„Aš linkiu jums labai gražios dienos“. Jono Meko takais Semeniškiuose

Šiuos žodžius su tituliniu linkėjimu „Aš linkiu jums labai gražios dienos“, ant balto didelio lapo išvedžiotus elegantiška rašysena ir apibertus nupieštų spalvotų gėlių žiedų mirguliavimu, Jonas Mekas paliko savo tėviškės žmonėms. Kartu su 35 kilogramais kruopščiai atrinktų specialiai Biržams skirtų archyvinių laiškų, knygų, atvirlaiškių, užrašų, kitų dokumentų.

Visos šios vertybės šiuo metu yra saugomos Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre, globojamos vyriausiosios bibliotekininkės INDROS DREVINSKAITĖS ir vyresniojo bibliotekininko EVALDO TIMUKO. Unikali kolekcija plečiasi, eksponatų, knygų ir dokumentų lentynos pilnėja, pasipildo fotografijomis, dienoraščiais, periodika, brolius Mekus menančiais asmeniniais daiktais, jųdviejų gimtosios Semeniškių kaimo sodybvietės archeologiniais reliktais.

Jono Meko vėdrynai ir purienos

„Tos gėlės Jono Meko linkėjimuose biržiečiams, kurias jis visur paišydavo, – niekur šito neperskaitysite, – kaip man pasakojo jo dukterėčios Mekaitės, Petro Meko, Jono ir Adolfo brolio, dukros, yra jo asmeninis ženklas. Greičiausiai tai vėdrynų ar purienų, augdavusių Semeniškių kaime tarp dviejų kapinių: Senųjų ir Naujųjų, įvaizdis. Tik vėdrynai yra geltoni, o Jonas juos piešdavo spalvotus.

Semeniškių kaimo vaizdinys Jonui Mekui buvo įsirėžęs į atmintį iki pat gyvenimo pabaigos. Labai gerai prisimenu jo kartotus žodžius: „Aš esu mažas žemdirbys. Visą gyvenimą aš esu basų kojų kultūros vaikas.“ Man liko įstrigę į atmintį ir jo žodžiai, ištarti vieno interviu metu. Kai jo žurnalistai paklausė, kokia buvo pradžia Amerikoje, Mekas atsakė, kad viskas iš tikrųjų prasidėjo ne Amerikoje, o Semeniškiuose, nes jis esąs ūkininko sūnus“, – aprodydama Mekų palikimo studijų centro ekspoziciją pasakojo I. Drevinskaitė.

Indra yra tas žmogus, kuris pirmasis įžiebė kibirkštį visoms gražioms tolesnėms biržiečių iniciatyvoms, kad kadaise buvusiame senajame, išnykusiame gatvinio tipo Semeniškių kaime atsirastų paminklinis akmuo, pagerbiantis ir šios vietos, ir paties Jono Meko atminimą. Gimusio čia, Povilo Meko ir Elžbietos Mekienės pirmojoje sodybvietėje, 1922-ųjų šv. Kūčių dieną. Pragyvenusio ilgą išeivio gyvenimą, kai 1944 m. kartu su broliu Adolfu buvo priverstas trauktis į Vakarus, penkerius metus praleido įvairiose darbo bei pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, o 1949 m. emigravo į JAV ir apsistojo Niujorke.

Visą savo laisvą, originalų gyvenimą žodžiais ir vaizdais kalbėjęs apie ilgesį Semeniškiams ir nuotolio atkirstiems savo mylimiesiems, gyvoji legenda iš Niujorko Jonas Mekas, pasaulio žmogus, avangardinio kino pradininkas, 2019-ųjų pavasarį grįžo namo. Amžinojo poilsio atgulė Semeniškių kapinėse šalia savo tėvų.

Pasitinkant Jono Meko gimimo šimtmetį 2022-aisiais, 2021 m. gruodžio 24-oji Semeniškiuose buvo elegiškai mekiška: sningant tyloje degė atminimo žvakės Semeniškių kaimo žmonėms – kadaise prarastiems, bet visada gyviems „Semeniškių idilėse“. Šį vieną svarbiausių savo literatūros kūrinių J. Mekas subrandino Kaselyje, Vokietijoje. Pirmąkart poezijos rinktinė „Semeniškių idilės“ ten ir išleista – 1948-aisiais, o 1955 m. perleista JAV.

