2021 03 02

Arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jėzus nenustatė jokios ribos, už kurios jau nebeieškotų žmogaus

Arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ. Marijos Stanulytės nuotrauka

Šiomis dienomis girdime daug ginčų, kaltinimų, daug aistrų ir nuoskaudų.

Pasisakymų triukšme turbūt labiausiai reikia atjausti tuos žmones, kurie išgyvena savo homoseksualų polinkį ar savo kitoniškumą. Atrodo, kad jie iš niekur nesulaukia autentiško palaikymo. Skirtingo ar neapibrėžto lytiškumo ideologijos propaguotojai, klausę ar neklausę kitų, prisistato atstovaujantys visiems. Tada daugiau įtakos, daugiau paramos, daugiau lėšų – argi tai paslaptis?

Suprantama, kad homoseksualius polinkius turintys žmonės kenčia nuo visų, tarp jų ir katalikų, kurie nepritardami veiksmui pasirodo negailestingi pačiam žmogui, kurie smerkia nepriimtinos ideologijos piršimą (žinoma, ir tokią nepagarbą visuomenei, kaip gašlumo ar apatinių drabužių demonstravimas paraduose), priskirdami tai visiems skirtingos lytinės orientacijos žmonėms.

Manau, kad dauguma žmonių jausdami homoseksualius polinkius jautriai išgyvena savo kančią ir savo meilę, nesupratimą ir pasmerkimą, savo laisvę ir ribotumą. Nepaisant lyties, orientacijos, rasės, tautybės, nepaisant visų mūsų skirtumų esame vienodai svarbūs žmonės. Nė vienas neturime daugiau ar mažiau to, kas mus daro žmonėmis. Todėl priimu kiekvieną kaip savo brolį ir seserį.

Nė kiek neabejoju, kad šeima kyla iš vyro ir moters santuokos. Yra daug kitų žmogiškų ryšių: draugai, bičiuliai, kolegos, bendramoksliai, partneriai, gyvenantys kartu, bet šeima yra išskirtinis ir nepakeičiamas ryšys. Gerbiu kiekvieną žmogų, ir du vienos lyties žmonės turi teisę sulaukti tinkamos pagalbos, bet tai iš esmės skiriasi nuo vyro ir moters sudarytos šeimos.

Taip pat nesutiksiu, kad prigimtis nieko nereiškia. Gyvendami galime prisiimti įvairiausių vaidmenų, gerų ir blogų, mums gali daug kas daryti įtaką, bet to, ką atsinešame gimdami, neįmanoma paneigti. Popiežius Pranciškus apaštališkame paraginime „Amoris laetitia“ rašo: „Viena yra suprasti, kad žmogus silpnas, o gyvenimas sudėtingas, kita – priimti ideologiją, siekiančią į dvi dalis padaryti neperskiriamus tikrovės aspektus“, paneigti „vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą.“

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Turiu savo nuomonę – ją išsakysiu ir ginsiu. Tai mano sąžinės laisvė, mano pilietinė teisė. Kiti gali mano įsitikinimus laikyti neteisingais – kalbėkimės, juk esame demokratinės visuomenės nariai, kurioje skirtinga nuomonė negali būti iš anksto užčiaupta. Ir, be abejo, man skaudu, kai iš manęs tyčiojamasi. Lygiai kaip skaudu, kai tyčiojamasi iš kitų – ir tų, kurių nuomonei aš nepritariu. Todėl esu pasiruošęs palaikyti kenčiantį, išjuoktą, užsipultą žmogų, net ir be „Je suis N.“ rėmelio feisbuko paskyroje.

Norėčiau, kad nesutinkantys su manimi, man prieštaraujantys nepasijustų mano užgauti ar pažeminti (jei jie kitokią nuomonę jau savaime laiko užgavimu, tada, aišku, nieko nepadarysi). Būtų gera, jei po susitikimo – tegul ir per užrašytą žodį – priešiškumas vienų kitiems bent jau nedidėtų.

Esu tikras, kad Evangelija ir Jėzus, kurį išpažįstu, nėra nė prieš vieną žmogų, o tik už tiesą ir tam, kad padėtų išsilaisvinti iš blogio, veikiančio žmoguje. Atėjęs šaukti „ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“, Jėzus nenustatė jokios ribos, už kurios jau nebeieškotų žmogaus.