Jonas Mekas. Kaimo idilėje iki paskutinės gyvenimo dienos

Miela Mama! Tai ir vėl sulaukėm vienų Kalėdų. Norėtųsi būti visiems kartu, kaip per tas geras senas Kalėdas, ir valgyti tą patį tavo iškeptą baltą pyragą ir tuos piernikus, ir kringelius su aguonom. Ir norėtųsi vėl žiūrėti į tas dideles sniego pusnis, kaip, anksti rytą, žmonės visais keliais važiuoja į bažnyčią, arkliai vien tik prunkščia, ir važiai tik lekia. O vakare Tata vėl skaitytų, užsidėjęs savo akinius, ir atsisėdęs gale stalo, iš Biblijos apie Kalėdas. O mes, vaikai, gulėdami ant pečiaus, ar prie varstoto, žiūrėtumėm į Alzbunės gražiai pagražintą spalvotais popieriais lempą, ir klausytumės. O tu, mama, sėdėtumei vėl lovoje, prie šiltos sienelės, atsirėmus nugara.

(Iš Jono Meko laiško Elzbietai Mekienei, 1959 m. gruodžio 15 d.)

Mieloji Mama: sveikinam tave vėl iš Niujorko, pačiam vasaros karščių vidury. Tikimės, kad tu tebekruti sveika, ir kad tu turi gražią vasarą. Bičių dūzgimas, dobilų raudonumas, šieno kvepėjimas. Mes viso to pasiilgstam savo dideliam mieste. Joks miestas neatstos tų paprastų daiktų.

(Iš Jono Meko laiško Elzbietai Mekienei, 1961 m. liepos 24 d.)

Jonas Mekas šeimoje buvo penktas vaikas. Vyriausia iš Mekų vaikų buvo sesuo Elžbieta, po jos rikiavosi broliai Povilas, Petras, Kostas. Už Joną trejais metais jaunesnis buvo Adolfas. Apie 1930-uosius Mekai iš pirmosios sodybvietės, įsikūrusios prie vieno iš Rovėjos upės vingių ir Jevynės bei Rovėjos santakos, persikėlė gyventi į vienkiemį priešais naująsias Semeniškių kapines. Vis dėlto J. Mekui iki paskutinės gyvenimo dienos mieliausi liko senieji Semeniškiai. Kaip pats yra minėjęs – toji vieta, kur stovėjo jo vaikystės lova.

Pasaulyje legendiniu, daugialypiu kino kūrėju vadinamas J. Mekas iš Lietuvos anapus Atlanto buvo priverstas išvykti 1944-aisiais, būdamas 22-ejų, nes tuomet, vokiečių okupacijos metais, kaip įprasta jauniems žmonėms buvo įsitraukęs į antisovietinę ir antinacinę veiklą.

Nemokėjo gyventi anonimiškai ir beveidiškai

„Jonas Mekas kaip buvo kaimietis, taip ir liko iki paskutinės dienos. Jis netapo miestiečiu globalizaciniame megapolyje, kuriame ištirpstama, kuriame tampi beveidis, anonimiškas, be atsakomybės, be nieko. Ne, Jonas Mekas tokių dalykų nepatyrė. Kaip gyvendamas Semeniškiuose turėjo užu miško tetą Kastunę, taip ir gyvendamas Niujorke, Manhatane, Brukline turėjo kokį nors draugą Džordžą. Lygiai tas pats santykis – kad ir kur nuvažiuotų, tas pats, kas pereiti per mišką pas tetą Kastunę. Arba kaip teta kartą per metus vasarą ateidavo į svečius su uogomis, taip pas Joną Amerikoje kas nors atvažiuodavo su vyno buteliu“, – įžvalgomis dalijosi dr. RAMŪNAS ČIČELIS, rašytojas, kultūrologas, J. Meko kūrybos ir asmenybės žinovas.

Taip pat mokslininkas prisiminė, kaip kartą J. Meko paklausė – kas jam esąs Niujorkas? Nežinau, atsakė, nes negyvenąs Niujorke. Juo labiau nežinąs, kas yra Amerika, nes irgi joje negyvenąs. Tuomet R. Čičelis pasiteiravo: tada kur jūs gyvenate? Aš gyvenu šitoje gatvėje, atsakė J. Mekas.