Prisimenant šią dokumentinę dvidešimt šešių idilių knygą – kasdienybės užrašus metų laikų cikle nuo pavasario iki žiemos, verta pacituoti Nobelio literatūros premijos laureato Czesławo Miłoszo samprotavimus, rašytus 1996 m.:

„Nuotolis yra grožio siela.“ Šis Simone’os Weil sakinys atskleidžia seną tiesą: tikrovė išgryninama tik per nuotolį, erdvės ir laiko atstumą. Skubūs rūpesčiai, trukdę mums pastebėti paprastų dalykų grožį, pradingsta ir į praeitį mestas žvilgsnis atskleidžia net smulkiausius jų bruožus. Bėgant laikui atsiradęs atstumas yra Marcelio Prousto kūrybos esmė. Nuotolis erdvėje ir suvokimas, kad spygliuota viela saugomos sienos skiria jį nuo gimtinės, leido jaunajam lietuviui parašyti „Idiles“. Tam tikra prasme jo eilėraščiai seka aštuoniolikto amžiaus lietuvių poeto Kristijono Donelaičio parašytos keturių metų laikų poemos „Metai“ pavyzdžiu. Bet Meko eilėraščiuose juntama tiesioginė autoriaus vaikystės prisiminimų ir tėvų namuose praleistos paauglystės šiluma.“ (Iš anglų k. vertė Marius Burokas, Jonas Mekas, „Poezija“, „Odilė“, 2021 m.)

Mekų giminės lopšys ir ilgesio poezija

Laukų akmuo su J. Meko skrybėlės, atsiųstos Biržų bibliotekai menininko sūnaus Sebastiano, prototipu Semeniškių kaime stūkso toje vietoje, kur anksčiau stovėjo Mekų sodyba, o dabar yra dirbamas laukas. Maloniai žemės savininkui sutikus, kad jam priklausančioje valdoje atsirastų šis svarbus atminimo ženklas, skulptūrą nutarta statyti ne visai tiksliai toje vietoje, kur anksčiau buvo sodybos pamatai, – šie, kaip rodo archeologinių radinių koncentracija, buvo labiau lauko gale, o arčiau kelio. 

Jono Meko akmuo, atidžiau įsižiūrėjus, dėl nuolat išsiskiriančių į paviršių rūdžių yra „verkiantis“ – tarsi aprauda išnykusį senąjį kaimą. Užrašą akmenyje ir J. Meko parašą iškalė akmentašys Rolandas Simėnas, o skrybėlės autorius – dabartinis Biržų miesto meras, tautodailininkas Vytas Jareckas. Postamente galima matyti įmūrytas kelias plytas, atrastas laukymėje, tarsi senosios Mekų sodybos pamatų simbolį. 

Į Mekų giminės lopšį atlydėjęs E. Timukas (beje, kartu su archeologu Algirdu Girininku jis yra atlikęs įdomų archeologinį tyrimą apie Mekų giminės gyvenimą ir jos kilmę, pasiremdamas archeologiniais radiniais iš senosios Mekų tėviškės aplinkos Semeniškiuose) pasakojo, kad su Semeniškių kaimu susijusi Mekų giminės istorija siekia XVIII a. pradžią. Atsekamos penkios Mekų giminės kartos iki Povilo ir Elžbietos Mekų šeimos, gyvenusios senojoje Semeniškių kaimo vietoje iki 1928-ųjų. Po to sodyba nugriauta Smetonos laikų žemės reformos metu, gatvinio tipo kaimas melioruotas ir išskirstytas į vienkiemius. O klausiamas, kuo ypatinga Semeniškių kaime iki XX a. trečio dešimtmečio pabaigos stovėjusios Mekų giminės sodybos aplinka, E. Timukas aiškino, kad tai buvusi labai graži sodybvietė, įsikūrusi prie vieno iš Rovėjos upės vingių ir Jevynės bei Rovėjos santakos, panirusi į vešlios gamtos glėbį.

