Istorikė K. Petrauskė apie kraipomą istoriją kine: „Problema ne klaidos, o teigimas, kad tiksliai atkūriau“

Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ ji pasakojo, kad iš istorinių filmų daugiau sužinome apie dabartį ir jos realijas nei apie istoriją, tad ir klaidos filmuose nėra didžiausia problema. „Problema – ne klaidos, o teigimas, kad tiksliai atkūriau“, – sako ji.

Paklausta apie geriausią lietuvišką istorinį filmą K. Petrauskė išskyrė Raimundo Banionio juostą „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. „Gražiai perteikta istorija, pajaustas laikmetis. Man tai turbūt geriausias istorinio filmo pavyzdys Lietuvoje“, – tikino istorikė.

Kokį istorinį filmą matėte pastaruoju metu?

Ar tai istorinis filmas – klausimas, bet vėliausias filmas, kurį žiūrėjau, turintis daug istorizmo, buvo Francio Fordo Coppolos „Bremo Stokerio „Drakula“. Nors jis sukurtas pagal fikcinį romaną, nes atvaizduojama tam tikra epocha ir jos emocija, tai tikrai neblogas filmas. Taip pat žiūrėjau „Gladiatorių II“, bet jis dar mažiau istoriškesnis nei „Drakula“.

Dažniausiai filmai ir yra arba fantazija apie ateitį, arba fantazija apie praeitį. Žiūrint ir Denis’io Villeneuve’o „Kopą“ galima matyti, iš kokių istorinių laikotarpių semtasi įkvėpimo.

Savo istorikės specialybės negaliu pamiršti – jeigu žiūriu ką nors, kas paremta istoriniais faktais ar atvaizduoja kokią nors epochą, tai ir nagrinėju. Dažniausiai filmai yra arba fantazija apie ateitį, arba fantazija apie praeitį. Žiūrint ir Denis’io Villeneuve’o „Kopą“ galima matyti, iš kokių istorinių laikotarpių semtasi įkvėpimo.

Ruošdamasis pokalbiui skaičiau mintį, kad istoriją žmogus suvokia iš dabarties perspektyvos, taigi istorinis filmas dažnai byloja daugiau apie laiką, kuriuo jis buvo sukurtas, o ne tą, apie kurį kalba. Ką apie tai manote?

Žinoma, taip ir turėtų būti. Taip yra ne tik su istoriniais filmais. Taip yra ir su istorinėmis monografijomis, istorijos vadovėliais. Visada skaitydami kokią nors istorijos sintezę daug daugiau sužinosime apie dabartį ir jos realijas nei apie istoriją.

Taip pat skaitykite:

Režisierius A. Blaževičius: kurdamas žinojau, kad trūksta filmų apie skyrybas

„Pagauti auksą tamsoje“: režisierius A. Lekavičius apie neregių pasaulį, garsą ir kino kalbos paieškas

A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ išrinktas Lietuvos pretendentu į „Oskarus“

Kunigo H. Šulco paveldą Afrikoje įamžinęs V. Kriščiūnas: labiausiai išvargino nelygiavertis santykis su žmonėmis

Odisėjo žaizdos, arba Kai po pergalių lieka tik netekties tuštuma

Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės paroda „Kanalai“

Čekijos Karlovi Varų kino festivalyje bus parodyti penki lietuviški filmai

„Oskarus“ teikianti JAV Kino akademija pakvietė A. Stonį tapti savo nariu

Atsivertę tarpukariu redaguotą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ daugiau suprasime ne apie karaliaus Mindaugo laikus, o apie tarpukario vertybes. Taip ir filmai – jie atspindi dabarties vertybes, kurios aktualizuojamos iš praeities pasakojimų.

Ar klaidos istoriniuose filmuose jums trukdo?

Iš principo klaidos filmuose man netrukdo. Trukdo tuomet, kai sakoma, kad pastačiau filmą ar parašiau romaną, sukūriau meno kūrinį taip, kaip seniau buvo. Tai gali būti labai lakios interpretacijos, gali būti, kad jos man patiks.

