilipdo beprotybės etiketę. Tačiau tie, kurie lengva ranka ją pripildo, sąmoningai ar ne, ignoruoja pačios tikrovės absurdiškumą, tikrovės, kurioje bet koks suvokimas apie tai, kas normalu ir kas ne, yra visiškai sunykęs. 

Tai, ko nesuprato valdžia sovietmečiu ir, atrodo, nesupranta šiandien įvairiose Europos sostinėse, yra paprasta tiesa, kad esama tokios politinės santvarkos, su kuria žmogus nebegali susigyventi ir prie jos prisitaikyti. Žymi lenkų režisierė Agnieška Holland savo filmą apie Palachą pavadino „Degančiu krūmu“. Tai referencija į istoriją Senajame Testamente, kai Mozė, ganydamas avis, pamato degantį ir nesudegantį krūmą. 

Panašiu stebuklu tapo Palachas, kurio ugnis neišblėsta tol, kol jis yra pavyzdys tiems, kurie ieško savo autentiško, ne valdžios primesto santykio su aplinka ir pasauliu. Tai paprasta tiesa, tačiau kartu jos paprastumas šiandien sutinkamas su skepticizmu ir nepasitikėjimu, nuolat ieškant paslėpto motyvo, blogų kėslų ar sąmokslo. Kas 1969 m. Čekoslovakijoje viešai kalbėjo apie Palacho istoriją, buvo laikomas sąmokslo dalyviu, taip šiandien protestuotojai dažniausiai įvardinami kaip įtakingų donorų pakalikai, diskredituojant jų pačių keliamus reikalavimus ir tikslus kaip melą ir apsimetinėjimą. 

Politikos grįžimas ar jos atmetimas? 

Dabar sunku pasakyti, kiek ši pilietinio pasipriešinimo banga yra politikos grįžimas, o kiek piliečių kova prieš visų įmanomų žmogaus gyvenimo aspektų politizavimą. Brėžiama riba tarp to, ką piliečiai jau būdami laisvi įprato laikyti asmeniniu reikalu – kada ir su kuo kurti šeimą, kokius mokslus rinktis, ir tarp to, kai asmeninis tikėjimo klausimas tampa viešu, politiškai manipuliuojamu reikalu. Tai politinė retorika, kuri įžiebia naujas skirtis tarp įvairių tapatybių ir pažiūrų, teigiant, jog bendravimas tarp jų yra neįmanomas, ir verčia rinktis. Tai provokuoja tam tikrą nuovargį, kuomet įvairūs gyvenimo aspektai įgauna (panašiai kaip iki Sovietų Sąjungos griūties) griežtai ideologinį / politinį atspalvį. 

Pilietinio protesto ir pasipriešinimo formos yra būdas, kuriuo žmonės formuoja santykį su valdžia tuomet, kai jaučia, jog valdžia veikia ne pačios visuomenės naudai. Tačiau ryškėja ir dar vienas keblus klausimas, kuris reikalauja mūsų dėmesio. Tai laisvės ir jų ribos. Kaip diferencijuoti žmonių aktyvumą ir protestą? Kiek protestas yra valdžios kontrolės ir atskaitomybės reikalavimas, o kiek jis yra vedamas sąmokslų ir konspiracijos teorijų bei bandymo „išplauti“ pačios demokratinės santvarkos pamatus? Kur ir kaip nustatyti ribą tarp nuomonės laisvės ir įžeidžiančios kalbos bei fantazijų? Galbūt šių klausimų svarstymas yra prasmingiausias mūsų pačių laisvės kelio įprasminimas.