Susirašinėdamas su biržiečiu kraštotyrininku, žurnalistu Algirdu Butkevičiumi, J. Mekas yra teigęs: „Blogiausias dalykas, kuris įvyko Lietuvoje per mano gyvenimą – tai maždaug 1925-aisiais priimtas sprendimas išskirstyti kaimus į vienkiemius. Kažkas sugalvojo, kad kiekvienas ūkininkas privalo kraustytis ir gyventi ten, kur yra jo žemės sklypas, o kaimus reikia apleisti. Mano kaimas, Semeniškiai, buvo išskirstytas 1928-aisiais. Aš jame praleidau vaikystę ir gerai prisimenu visus jo gyventojus. (Kur neprisimins, jei būdamas dvylikos metų sudarė visų dvidešimtyje šeimų gyvenusių 98 žmonių sąrašą – A. B.) Kai sunaikino kaimus, sunaikino ir dainas. Atsimenu, kaip šeimos susiburdavo kartu ir dainuodavo, bendraudavo. Paskui visi išsiskirstė kas sau ir tik kartais, per laukų darbus, pavyzdžiui, per linarūtę, susiburdavo keturios, penkios, šešios moterys lauke ir imdavo kartu dainuoti. Ir tos dainos sklisdavo per laukus, girdėdavai jas iš tolumos. Niekada nepamiršiu tų laukų skambėjimo.“

Ir iš tiesų stovėdamas J. Meko tėviškėje, žvelgdamas į laukų, pievų, žvyrkelio tolumas, iškart prisimeni jo 1972 m. filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania) vaizdus. Užfiksuotą pirmąjį J. Meko grįžimą į Lietuvą 1971-aisiais po ilgų metų, praleistų užsienyje. Ką reiškia grįžti į gimtąjį kraštą ir susitikti su artimaisiais po 27 metų? Ką reiškia grįžti į vietą, kurios jau nebėra? Ar išvis įmanomas grįžimas, kai praeitis prarasta? Ir visą šią prarastą praeitį šiame filme J. Mekas su meile sudeda į motinos vaizdinį: filmuoja ją einančią keliu, nešiną mėlynu pieno trumuliu, kepančią bulvinius blynus – jo mėgstamiausią patiekalą. Filmuoja gimines, semeniškiečių dainas, šokius. Paprasti kasdienybės ritualai persismelkia begaliniu ilgesiu ir poezija.

„Jono Meko kinas pažymėtas amžinybės ženklu turbūt todėl, kad kurti savo filmams jis pasirinko labiausiai neapčiuopiamą, o kartu ir tvirčiausią, pastoviausią medžiagą šiame pasaulyje – ilgesį, – Kęstučio Pikūno sudarytoje knygoje „Gyvenimo lai(š)kai. Jonas ir Adolfas Mekai“ (2020 m.,) tikina režisierius Audrius Stonys. – Ilgesys nepraeina ir neblėsta. Jis su laiku tik didėja ir gilėja, virsdamas vaizdais ir žodžiais. Prarasti motinos apkabinimai, niekada neįvykę vakariniai pasisėdėjimai su Lietuvoje paliktais šeimos nariais, neišsakyti žodžiai, molinis pieno ąsotis, Semeniškių žiemos peizažai. Visa tai pavirto virš Niujorko krintančiom snaigėm Jono Meko ir Adolfo Meko filmuose ir laiškais, keliavusiais per Atlantą iš Niujorko į Semeniškius ir atgal.

Laiškas, kaip ir filmas ar eilėraštis, dažniausiai gimsta iš ilgesio. Gal todėl Jono ir Adolfo kūryboje taip sunku nubrėžti liniją, skiriančią laiškus, kiną ir poeziją.“

Kiekvienas J. Meko filmas – pasak A. Stonio, tai laiškas savo mylimiesiems, savo draugams. Esantiems, išėjusiems, prarastiems, atrastiems.

Ten, kur stovėjo J. Meko vaikystės lova

Kai 2017-ųjų gruodžio pirmosiomis dienomis Biržų rajono savivaldybės J. Bielinio viešojoje bibliotekoje buvo minimas Jono Meko 95-asis jubiliejus, paminklinio akmens Semeniškiuose atidengimas tapo esminiu iškilmių akcentu. O viskas prasidėjo dar tada, kai biržiečiams kilo mintis įamžinti Semeniškių kaimo atminimą, kartu pagerbiant Joną Meką ir paminint jo jubiliejų.