„Žinot, yra kupetiniai kaimai, ir yra gatviniai kaimai. Kupetiniai – tai tie, kurių sodybos išsimėčiusios aplink centrą. O gatviniai – kurių namai stovi palei gatvę. Semeniškiuose, aišku, buvo vienkiemis, bet Niujorke Mekas gyveno kaip gatvinio tipo kaime – su savo draugais, kaimynais ir visais mažais asmeniškais dalykais“, – kalbėjo R. Čičelis.

Ir toks J. Meko kaimiškumas, anot jo, jokiu būdu nereiškia tamsumo. Sykį menininkas, praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje paklaustas, kodėl rašąs „Valstiečių laikraščiui“ (o ne kokiai „Respublikai“ ar „Lietuvos rytui“), atsakė vis dar tikintis, kad Lietuvoje tebeegzistuoja tarpukario ūkininkas – smalsus, neatbukęs, kuriam įdomios naujos ir kitoniškos patirtys.

Jonas Mekas nemokėjo gyventi kitaip. Nei kada kitaip gyveno, nei to siekė, nei norėjo išmokti. Nes tai prieštarautų jo esybei, tai reikštų būti anonimiškam, beveidiškam, neasmeniškam.

„Kalbant apie miestiškumą – kaip mes jį suprasime? Niujorką kaip miestą iš viso sunku suvokti. Nes kas gi tai yra? Tūkstančiai kaimų. Pavyzdžiui, italų rajonas Hell’s Kitchen iš tikro yra itališkas miestelis vidury Niujorko, kur gyvena savi žmonės, kaimynai, pažįstami. Sava aplinka, vietinės parduotuvėlės, – gali nusipirkti sūrio, vyno. Barai, kur eini pavalgyti, pabūti su draugais. „My Mars Bar Movie“ (2011) yra Meko filmas būtent apie tokį barą, kur jis vaišina draugus, arba jie jį vaišina. 

Gyvenimas kavinėje – galbūt jau miesto požymis. Bet visa kita Meko gyvenime lieka kaimiška. Kartą jo paklausė, – tai buvo kokie 2010 ar 2012 metai, – kaip jis ruošiasi pas draugus ar su reikalais į kitą Niujorko mikrorajoną. Atsakė, kad užtrunka visą dieną ar visą vakarą, jeigu išvažiuoti reikia rytą. Nes juk taip nervina, kai reikia kažkur judėti. Taip gerai šitoj gatvėj: sėdi sau, viskas įprasta, viskas po ranka, vis naujų žmonių ateina.

Jonui Mekui niekada nereikėjo ieškoti žmonių. Jie patys pas jį ateidavo. Ir čia tinka pacituoti kertinę profesorės Viktorijos Daujotytės mintį iš jos knygos apie Romualdą Granauską. Tai pusiau priesakas – lyg vietinis, kad tavęs pasigestų pasaulis. Kitaip sakant, jeigu bandysi visu savo gyvenimu aprėpti pasaulį, tai galiausiai jis tave sutraiškys. Bet jeigu liksi vietinis, jeigu nesiverši į lūžius, tada pasaulis tavęs pasiges ir nesutrins kaip kokio vabalo“, – svarstė R. Čičelis.

Iš tiesų, apibendrino kultūrologas, J. Mekas nemokėjo gyventi kitaip. Nei kada kitaip gyveno, nei to siekė, nei norėjo išmokti. Nes tai prieštarautų jo esybei, tai reikštų būti anonimiškam, beveidiškam, neasmeniškam.

Poetas ir / ar filmininkas?

Nagrinėjant J. Meko kūrybą praleisti gyvenimo metai R. Čičeliui padėjo įsisąmoninti keletą svarbių dalykų, kurie jam lieka reikšmiškai nepakitę ir 2022-aisiais, Jono Meko šimtmečio metais.

