Iš vaikystės baimės į drąsą būti šalia mirštančiųjų. Dešimt metų hospise

DANUTĖS PELĖCHAITĖS kelias į savanorystę Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise prasidėjo prieš dešimt metų ne nuo sprendimo savanoriauti, o nuo asmeninės žaizdos ir išgirsto tylaus kvietimo atleisti. Šiandien dirbdama hospise ji sako, kad ši vieta tapo geriausia gyvenimo mokykla.

Dar būdama maža Danutė patyrė skaudžius gyvenimo išbandymus: „Augau su geriančiu tėvu, buvo daug siaubo, nepritekliaus, baimės, smurto, todėl užaugau susigūžusi, visko bijanti. Išvykusi studijuoti į Vilnių bandžiau apsimesti, kad nieko nebuvo, kad mano tėtis yra ne toks, kad nesu sužeista ir viskas man gerai.“

Tačiau vaikystės žaizdos neišnyksta vien todėl, kad jų neįvardijame. Vėliau jos iškyla per santykius, kompleksus, tam tikrus gyvenimo pasirinkimus. Lemtingas lūžis Danutei įvyko sužinojus apie sunkią tėčio ligą. Tą vakarą ji aiškiai išgirdo vidinį kvietimą jį aplankyti. Tai tapo Danutės ir tėvelio bendros kelionės, per kurią ji išmoko atleisti, pradžia.

Pirmasis žingsnis į hospisą

Po tėčio mirties D. Pelėchaitė pajuto stiprų troškimą melstis kartu su kitomis moterimis, tas noras, anot jos, kilo natūraliai. „Dažniausiai nenoriu melstis su svetimais, bet tą akimirką turbūt atsivėrė versmės, vidiniai šaltiniai“, – pasakoja ji.

Moteris pradėjo ieškoti vietos susitikimams, tačiau ją rasti buvo sunku. „Su Dievu yra taip – ten, kur tavęs neturi būti, durys visada bus uždarytos“, – apie nesėkmingas maldos vietos paieškas kalba Danutė. Ieškodama patalpų ji išgirdo apie Palaimintojo kunigo M. Sopočkos hospisą, tačiau nežinojo, kas tai per vieta, – įsivaizdavo, kad tai yra vienuolynas. Iš tiesų, pasak pašnekovės, tada ir prasidėjo Dievo vedimas.

Hospisas svetingai priėmė D. Pelėchaitę su bendramintėmis melstis pirmo aukšto patalpose. Praėjo mėnuo, antras, tačiau maldos grupelė negausėjo.

Po vieno susitikimo plaudama grindis Danutė tyliai kreipėsi į Dievą: „Tai paskutinis kartas – išplausiu ir pasakysiu hospiso savanorių koordinatorei, kad daugiau čia nebeateisime.“ Tą akimirką į patalpą įžengė organizacijos darbuotoja, kuri laukdavo, kol moterys baigs melstis. Su ašaromis akyse Danutė jos atsiprašė, kad sugaišino laiką, ir pranešė, jog daugiau maldos susitikimų nebebus. Tačiau vietoj atsisveikinimo išgirdo pasiūlymą: „Jei nebesimelsite, gal norite patarnauti darbais antrame aukšte?“

Taip pat skaitykite:

Penkiems meno ir Ukrainos rėmėjams suteikti Vilniaus miesto mecenatų vardai

Lietuva septynioms Ukrainos organizacijoms skyrė 600 tūkst. eurų pagrobtiems vaikams susigrąžinti

Gestų kalba viešajame sektoriuje – ką svarbu žinoti?

G. Nausėdai Kyjive įteiktas Ukrainos ordinas: apdovanojimas priklauso visiems Lietuvos žmonėms

Lietuvos vadovai pasveikino Ukrainą 35-ųjų nepriklausomybės metinių proga: remsime iki pergalės

Sostinėje surengtos eitynės prieš rasizmą ir neapykantą migrantams

K. Mišinienė apie seksualinio smurto aukas: „Teko girdėti suaugusiųjų kaltinimus prabilusiam vaikui, esą dabar jiems gėda prieš kaimynus“

Šalies vadovai sveikina Estiją Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga

Taip baigėsi maldos grupelės veikla, bet atsivėrė naujas kelias. „Nei to norėjau, nei planavau – tiesiog Dievas čia atvedė. Hospise patarnauju iki šiol“, – dalijasi pašnekovė.

