Istorikas T. G. Ashas: Vakaruose dar ne visi dekolonizavo savo mąstymą apie Ukrainą 

Laimė karo akivaizdoje

Savo tekste istorikas cituoja kelias aktualias sociologines apklausas. Viena jų, atlikta 2022 metų liepą, rodo, kad 61 proc. ukrainiečių dalyvavo pasipriešinime agresoriui aukodami pinigus, 37 proc. savanoriaudami bendruomenėje, 7 proc. savanoriaudami Teritorinės gynybos pajėgose – daliniuose, sukurtuose tam, kad papildytų reguliarias karines pajėgas. „Ukrainos kariuomenę sudaro 42 mln. žmonių“, – teigia Lvivo miesto meras Andrijus Sadovijus.

Antroji apklausa, kurią cituoja T. G. Ashas, buvo atlikta Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto. Respondentų buvo klausiama, ar jie laiko save laimingais žmonėmis. Paradoksalu, 2017-aisiais šis rodiklis siekė tik 53 proc., o dabar į klausimą teigiamai atsakė 68 proc. ukrainiečių. Paprašyta pakomentuoti, kaip gali būti, kad žmonės jaučiasi laimingesni kęsdami prieš civilius gyventojus nukreiptą karą, sociologė Natalija Zaiceva-Čipak taip pat atsakė, jog jaučiasi laimingesnė. Prie to, pasak jos, prisideda ne tik itin stiprus bendro tikslo suvokimas, tačiau ir gebėjimas branginti viską, kas tau dar liko, kai kariai kovoja apkasuose. Vienas žurnalistas, liudija T. G. Ashas, net teigė, kad gerai, jog raketos krinta ant mūsų, nes tai reiškia, kad jos šiuo metu nežudo fronto linijoje esančių karių.

Putinas yra pagrindinis „rusų pasaulio“ griovėjas

Be abejo, rašo istorikas, yra tamsioji karo pusė: mirčių gausa, netektys, sugriauti namai, atsiskyrimas nuo artimųjų, ligos, neapykanta. Viso to pasekmės paveiks ne tik šią, bet ir būsimąsias kartas. 2022 metų rugpjūtį atlikta apklausa parodė, kad 48 proc. ukrainiečių pažymėjo suprastėjusią fizinę sveikatą, o 42 proc. teigė, jog šiuo metu yra atskirti nuo savo šeimos.

Iš Mariupolio miesto pabėgusi Tetiana T. G. Ashui pasakojo apie geriausios draugės, kuri kartu su savo sūnumi kariu žuvo Rusijos raketai sugriovus jų devintame aukšte buvusį butą, likimą: „Jų šauksmai dar buvo girdėti kelias valandas, tačiau niekas negalėjo padėti.“ Tetiana dienas leido drebėdama rūsyje, be šviesos, šildymo, geriamojo vandens, vėliau galiausiai sugebėjo pabėgti. Jos mama buvo kilusi iš Rusijos, kaip ir jos vyro tėvai. Pati Tetiana T. G. Ashui pasakojo, kad kur kas geriau kalbėjo rusiškai nei ukrainietiškai. Į rusus, liudijo Tetiana, buvo žiūrima kaip į brolius, kol jie neatėjo žudyti jų vaikų.

Istorikas pastebi, kad iš kiekvieno ukrainiečio šiandien galime jausti visišką atmetimą ar net neapykantą viskam, kas rusiška, įskaitant ir kultūrą bei kalbą.

Niekas kitas taip negriauna vadinamojo „rusų pasaulio“ kaip pats Vladimiras Putinas, kuris skelbiasi siekiąs jį atkurti. Puikiausias to įrodymas yra dar viena Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto apklausa. Jos duomenimis, 2013-aisiais kone 80 proc. ukrainiečių vis dar puoselėjo pozityvias nuostatas Rusijos atžvilgiu. Tuo tarpu 2022 metų gegužę tokių liko vos 2 proc.

Pamokos Europai

T. G. Ashas akcentuoja Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą pamokas visai Europai. Anot jo, Vakarai jau 1942 metais pradėjo ruoštis tam, kaip turėtų atrodyti pasaulis po Antrojo pasaulinio karo. Tad ir šiandien, vykstant Rusijos agresijai, būtina planuoti Ukrainos ir Europos ateitį. Istorikas pabrėžia didžiulį kontrastą tarp didžiosios dalies Vakarų Europos, ypač Vokietijos, ir Ukrainos. Vokietijoje kone penkiskart išaugo vadinamųjų Kriegsdienstverweigerer – atsisakančių atlikti karinę tarnybą su ginklu rankose – skaičius. Labiausiai stebina tai, kad tarp jų atsidūrė ir dalis aktyvią tarnybą jau atliekančių karių. 

Pirma karo Ukrainoje pamoka Vakarams, anot T. G. Asho, yra sena ir paprasta – kartais tiesiog privalu kautis už laisvę. Kai kam tai gali atrodyti akivaizdu, tačiau pasaulyje po Šaltojo karo dauguma Vakarų Europos lyderių įtikėjo, kad Europa gali būti žemynas be karų ar bent jau be didelių karų tarp valstybių. Įtikėta, kad saugumą galima užsitikrinti ne karinėmis priemonėmis, o ekonominė tarpusavio priklausomybė (pavyzdžiui, auganti priklausomybė nuo Rusijos tiekiamų energetinių išteklių) atves į Kanto amžinąją taiką. T. G. Ashas akcentuoja, kad tiek Vokietija, tiek Prancūzija Rusijos atžvilgiu po 2014 metų Krymo aneksijos vykdė nuolaidžiavimo politiką. 

Antra, anot T. G. Asho, susijusi pamoka yra suvokimas, kad laisvė yra kova, o ne procesas. „Laisvė nebūtinai iškyla kaip tam tikros ekonominės, istorinės ar kitos konsteliacijos, taip pat ir jokios objektyvios sąlygos neužtikrina jos išlikimo. Laisvė reikalauja nuolatinės žmogiškosios pastangos, dėmesio ir valios. Laisvė yra mūšis, kuriame niekad nebus galutinės pergalės“, – pabrėžia T. G. Ashas.

„Trečia, imperijos dažniausiai nepasiduoda be kovos. Pavojinga buvo iliuzija tikėti, jog viena didžiausių žemyninių imperijų, šimtmečių senumo Rusijos (vėliau sovietinė) imperija, taikiai išnyko per trejus stebuklingus metus 1989–1991-aisiais ir kad tai yra istorijos pabaiga“, – rašo T. G. Ashas.

Kova su kolonijine galia ir kolonijiniu mąstymu

Anot istoriko, ukrainiečiai šias pamokas, ypač trečiąją, puikiai suvokia. Jie ilgai savo moderniąją istoriją suvokė kaip dekolonizaciją. Harvardo istoriko Serhii Plokhy knyga, analizuojanti svarbiausio XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios ukrainiečių istoriko Mychailo Hruševskio darbus, ne veltui vadinasi „Imperinės Rusijos išardymas“. Volodymyro Zelenskio pirmtakas Petro Porošenka 2017 metų ES sprendimą suteikti Ukrainai bevizį režimą pavadino galutiniu pasitraukimu iš Rusijos imperijos. T. G. Ashas rašo, kad V. Putino pradėta karinė agresija šiame kontekste turi būti suvokta kaip pastanga užkirsti kelią šiam pasitraukimui. Tai yra neokolonialinis karas, o ukrainiečiai kovoja tokį patį antikolonijinį karą, kaip anksčiau su britais kovojo indai ar su Prancūzija kovėsi Alžyras.

Itin aktualiai ir perspėjamai šiame kontekste skamba Vokietijos istorikės Gwendolyn Sasse mintis, išsakyta knygoje „Karas prieš Ukrainą“. Anot jos, daugelis Vakaruose dar nėra dekolonizavę savo požiūrio į Ukrainą ar, plačiau tariant, į visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Kaip pavyzdys pateikiamas buvusio Vakarų Vokietijos kanclerio Helmuto Schmidto straipsnis, rašytas Putinui aneksavus Krymą ir pradėjus karą rytinėje Ukrainoje. „Dar 1990 metais niekas Vakaruose neabejojo, kad Ukraina amžius priklausė Rusijai. Nuo to laiko Ukraina tapo nepriklausoma valstybe, tačiau ne tautine valstybe (nation-state)“, – tuomet rašė H. Schmidtas.

O Olga Onuch ir Henry E. Hale‘as savo knygoje „Zelenskio efektas“ kalba apie nepriklausomybės kartą – tuos, kuriems Ukrainos nepriklausomybės paskelbimas tapo esmine formuojančia patirtimi. Jiems Ukrainos nepriklausomybė, skirtinga nei Rusijos istorija, tapatybė, ateities trajektorijos kryptis yra savaime suprantami dalykai. 

T. G. Ashas cituoja rašytojo Milano Kunderos pateiktą Vidurio Europos apibrėžimą. Anot jo, Vidurio Europa yra tos Europos dalys, kurios yra įkalintos geopolitiniuose Rytuose, tačiau siekia tapti geopolitinių Vakarų dalimi. T. G. Asho teigimu, vakarietiška Ukrainos kryptis ne visada buvo akivaizdi, tačiau daugelio asmenybių politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis pastangomis, o kartu ir keliaujant per tokius seisminius įvykius kaip Oranžinė revoliucija 2004 metais, Maidanas 2014-aisiais ir karas 2022-aisiais, šiandien provakarietiška kryptis yra dominuojanti. 

2022 metų liepą 81 proc. respondentų teigė, kad referendume jie balsuotų už narystę ES, o 71 proc. pritartų stojimui į NATO. Vakarų Ukrainoje už ES pasisakė 88 proc. respondentų, o Rytų – 71 proc. Tuo tarpu už NATO Ukrainos vakaruose buvo 81 proc., o rytuose – 56 proc. respondentų. T. G. Ashas apibendrina, kad Vakarai turi dar vieną Europos valstybę, kuri beldžiasi į jų duris, turėdama tvirtą moralinį, istorinį ir geopolitinį pagrindą būti priimta. T. G. Asho teigimu, Ukrainos ir Moldovos integravimas į Vakarų struktūras pagaliau reikštų visiškai poimperinės Europos pradžią. 

Iššūkiai ateičiai

Vis dėlto T. G. Ashas savo tekste kalba ir apie iššūkius, su kuriais Ukraina susiduria ar rizikuoja susidurti siekdama integruotis į Vakarus. Dauguma ukrainiečių, anot jo, taip pat sau užduoda šiuos klausimus, kurie nėra patogūs. Tačiau, pabrėžia istorikas, svarbu vadovautis George‘o Orwello mintimi, išdėstyta knygoje „Katalonijai pagerbti“: kovoti už teisingą pusę, tačiau likti nuoširdžiai kritiškam jos trūkumams. 

2021 metais organizacija „Freedom House“ įvardijo Ukrainą tik kaip iš dalies laisvą šalį, akcentuodama jos problemas su korupcija ir teismais. „Transparency International“ Korupcijos suvokimo indekse, jei neskaitysime Rusijos, buvo prasčiausiai pasirodžiusi Europos valstybė. „Ukraina šiandien akivaizdžiai kaunasi už demokratiją prieš tironiją, tačiau būtų klaidinga apsimesti, jog vakar ji buvo tobulai veikianti liberali demokratija. Ji turėjo krūvą problemų ir dabar jų nestokoja“, – rašo T. G. Ashas. Anot jo, svarbu tas problemas identifikuoti ir spręsti, kad vėliau netektų nusivilti.

Europos investicijų bankas prognozuoja, kad Ukrainos atstatymo darbams prireiks daugiau nei 1 trilijono dolerių. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo ši suma bus didesnė. Net jei pasaulis skirtų šias lėšas Ukrainai, anot T. G. Asho, iššūkis būtų užtikrinti, kad jie būtų efektyviai panaudoti kuriant modernią, skaidrią ir sąžiningą ekonomiką. Bus daug progų ir pagundų korupcijai, o buvęs ekonomikos ministras Pavlo Šeremetas perspėja, kad didžiausia grėsmė gali būti ne didžiulę įtakos dalį praradę senieji ikikariniai oligarchai, o potencialūs nauji oligarchai, susiję su tais, kurių rankose politinė galia šiandien. Vienas iš būdų suvaldyti šią riziką – įvesti griežtas sąlygas, kaip panaudoti gaunamas lėšas rekonstrukcijai. T. G. Ashas ragina kuo daugiau lėšų skirti tiesiai regionams, vietos savivaldai, nevyriausybinėms organizacijoms, o ne atiduoti viską centrinei vyriausybei.

Istorikas perspėja ir dėl to, kad šiandien visi televizijos kanalai rodo tik vieną tą pačią naujienų versiją, kurią žiūri devyni iš dešimties ukrainiečių iš tų 36 proc., kuriems televizija yra pagrindinis naujienų šaltinis. Anot T. G. Asho, televizijos naujienų monopolis gali tapti rimtu iššūkiu artėjant prezidento rinkimams, kurie turės vykti 2024-ųjų kovą. Istorikas teigia, kad V. Zelenskis susidurs su didele pagunda išlaikyti televizijos monopolį ir pasitelkti valstybės išteklius siekdamas perrinkimo. 

Taip pat T. G. Ashas kalba ir apie tai, kokiomis sąlygomis turėtų baigtis karas. Oficiali Ukrainos vyriausybės pozicija, taip pat ir daugumos piliečių nuomonė yra ta, kad Ukraina turi siekti atsiimti kiekvieną savo teritorijos centimetrą, įskaitant ir Krymą. Moraliniu ir teisiniu požiūriu ukrainiečiai, pabrėžia istorikas, yra teisūs. Tokia įvykių baigtis, anot jo, būtų itin naudinga ir tarptautinei tvarkai. Užtenka tik pagalvoti apie Taivaną. Tačiau tiesa yra ta, kad nors Vakarų lyderiai ir teikia Ukrainai tankus bei kitą modernią karinę techniką, tačiau dauguma jų privačiai ragina Ukrainą sustoti ties siena su Krymu. Tikėtina, anot T. G. Asho, kad yra ir tų, kurie ragina neperžengti iki vasario 24 dienos buvusių sienų, įtvirtintų Rusijos okupantų. Tačiau jei V. Zelenskis viešai paragintų ukrainiečius daryti teritorinių nuolaidų, tai jis neabejotinai susilauktų ne tik kritikos, tačiau ir kaltinimų išdavyste.

Galiausiai T. G. Ashas kalba ir didelių lūkesčių keliamą pavojų. Sustiprinti bendro tikslo ir tarptautinio solidarumo, dauguma ukrainiečių reiškia tikėjimą ne tik pergale, tačiau ir pokario ateitimi. Praėjusį spalį atliktoje apklausoje respondentams buvo pristatyti du scenarijai. 89 proc. apklaustųjų sutiko su scenarijumi, jog per 10 metų Ukraina taps klestinčia valstybe Europos Sąjungoje. Tik 5 proc. rinkosi scenarijų, kad Ukraina bus valstybė su sugriauta ekonomika ir didžiule emigracija. Koks bus Ukrainos kelias, šiandien priklauso ne tik nuo pačių kovojančių ukrainiečių, tačiau ir nuo Vakarų sprendimų – paramos, noro priimti Ukrainą į Vakarų institucijas.

Pagal „New York Review of Books“ parengė Donatas Puslys.