J. Mekas buvo visų pirma tradicinės tvarkos žmogus, ne modernybės. O buvimas konkrečioje vietoje, įsivietinimas yra būtent tradicinės tvarkos ir kaimiškos būties bruožas. J. Mekas visuomet palankiai žvelgė ir priėmė žmones, kurie buvo kitoniški. Iš šalies gali susidaryti įspūdis, kad jis buvo vakarėlio siela, visą laiką – dėmesio centre, visą laiką jo ištroškęs.

„Nieko panašaus, – aiškino R. Čičelis. – Yra toks filmas „Bemiegių naktų istorijos“ (Sleepless Nights Stories, 2011 m.). Mekas pastato įjungęs kamerą ir sėdasi švęsti ar gimtadienį, ar šiaip pasisėdėjimą. Gurkšnoja vyną su savo draugu Giuseppe iš Neapolio. Dar keletas žmonių sėdi šalia. Atrodo, ir Sebastianas Mekas ten. Ir visą vakarą Mekas sėdi ir tyli. Įsiterpia sakiniu ir nutyla. Vėl įsiterpia ir vėl nutyla. Viską jis daro ne bandydamas save įpiršti, bet priimdamas kitoniškumą, kitą žmogų – kitokios patirties, kitokio amžiaus, kitokių kultūrinių tradicijų.“

J. Mekas niekada nebuvo dėmesio centre – jis norėjo būti kuklus, ramus, išlaikytas žmogus. Visiškai kitoks nei, pavyzdžiui, vienas įtakingiausių šiuolaikinių menininkų Andy Warholas, apie kurį J. Mekas yra pasakęs – Andy visada norėjo būti primadona. Dar du dalykai, pasak R. Čičelio, svarbūs kalbant apie J. Meko asmenybę – jis meistriškai gebėjo tarpininkauti: tarp žmonių, tarp diskursų, tarp kalbos ir nekalbos, tarp daikto ir kalbos. Ir tai, kad J. Mekas visada buvo autentiškas, niekada nemelavo savo autobiografiškumu.

R. Čičelio teigimu, susidariusi vertinimo tradicija, kad užsieniečiams J. Mekas yra tik filmininkas, o lietuviams – poetas, yra teisinga tik iš dalies.

„Jonas Mekas pirmiausia yra poetas. Nes jo kinas nemaža dalimi yra poetinis. Aišku, ankstyvieji jo darbai daugiau susiję su socialiniais dalykais: „Medžių ginklai“ (Guns of the Trees, 1961), „Daboklė“ (The Brig, 1964), Mekas yra sukūręs keletą filmų apie Vietnamo karą. Čia jis jau tikrai filmininkas. Bet „Voldenas“ (Walden (Diaries, Notes and Sketches), 1969) arba „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972), daugelis kitų vėlesnių Meko filmų yra poezija kine. Jis pirmiausia rašė poeziją – ne dienoraščius, ne esė tekstus, bet poeziją“, – kalbėjo J. Meko kūrybos tyrinėtojas.

Vertinimą, kad J. Mekas užsieniečiams – tik filmininkas, lemia tai, kad jo poezijos tekstai anglų kalba nebuvo lengvai prieinami. O lietuviams jis pirmiausia poetas, nes J. Meko kinas mums vis dar nėra gerai pažįstamas. „Apie Meko poeziją jau mokoma vidurinėse mokyklose, gimnazijose, studijuojama universitetuose. O parodykite man, kur per paskaitas ar ypač per pamokas rodomas Meko kinas? Gal vienoje kitoje mokykloje ir Dailės akademijoje“, – retoriškai klausė R. Čičelis.

J. Meko išmintis: išmokti įsivietinti

Kultūrologo R. Čičelio pažintis su J. Meku prasidėjo 2009-aisiais, studijuojant tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), pasirinkus temą savo magistriniam darbui – apie J. Meko filmą, skirtą Jurgiui Mačiūnui, „Zefiro torna, arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (1992). Tiesiog norėjosi pasirinkti tokią asmenybę, kuri būtų susijusi su kokia nors užsienio šalimi.