Pirmas žingsnis į antrą hospiso aukštą

Pirmą kartą lipdama laiptais į antrą aukštą, kuriame slaugomi sunkiai sergantys ligoniai, Danutė jautė, kaip spurda širdis: „Nežinojau, ką galiu duoti mirštančiam ir kenčiančiam žmogui.“

Palaimintojo kunigo M. Sopočkos hospiso direktoriaus pavaduotojos ANETOS GURNEVIČ teigimu, sunki liga siunčia ne tik fizinį skausmą, bet ir baimę, vienišumą, egzistencinius klausimus. Dėl to hospise vadovaujamasi holistiniu požiūriu – rūpinamasi ne tik paciento kūnu, bet ir vidiniu jo pasauliu. Svarbi ir aplinka – jauki namus primenanti erdvė padeda žmogui jaustis saugiau, net jei jo pasaulis tuo metu susitraukęs iki palatos sienų.

Į šią erdvę D. Pelėchaitė atėjo kaip savanorė, nežinodama aiškaus atsakymo, ką gali suteikti sergančiam žmogui, o dabar ji – hospiso klinikinė logopedė.

„Turbūt man Dievas yra davęs keistą gebėjimą susikurti pasaką. Ateidavau čia ir apsimesdavau, kad žmonės neserga, kad atėjau tiesiog jiems patarnauti, kartu pasijuokti, pasikalbėti ar papasakoti, kas vyksta už lango“, – prisipažįsta ji. Tokiu būdu savanorė neneigdama ligos kūrė bičiulišką atmosferą.

Laikui bėgant hospisas Danutei tapo mokykla. Ji prisimena ilgai nesuprastą Šventojo Rašto vietą: „Visko jus išmokys Šventoji Dvasia“ (plg. Jn 14, 26). Hospise šie žodžiai įgavo konkrečią prasmę. Būdama šalia sergančiųjų savanorė mokėsi ne tik būti su kitu žmogumi, bet ir naujo santykio su gyvenimu bei mirtimi.

Prisilietimai prie skausmo ir kančios

Pasak D. Pelėchaitės, hospise jai yra tekę ir džiaugtis, ir sugniužti: „Čia niekada nepamirštu, kad esu trapus žmogus, turintis džiaugtis kiekviena diena ir už ją dėkoti.“

Ji pabrėžia, kad viena sunkiausių pamokų, išmoktų savanoriaujant, buvo suvokimas, jog paskutinį žodį visada taria Dievas ir Jo valią turime priimti nuolankiai. Kartą į hospisą atvyko moteris, mažos mergaitės mama: „Man taip suskaudo tą akimirką širdį – gal todėl, kad galvoje netilpo mintis, kaip maža mergaitė gali likti be mamos, gal todėl, kad dirbu su vaikais ir žinau, kaip greitai jie yra sužeidžiami, o gal todėl, kad esu moteris…“

Kartu su kitais savanoriais Danutė nusprendė ateinančias devynias dienas melstis. Ji pasakoja, kad visi labai norėjo, jog mergaitė turėtų mamą, o mama galėtų užauginti dukrelę. „Galvojau, kaip paspausti Dievą, nes man tada atrodė, kad galima Jį spausti, parodyti, kad labai noriu, ir Dievas, neturėdamas kur dėtis, privalės išpildyti mano prašymą“, – pasakoja ji.

Moteris pažadėjo Dievui kasdien po darbo atvykti į hospisą ir melstis prie ligonės lovos. Kelias dienas ji taip ir darė. Šeštą dieną atėjusi vėlai vakare taip pat skubėjo į palatą.

„Aš įbėgu, o slaugytoja sako, kad moteris mirė. Kai esi šventai įsitikinęs, kad devynios maldos dienos yra sutartos su Dievu, žinia apie mirtį nepasiekia proto. Tada visu kūnu ir emocijomis supratau, kas dedasi širdyje, kai nusvyra rankos. Išeinu į kiemą. Gražus žvaigždėtas dangus. O aš verkiu, stoviu tokia vieniša šiame pasaulyje niekaip nesuprasdama, kaip tai atsitiko. Juk buvo tik šešta maldos diena“, – dalijasi moteris.

