Simona Merkinaitė

Rizika išduoti pažadą aukoms šiandien kyla toms visuomenėms, kurios prisiima politinę kaltę už praeitį.

Istorija prasideda nuo mūsų pastangos įvaldyti įvykius, o ne tik leisti, kad jie mums įvyktų.

Europos tragedija ta, kad Rusija iš kartos į kartą daro tokį patį strateginį pasirinkimą. Šiandien už tai kainą moka Ukraina.

Jei manome, kad dabartinės Rusijos kariuomenės ribos pasiektos, neturėtume apsigauti būdami pernelyg optimistiški.

Postmoderni, putiniška tironija remiasi asmens demotyvacija ir neveiksnumu.

Šiandien mūsų pasaulis dar stovi, nes jį griaunančią jėgą atremia ukrainiečių rankos.

Priešingai nei Amerikos, Rusijos progreso į modernumą vektorius persmelktas griežto, iš viršaus (monarcho) užduodamo gyvenimo ritmo.

Baltijos kelią, kaip, beje, ir dabartinius įvykius Baltarusijoje, lydi tam tikra euforijos pajauta.

Sovietmečiu vyko masinė tautinių kostiumų gamyba, kitaip kultivuojama ir eksploatuojama etnotautinė simbolika.

Žvelgdami į šiandienę Baltarusiją, jaučiame, kad ir mūsų įkvepianti istorija nėra pasibaigusi, ji keliasi į naują etapą.

Valdžiai vykdant reformas, piliečiai netenka svertų atsakyti į šias reformas.

Kataklizmai pačiu radikaliausiu būdu atsiduria politinių diskusijų centre ir išryškina moralinius klausimus.

Šūdmala – kalbėjimas ir veikimas nesirūpinant dėl tiesos.

Pasitraukimas iš Sąjungos, kuomet visos jos narės jau gerokai pasikeitusios, yra politinio solidarumo stokos požymis. Tai pamoka, kurią turi išmokti pati ES.

Kaip 1691 m. pažymėjo lordas Somersas, „apkaltos galia turi būti kaip Galijoto kardas, saugomas šventovėje ir naudojamas tik ypatingais atvejais“.

Taiki masinė akcija suvienijo du milijonus žmonių, siekiančių parodyti solidarumą ir pasipriešinti politiniam pavergimui.