„Kad studijos būtų nenuobodžios, kad būtų galima nukeliauti pas ką nors į svečius. Ir Jonas Mekas man pasirodė visai geras personažas. O iki to laiko, kai pradėjau daugiau apie jį skaityti, ypatingas įspūdis man išlikęs iš kokių 2001–2002 metų, kai su draugais po bakalauro studijų Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje žiūrėjome Meko filmą „Laiškai iš niekur“. Po tų kelių valandų, kai išėjome, mūsų nuotaika buvo persmelkta Meko laisvės pojūčio ir ypatingo kūrybingumo. Sakom: reikia vyno, sėdam prie Seimo ant pievelės ir geriam vyną“, – studijų laikų prisiminimais dalijosi R. Čičelis.

Jo, jau doktoranto, atrasta prieiga prie J. Meko kūrybos, susiejanti menininko poeziją, kiną, dienoraščius, rėmėsi filosofo Arvydo Šliogerio filotopijos idėja, – tai filotopinė žiūra.

„Jonas Mekas man tapo svarbus kaip ypatingai įsivietinęs žmogus. Jo nėra niekur kitur, tik ten, kur tuo metu jis yra – su visais suvokimais, su visomis patirtimis, su visa praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Dėl to Meko kūryba man pasirodė ypač svarbi. Jis man suteikė galimybę išmokti įsivietinti. Vėl pajusti, kad esu čia ir dabar. Kitas svarbus dalykas – ypatingas Meko kūrybingumas, kurio galima semtis kaip iš šulinių be dugno“, – kalbėjo R. Čičelis.

Pirmasis susitikimas su filmininku ir poetu iš Semeniškių, kaip pamena mokslininkas, įvyko 2009-aisiais Vilniuje, viename ištaigingame senamiesčio viešbutyje, septintą valandą ryto.

„Aš atėjau. Didžiulis kiemas. Sako, čia tuoj išeis Mekas – sėdėk dabar ir lauk. Laukiu laukiu, nieko nėra. Mekas pusę aštuonių išsiropščia, išeina toks visas apmusijęs, atsisėda ir klausia: kas tu toks esi? Sakau, toks ir toks. Kalbėjo jis tąkart nenoriai, vangiai. Matėsi, kad rytas jam buvo truputėlį sujauktas.

Po to, kai jau ėmiausi rašyti disertaciją, susiruošiau pas Meką į Niujorką. Svečiavausi ten tris savaites, nors iš tiesų tos trys savaitės – skambiai pasakyta. Tiesiog kelis kartus pas jį apsilankiau ir susirinkau reikiamą medžiagą. Bet įspūdis buvo nepamirštamas. Pirmą kartą atėjau pavėlavęs penkias minutes – Mekas pradėjo piktintis, kodėl vėluoju. Sako, jūs lietuviai visi vėluojate, su jumis neįmanoma susitarti, nes neateinate laiku, kaip taip galima? Sakau: aš labai atsiprašau, nežinojau, kiek užtruks ateiti iki Leksingtono aveniu. Sako, gerai, sėsk, šnekam.

Ir išsitraukia porą mažyčių taurelių. Galvoju, dabar pils degtinę. Ogi nieko panašaus – pripila grafiną vandens, ir mes geriame vandenį iš degtinės taurelių. Kalbamės valandą. Aš įrašinėju. Po valandos tiesiog pasako: dabar pas mane gali ateiti kada nori. Taip atėjau dar porą kartų. Tuo mano viešnagė ir baigėsi. Išvažiavau. Po to su Meku susirašinėjome dar gana ilgą laiką. Iki 2015-ųjų vasario, kol rengiau disertaciją. Artėjant darbo gynimo dienai paprašiau, ar negalėtų žmonėms, kurie susirinks į gynimą, nufilmuoti sveikinimą, kad būtų iškilmingiau. Ir Mekas nufilmavo įspūdingą dešimties minučių sveikinimą – atsiuntė videofailą, ir aš jį paleidau apsigynęs disertaciją“, – apie daktaro disertacijos temą, suvedusią su J. Meku, pasakojo R. Čičelis.