Mano vienas mėgstamiausių istorinių serialų yra apie Jekateriną – „Imperatorė“ (angl. The Great), jis pastatytas šiuolaikiškai. Seriale viskas pasakojama moderniai, epocha perteikiama hiperbolizuotai, tačiau moderni praeities interpretacija man kaip tik labai patinka.

Taip pat patinka trupė „Monty Python“ – „Šventasis Gralis“, „Brajano gyvenimas“ man yra tobuli filmai. „Monty Python“ trupės sudėtyje buvo nemažai istorikų, kurie nagrinėjo viduramžių kultūrą. Pavyzdžiui, filmo „Šventasis Gralis“ pabaigoje rodoma, kaip susikaunama su didžiuoju žvėrimi, kuris tėra mažas baltas kiškis. Jeigu bent kiek esi susidūręs su viduramžių kultūra, gerai supranti, kodėl ten yra tas mažas baltas kiškis.

Lygiai taip pat juokai apie anarchistines sindikalistines bendruomenes yra puikūs ir taip tiksliai sudėti, kad būtent tai epochą atskleidžia daug geriau nei bandymas neva atkurti, kaip iš tikrųjų buvo.

Problema – ne klaidos, o teigimas, kad tiksliai atkūriau.

Nemėgstu, kai bandoma sukurti fiktyvų vaizdinį „taip ir tik taip buvo“. Ridley Scottas mėgsta tiksliai rekonstruoti istoriją. Paminėčiau ir Melo Gibsono „Apokalipto“ – tai visai ne istorinė reprezentacija, o absurdas. Problema – ne klaidos, o teigimas, kad tiksliai atkūriau.

Pernai vienas populiariausių istorinių filmų buvo „Gladiatorius II“, tačiau ir jame klaidų netrūksta. Kaip vertinate šį filmą?

Rykliai Koliziejuje verčia pakelti antakį. Pats Ridley Scottas komentavo, kad Koliziejų ir kitas arenas buvo galima užtvindyti, tai kodėl romėnai negalėjo ten prisivežti ryklių? Na, tarkime, to nebūdavo, tie rykliai atrodo absurdiškai, tačiau tai ne pati šiurkščiausia klaida. Galima fantazuoti, tačiau realybė nebuvo atkurta.

Man labiausiai kliuvo kalbos apie laisvąjį Afrikos uostą, kurio tikrai nebuvo. Rykliai, babuinai ir netinkama gladiatorių ginkluotė yra tik detalės, tačiau blogai perteikta kultūra, papročiai. Koks galėjo būti laisvas Afrikos uostas, jei Romos imperija Viduržemio jūrą jau buvo padariusi savo vidiniu ežeru prieš 200 metų?

Tokie dalykai krenta į akis, o tai, kad kas nors skaitė laikraštį, sėdėjo kavinėje, – jau fantazija. Bet tai netrukdytų, jei nebūtų pateikiama kaip tikras, grynas istorizmas. Štai kokia problema.

Tikrai nėra taip, kad sėdžiu ir kabinėjuosi, jog filme rodomi ratai, kurie yra XV amžiaus antrosios pusės, tačiau vaizduoja XIV amžiaus trečiąjį dešimtmetį. Taip nėra – kai kurie mano mėgstamiausi filmai apie istoriją perteikia ne detales, o epochos jauseną, emocijas ir vertybes.

Pakalbėkime apie lietuvišką istorinį kiną. Kokius šios kategorijos filmus išskirtumėte?

Vienas geriausių lietuviškų filmų man – „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“: gražiai perteikta istorija, pajaustas laikmetis. Man tai yra turbūt geriausias istorinio filmo pavyzdys Lietuvoje.

2011 metais pasirodęs „Tadas Blinda. Pradžia“ man nepatiko. Kad būtų geras siužetas, turi būti herojaus arka, o „Tadas Blinda“ pasirodė gana plokščias. „Herkų Mantą“ galima žiūrėti, nors istorijos atžvilgiu ten yra klaiku, esama sovietinės propagandos.

