Ar krikščionis gali kariauti?

Jėzus sako: „Mylėkite savo priešus“, „Kas sudavė tau per vieną skruostą, atsuk ir kitą“. Bet tada iškyla vienas labai nepatogus klausimas. Jeigu priešas ateina ne įžeisti tavęs, o žudyti tavo vaikų, užgrobti tavo šalies, tremti tavo tautiečių – ar ir tada krikščionis turi nesipriešinti?

Ar krikščionis gali paimti ginklą? Ar apskritai egzistuoja toks dalykas kaip teisingas karas?

Apie krikščionišką požiūrį į karą ir savigyną tinklalaidėje „Šventas reikalas“ kalba kunigas Gabrielius Satkauskas. Atsigręždamas į šv. Augustiną, šv. Tomą Akvinietį ir Katalikų Bažnyčios Katekizmą, jis svarsto, kada ginkluotas pasipriešinimas gali būti moraliai pateisinamas ir kodėl teisėta gynyba nėra tas pats, kas kerštas.

Karas reiškia mirtį, sužeistus žmones, naikinamus miestus, našlaičius. Ir vis dėlto kartais atsisakymas priešintis blogiui reiškia, kad leidi blogiui laimėti.

Pirmųjų amžių krikščionims šis klausimas buvo ypač sunkus, nes Jėzus liepė mylėti savo priešus. Jis sustabdė Petrą, kai šis Getsemanėje išsitraukė kalaviją. Atrodytų, viskas aišku. Bet kas nutinka, jei nuo tavo sprendimų priklauso ne tik tavo gyvybė?

Įsivaizduokime, kad kas nors puola ne tave, o tavo vaiką. Ar meilė priešui reikalauja leisti jam tai daryti? O jeigu puolama visa bendruomenė arba visa tauta? Čia atsiskleidžia esminis skirtumas tarp keršto ir savigynos. Krikščionybė draudžia kerštą, tačiau tai nereiškia, kad ji reikalauja pasyvumo blogio akivaizdoje. Priešingai, atsisakymas stabdyti blogį gali tapti moraline problema.

Taip pat skaitykite:

Mesijo kelias

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Popiežius sekmadienio vidudienį: kas man yra Jėzus?

Dar prieš krikščionybę romėnų filosofas Ciceronas svarstė, ar karas gali būti moraliai pateisinamas. Šv. Augustinas išplėtojo šią idėją ir suformulavo teisingo karo sampratą. Jis matė, kaip griūva Romos imperija. Šv. Augustinas kėlė konkretų klausimą: kaip suderinti Kristaus liepimą mylėti priešus su pareiga ginti nekaltą žmogų?

Jis niekada neromantizavo karo. Karas jam buvo tragedija. Tačiau suprato vieną labai svarbų dalyką – kartais didesnė neteisybė yra leisti agresoriui veikti nevaržomam. Dėl to ginkluota jėga tam tikromis aplinkybėmis gali būti moraliai pateisinama. Tačiau karo tikslas turi būti ne pats karas, ne kerštas, grobis ar pažeminimas, bet taika.

Po maždaug 800 metų šv. Tomas Akvinietis šią doktriną susistemino ir išskyrė tris klasikines teisingo karo sąlygas. Pirmiausia karą gali skelbti teisėta valdžia. Antra, turi būti teisinga priežastis – pavyzdžiui, būtinybė sustabdyti didelę neteisybę. Trečia, turi būti teisingas ketinimas. Net ir turėdamas pateisinamą priežastį gali kariauti neteisingai, jeigu tavo tikslas yra pažeminti, atkeršyti ar užgrobti.

Vėliau krikščioniškoji tradicija šiuos kriterijus dar labiau sugriežtino. Karas turi būti paskutinė priemonė. Jeigu konfliktą įmanoma realiai išspręsti be karo, jo griebtis negalima.

Net ir teisėtai pradėtas karas neleidžia kovoti bet kaip. Negalima tyčia pulti civilių, kankinti žmonių ar viską pateisinti vien dėl to, kad mūsų pusė yra teisi. Net kovodamas su neteisinga agresija turi stengtis, kad pats netaptum toks, kaip priešas.