„Vis tiek Jonas Mekas – Biržų krašto garbės pilietis. Juolab kad vis atvykdavo į Biržus žmonių, pavyzdžiui, japonų, prašančių palydėti į jo tėviškę – Semeniškius, – pasakojo I. Drevinskaitė. – O rodyti ten jiems nebuvo ką. Nes kaimo nebėra, net Semeniškių riboženklio nebuvo. Ir žinote, kadangi man pačiai yra tekę ten lydėti žmones, išvysdavau kad ir tų pačių japonų nuostabą veide, kai pasakydavau, kad va šitame lauke, kur dabar yra dirbama žemė, kadaise buvo Jono Meko namai ir tėviškė. Kaip dabar prisimenu, japonai puola filmuoti kiekvieną žolelę, kiekvieną vabaliuką… Taip ir gimė mintis, kad Semeniškiuose reikia atminimo ženklo – lauko akmens“, – pasakojo I. Drevinskaitė.

Iki tos dienos biblioteka su J. Meku jokių ryšių nepalaikė. Kol 2016 m. Indra jam parašė pirmąjį laišką, susiradusi viešai prieinamą internete elektroninio pašto adresą.

„Galvoju, na, ir kokia kalba Mekui parašyti – anglų ar lietuvių? Parašysiu lietuviškai – pamaniau. Kartu ir tai, kad vargu ar jis man atsakys, – iniciatyvą prisiminė Mekų palikimo studijų centro darbuotoja. – Prisistačiau, kad esu iš Biržų bibliotekos, kad 2017-aisiais norime paminėti jo 95-metį ir vienas šio renginio akcentų būtų Jono Meko tėviškės įprasminimas.

Kadangi Semeniškiuose Mekai gyveno dviejose vietose, Mekui laiške uždaviau klausimą: jeigu sutinkate, kad Semeniškiuose atsirastų akmuo, kur jūs norėtumėte, kad jis stovėtų – pirmosios ar antrosios tėviškės vietoje? Pirmojoje sodyboje Mekas, kaip pats yra sakęs, gyveno iki šešerių–septynerių. Atsakymą gavau jau po poros dienų. Ir dar lietuviškai: Mekas padėkojo ir parašė, kad, jeigu išeina, norėtų, jog akmuo stovėtų toje vietoje, kur stovėjo jo vaikystės lova.“

Šis laiškas tapo Biržų bibliotekos ir Jono Meko bičiulystės pradžia. Ilgainiui menininkas bibliotekai atsiuntė ir patikėjo saugoti dalį savo archyvo iš Niujorko.

„Nei mes drįsome ko nors prašyti Meko, nei apskritai tokia mintis buvo kilusi. Jis pats pasiūlė, paklausė, ar mus domintų, kaip parašė, jo „šlamštas“. Tik pridūrė pageidaujantis, kad jo archyvas būtų naudojamas tik tų žmonių, kuriems išties įdomu, o ne komerciniais tikslais. Mes, žinoma, jam parašėme, kad taip – norime. Dar keliais laiškais suderinus siuntimo detales, biblioteką pasiekė 35 kilogramai Jono Meko archyvo“, – pasakojo I. Drevinskaitė.

Adolfo Meko dienoraščiai

Jau po J. Meko mirties, kai Indra sykį pasiteiravo jo sūnaus Sebastiano, kaip jis manantis, kodėl tėvas dalį savo archyvo nutarė patikėti būtent Biržų bibliotekai, o ne kokiam garsiam muziejui, kuris galėtų juo pasirūpinti profesionaliai, Sebastianas atsakė, kad tėvas į gyvenimo pabaigą nuolat kalbėdavo apie Semeniškius, Biržus. Pabrėždavo, kad iš ten yra kilęs. Matyt, šis jo visiškai asmeniškas apsisprendimas padovanoti archyvą yra amžinas troškimas grįžti namo.