Tą vakarą ji suvokė, kad, nepaisant pastangų ir maldų, galutinis sprendimas nepriklauso žmogui. „Sudužo neteisingi mano įsitikinimai, neteisingi Dievo įvaizdžiai, sudužo tikėjimas, kad jeigu užsimanysiu, viskas bus taip, kaip noriu“, – pasakoja D. Pelėchaitė.

Vėliau šią patirtį Danutė suvokė kaip dovaną ir sako dabar esanti dėkinga Dievui už kiekvieną žmogų, kuris leidžia prisiliesti prie savo skausmo ir kančios.

Pamokos būti moterimi

Kalbėdama apie pamokas, D. Pelėchaitė netikėtai pamini moteriškumą. Ji teigia, kad hospise mokosi būti moterimi, ir pripažįsta, kad šią pamoką gavo iš čia sutiktų moterų, kurios savo laikysena ir pasirinkimu paskutinėmis gyvenimo dienomis moko naujai suprasti moteriškumą.

Viena pacientė paprašė Danutės jai nudažyti plaukus. „Iš pradžių nusistebėjau – kam to reikia sunkiai sergančiam žmogui, kuris gali nesulaukti ryto? Tai sudėtingas procesas – norint nudažyti plaukus, reikia net kelių savanorių, specialios įrangos“, – pasakoja ji. Tačiau pažvelgusi ligonei į akis išvydo begalinį jos norą išlikti gražiai nepaisant esamos vietos. Plaukų dažymas tapo nebe grožio procedūra, o akimirka, suteikiančia moteriai džiaugsmo ir šviesos.

Panašiai nutiko ir su nagų lakavimu. Vieną kartą maitindama pacientę D. Pelėchaitė pastebėjo, kad moteris atidžiai žiūri jai į rankas. „Kai buvau sveika, visada lakuodavausi nagus“, – tarė pacientė. Danutė pasisiūlė jai nulakuoti nagus, ir ši ėmė nekantriai laukti kito jųdviejų susitikimo.

„Keistas jausmas lakuoti nagus žmogui, kuris galbūt jau rytoj iškeliaus. Viena yra lakuoti žinant, kad galėsi perlakuoti. Visai kas kita – suvokiant, kad tai gali būti paskutinis kartas“, – prisipažįsta D. Pelėchaitė.

Žvelgdama į nudažytus nagus tąsyk pacientė džiaugėsi, šypsojosi ir pridūrė: „Man trūksta blizgučių.“ Danutė pažadėjo kitą kartą nagus nulakuoti blizgiu laku. Ligonė prasitarė, kad visą laiką, kol serga, ji gyveno tarytum derėdamasi su Dievu dėl dar vieno etapo: užauginti dukras, išleisti jas į mokslus, o dabar norėtų sulaukti blizgučių.

Blizgučių pacientė nebesulaukė.

„Šioje vietoje regi Viešpatį“

Pasak Palaimintojo kunigo M. Sopočkos hospiso direktoriaus pavaduotojos A. Gurevič, pagrindinė hospiso misija yra užtikrinti orų ir prasmingą gyvenimą žmonėms, sergantiems nepagydoma liga. „Gerbiame paciento valią, jo išreikštus norus ar dvasinius poreikius. Siekiame, kad jis jaustųsi išgirstas ir suprastas“, – sako ji.

Kitos pacientės ištarti žodžiai Danutei tapo priminimu, kad gyvenimu reikia džiaugtis. „Mergaitės, nepraraskite moteriškumo. Jūs nežinote, kada tai gali būti atimta. Džiaukitės moteriškumu, džiaukitės vasara, džiaukitės gyvenimu“, – nuoširdų patarimą prisimena pašnekovė.

Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas D. Pelėchaitei tapo vieta, kurioje pasikeitė jos asmeninės vertybės: „Kai kas nors sako, kad turi bėdų, nesėkmių darbe ar greitai palūžta gyvenimo kovose, visada pasiūlau apsilankyti hospise ir į viską pažvelgti kitu kampu. Tai mokyklų mokykla, kurioje pamatai, kaip Dievas veikia – perkeičia širdis, guodžia, kaip žmonės atrodo silpni kūnu ir kaip staiga išryškėja jų dvasios stiprybė. Tada ir pats visur pradedi matyti Dievo veikimą. Šioje vietoje regi Viešpatį.“