Vėliau, kai bendravimas su garsiuoju filmininku apsilpo, nes kaita gyvenime neišvengiama, R. Čičelis kartais pagalvodavo, kad kaip čia dabar yra – disertacija apginta, o toliau nieko nevyksta? Kaip nutiko, kad Jonas Mekas man nieko nedavė? Nors iš tikrųjų nieko duoti jis ir neturėjo.

„Ir štai prieš kelias savaites sėdžiu namuose, vartau jo laiškus telefone. Galvoju, pasižiūrėsiu, ką susirašinėjom. Ir žiūriu, kad tada, kai gavau Meko laišką 2015-ųjų vasarį, liko mano nepastebėtas vienas sakinys. „Siunčiu tau žadėtą videosveikinimą“, ir apačioje parašyta: „Lauksiu paties Niujorke.“ Šiuos žodžius ir buvau praleidęs“, – prisipažino R. Čičelis.

Senas yra lietaus šniokštimas

„Semeniškių idilės“ R. Čičeliui yra ta J. Meko poezijos rinktinė, kuri visada yra kaip priesakas nepalikti savo gimtųjų vietų.

„Nueinančios postmodernybės laikais toks kvietimas skamba labai senamadiškai, nes esame įpratę elgtis lyg musės, apvožtos stiklainiu, – blaškomės, trankomės į stiklą ir vis ieškome, kur mums geriau, patogiau ir šilčiau.

J. Meko idilių skaitymas byloja – niekur nebus taip gera, kaip būdavo ir vis dar gali būti gimtinėje. XX amžiaus vidurio istorinės aplinkybės nulėmė tai, kad dalis mūsų žmonių atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų valstybėse. Kai kas skubėtų tuos žmones, taigi ir J. Meką, priešinti mūsų tremtiniams ir sovietiniais laikais gyvenusiesiems Lietuvoje. Skaitydamas „Semeniškių idiles“ 1992-aisiais tame pačiame Vytauto Didžiojo universitete, J. Mekas tiesiog balsu raudojo. Kodėl, težinojo jis vienas, o mes galime tik nujausti ir įsijausti. Kai beveik visi šiandien kalba apie „globalią Lietuvą“, tik tokie, koks buvo J. Mekas, supranta – kad ir kur mes atsidurtume per savo gyvenimus, vis tiek visur kursime gimtuosius Semeniškius ar Vilnių, ar Kauną, ar Jonavą, ar Merkinę… Nuo savo vietos pabėgti neįmanoma ir nėra reikalo to net bandyti daryti“, – 2019-aisiais, netrukus po to, kai sausio 23-iosios rytą J. Meko artimieji socialiniame tinkle parašė, kad „šį rytą ramiai ir taikiai mirė Jonas“, „Metų“ žurnale in memoriam žodžius rašė R. Čičelis.

Pirmoji idilė

Senas yra lietaus šniokštimas

Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:

apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis ir laukų klintis;
o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime –
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
šlapius bulviakasius.

Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių
jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt –
iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,
auksinį smėlį – iš tų pačių laukų.
Ir kai ir mes išeisim,
kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;
ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų –
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienas sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes
ir vėjuje banguojančius rugių laukus,
mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! –
šviežių samanų kvepėjimą.

O, senas yra dobilų žydėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim –
ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, –
senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume
senas yra mūsų šis kalbėjimas.

(Jonas Mekas, „Semeniškių idilės“, Niujorkas, „Black Thistle Press“, 1996 m.)

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas bei Martynas Stankevičius.

Dėkojame Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centrui.

„Bernardinų“ dienraščio projektas „Rašytojai. Tarp kaimo užutėkio ir miesto sūkurio“ – vaizdo pasakojimų ciklas apie kontrastingus kaimo ir miesto pasaulius bei jų įtaką žymių lietuvių rašytojų tapatybei, savitumui, kūrybai. Projektu norima priartinti lietuvių literatūros klasiką prie šių dienų skaitytojų per rašytojų kaimiškosios ir miestiškosios būties pėdsakus, taip pat – pabrėžti mažųjų memorialinių namų-muziejų išlikimo ir tausojimo svarbą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.