„Iš tiesų gavome didelę ir svarbią misiją. Mūsų atsakomybė didžiulė. Mus vis dažniau atranda, tik paradoksalu, kad vis tiek dažniau užsieniečiai, o ne lietuviai“, – prisipažino Mekų palikimo studijų centro darbuotoja.

Jau po J. Meko mirties su I. Drevinskaite laišku susisiekė J. Meko brolio Adolfo žmona Pola Chapelle, centrui patikėdama naujos reikšmingos archyvinės medžiagos, Adolfo Meko dienoraščių rankraščius – su misija juos išleisti lietuviškai. Tai trys sąsiuviniai, kurių pirmasis įrašas darytas 1941 m. rugsėjo 1 d., Jonui ir Adolfui dar gyvenant Lietuvoje, Semeniškiuose ir Biržuose, o paskutinis – 1951 m. gruodžio 24 d.  A. Meko dienoraščiai trimis knygomis (2015, 2016 ir 2018 m.) – „The Adolfas Diares“ – buvo išleisti JAV P. Chapelle iniciatyva.

Užsimezgė ir I. Drevinskaitės pažintis su Jono ir Adolfo Mekų giminaitėmis Biržuose – brolio Petro dukromis Ina Guogiene ir Edita Rubiniene. Vaikystėje jos dažnai lankydavosi Semeniškiuose pas močiutę. O Petras Mekas juokaudamas sakydavo: jeigu ką nors norite sužinoti apie Joną ar Adolfą, klauskite manęs, nes esu jų atstovas Lietuvoje. Petras vienintelis iš šeimos lankėsi pas brolius Mekus JAV. 

Kruopščiai atrinktas ir entuziastingai pildomas archyvas

J. Meko patikėtu archyvu J. Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre rūpinasi vyresnysis bibliotekininkas E. Timukas. Anot jo, nors J. Mekas pats neįvardijo, ką skirs bibliotekai, iš pačių archyvinių dokumentų aišku, kad dauguma jų susiję su Biržų kraštu, Panevėžio regionu, buvusiais J. Meko klasės draugais, gerais vaikystės pažįstamais.

Tarp archyvo vertybių – ir poeto Bernardo Brazdžionio, režisieriaus Juozo Miltinio, menotyrininko Jono Tatorio laiškai, eksponuojami vitrinoje. Yra ir garsios muzikės Aldonos Dvarionaitės laiškų. Žinoma, ir paties Jono Meko laiškų, rašytų mamai, originalių atvirlaiškių, ikonografinės medžiagos, susijusios su J. Meko vizitu į Lietuvą 1971-aisiais.

„Jonas Mekas labai kruopščiai atrinko medžiagą. Pats sudėliojo laiškų grupes, abėcėlės tvarka, chronologiškai susistemino. Yra kelios dėžės korespondencijos, periodinių leidinių iškarpos, susijusios su Lietuvos nepriklausomybės prisikėlimu, atkūrimu. Didžioji dalis periodikos – amerikietiška, dar yra ir prancūziškos. Yra ir tokių laiškų, kur dėkojama Jonui Mekui už indėlį į Lietuvos nepriklausomybę“, – pasakojo E. Timukas.

Tarp unikalių vertybių, patikėtų saugoti J. Meko giminių – Jono ir Adolfo dėdės, motinos Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės brolio, ilgamečio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kunigo Povilo Jašinsko archyvinė dokumentinė medžiaga, autentiškas giesmynas su maldų priedu. Jau po J. Meko mirties sūnaus Sebastiano iniciatyva Biržų biblioteka gavo vieną iš paskutinių Jono Meko kamerų, autentišką skrybėlę, Jono mamos trumulius – indus pienui, jos naudotus Semeniškiuose.

Visa Mekų archyvinė medžiaga apima laikotarpį nuo 1944-ųjų rankraštinių dokumentų, t. y. nuo priverstinės emigracijos, iki 2017 m. linkėjimų biržiečiams.

Mekų palikimo studijų centro bibliotekininkai Indra ir Evaldas entuziastingai patikino, kad čia kaupiama viskas, kas susiję ne tik su Jonu ir Adolfu Mekais, bet ir su visos plačios Mekų giminės atminimu.