Visa tai nėra vien viduramžių istorija. Ši samprata atsispindi ir Katalikų Bažnyčios Katekizme. Jame kalbama ne apie lengvą teisę į karą, o apie teisėtą gynybą karine jėga. Katekizmas kelia keturis klausimus: ar agresoriaus daroma žala yra ilgalaikė, sunki ir neabejotina? Ar visos kitos priemonės ją sustabdyti pasirodė neveiksmingos? Ar egzistuoja pagrįsta sėkmės tikimybė? Ar ginklų naudojimas nesukels dar didesnio blogio?

Visos šios sąlygos turi būti tenkinamos kartu. Tai nėra keturi pasirinkimai – tai keturi stabdžiai. Teisingo karo doktrina nėra mechanizmas karams pateisinti. Jos paskirtis yra karus apriboti.

Dabar pabandykime visa tai pritaikyti ne šv. Augustino laikams ar viduramžiams, o Ukrainoje vykstančiam karui. 2022 metų vasario 24 dieną Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Tai nėra tiesiog dviejų valstybių konfliktas. Tai – agresija prieš Ukrainą. Ar Rusija gynėsi nuo Ukrainos invazijos? Ne. Rusija įsiveržė į tarptautiniu mastu pripažintos valstybės teritoriją. Ukraina daro priešingai – ji gina savo teritoriją, savo žmones ir savo valstybės egzistavimą nuo išorinės agresijos. Ukrainos gynybai vadovauja teisėta valstybės valdžia ir jos ginkluotosios pajėgos. Jos tikslas nėra užgrobti Rusijos teritoriją – tikslas yra sustabdyti agresiją ir apginti savo šalį. Ukraina taip pat nepasirinko šio karo. Karas jai buvo primestas.

Galima nekęsti karo ir kartu padėti gintis tam, kuris yra puolamas. Galima melstis už taiką ir kartu neleisti, kad auka būtų sunaikinta agresoriaus. Galima mylėti priešą ir vis tiek sustabdyti jo puolančią ranką. Todėl padėti Ukrainai gintis nėra tas pats, kas būti už karą.

Mums, lietuviams, tai turėtų būti ypač suprantama. Ne kartą mūsų pačių valstybė buvo okupuota. O žmonės, kurie atsisakė su tuo susitaikyti, išėjo į mišką. Įsivaizduokime, 1948-ieji. Tau 25-eri. Tavo valstybė okupuota. Vakar kaimyną išvežė į Sibirą, mokytoją suėmė, kunigą stebi saugumas, naktimis dingsta žmonių. Tavo draugas jau išėjo į mišką, tau lieka rinktis – likti namuose, bėgti į Vakarus arba imti ginklą.

Tu žinai, kad stosi prieš vieną galingiausių pasaulio valstybių. Žinai, kad gali būti kankinamas, žūti, kad tavo šeima gali būti ištremta. Bet nežinai vieno dalyko – kad po daugiau nei 40 metų Lietuva bus laisva. Mes žinome, tas žmogus nežinojo. Todėl šiandien labai lengva sėdint patogiame fotelyje sakyti, kad nebuvo jokios prasmės. Bet žmonės gyveno ne mūsų istorijoje. Jie gyveno savojoje.

Ar buvo teisinga priežastis priešintis? Taip, nes Lietuva buvo okupuota. Ar tikslas buvo užgrobti svetimą žemę? Ne. Tikslas buvo atkurti laisvą Lietuvą. Sunkiausias klausimas – ar buvo pagrįsta sėkmės tikimybė? Mes šiandien žinome, kuo viskas baigėsi, o tie žmonės nežinojo. Jie tikėjosi Vakarų pagalbos, tikėjosi, kad Lietuva nebus palikta viena.

Bet ar tikrai partizanai pralaimėjo? Jeigu matuotume mūšius – taip. Jeigu matuotume teritorijas – taip. Jeigu matuotume kovotojų skaičių – taip pat taip. Bet jeigu matuotume tautos sąžinę, laisvės idėją, žmogaus atsisakymą blogį pavadinti gėriu – ar tikrai partizanai pralaimėjo? Galbūt didžiausia jų pergalė buvo ne karinė. Galbūt tai buvo parodyti, kad yra dalykų, dėl kurių žmogus gali mirti ne todėl, kad nekenčia, bet todėl, kad myli – laisvę, tiesą ir savo žmones.

Taigi ar krikščionis gali paimti ginklą? Atsakymas nėra paprastas „taip“, nes egzistuoja teisingo karo doktrina. Bet jis nėra ir paprastas „ne“, nes Jėzus liepia atsukti kitą skruostą.

Tekstą parengė Austėja Žalalytė.