Negaliu sakyti, kad lietuviškas kinas yra prastas, tarkime, „Lošėjas“ – vienas mėgstamiausių mano filmų. Tačiau lietuviškas istorinis kinas manęs neužkabino. Pavyzdžiui, „Laisvės kaina“, rodyta per LRT, – kažkas klaikaus, tai turėtų atstumti nuo Lietuvos istorijos pažinimo, o ne pritraukti.

O kaip dokumentika? Dažnas pasakytų, kad nežiūri, nes nuobodu.

Turbūt viena priežasčių, kodėl tapau istorike, yra vaikystėje sekmadieniais žiūrėti dokumentiniai filmai – jie mane paskatino domėtis istorija. Yra ir blogų, ir gerų dokumentikos pavyzdžių. Yra ir tokių, kurie labai įtraukia. Net ir platformoje „Netflix“ yra populiarių istorijai skirtų dokumentinių serialų apie Egiptą, archeologiją, Romą.

Kartais į dokumentiką bandoma įtraukti vaidybinių elementų ir teigti, kad taip atrodė Florencija XVI amžiuje, o įdedamas atkurtas vaizdelis iš Vilniaus kiemelio, ir miestiečiai kalba lietuviškai, – būna visko. Lietuviška dokumentika turi savo stilistiką ir žanrą, ir yra skirta siauram ratui. Bet yra ir gebančių kurti gerą dokumentiką kūrėjų.

Jeigu žiūrovas nėra susipažinęs su tam tikru istoriniu periodu, gal net ir žalą galima padaryti iškreipiant supratimą apie tam tikrą įvykį ar laikotarpį?

Istoriniai filmai gali ir iškreipti žiūrovui vaizdą apie tam tikrą laikotarpį. Milžiniško populiarumo sulaukęs serialas „Vikingai“, kuris labai gražiai pasakoja apie Skandinavijos prekeivių ir karių ekspansiją, protingai ir apgalvotai suspaudė kelių kartų istoriją, šiuo atveju pasakojimas gerai reprezentuojamas. Bet kažkodėl gerai sukonstruotus herojus, kurie geba tinkamai pasakoti apie vikingų istoriją, kūrėjai aprengė BDSM ir baikerių aprangos mišiniu.

Dabar dauguma įsivaizduoja, kad tie patys vikingai rengėsi kaip tame seriale. Nors iš tikrųjų apranga buvo rožinės vilnonės tunikos ir jokių odinių baikerių švarkų.

Dabar dauguma įsivaizduoja, kad tie patys vikingai rengėsi kaip tame seriale. Nors iš tikrųjų apranga buvo rožinės vilnonės tunikos ir jokių odinių baikerių švarkų. Įsigali klaidinga interpretacija. Dabar negalėčiau įvardyti ir jokio istorinio filmo, skirto viduramžiams, be odinių apyrankių, atrodo, kad taip turi būti.

Su kokia intencija jūs kaip istorikė žiūrite istorinius filmus?

Istorikai istorinius filmus žiūri labai susidomėję. Aš ir kolegos turime du žiūrėjimo būdus: žiūrime, ir viskas, arba einame žiūrėti nesąmonių. Buvo toks latvių filmas, skirtas baltų istorijai, „Pagonių žiedas“. Jį gali žiūrėti kaip lėkštą meilės istoriją, tačiau galvodamas kaip istorikas pradedi skaičiuoti klaidas, o jų ten begalė.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Susiję:

Vakaris Vingilis

7 min

Milžinišką ažiotažą Lenkijoje sukėlusi „Žalia siena“. Ar vaidybinis filmas objektyviai atspindi tikrovę?

Aistė Girkontaitė

8 min

Istorinis filmas Lietuvoje – apie ką norime kalbėti?

Bernardinai.lt

2 min

„Napoleono“ mūšių scenos – iš paties režisieriaus R. Scotto piešinių

Rūta Grišinaitė-Bernotienė

6 min

Sovietinė vaikystė dokumentiniame kine: pamatyto vaiko gimimas

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas