Lietuviškos popmuzikos fenomenas: kas lėmė Jessicos Shy sėkmę?

Apie 100 tūkstančių – skelbiama, kad tiek žmonių galėjo apsilankyti Vingio parke, kuriame vyko lietuvių populiariosios muzikos atlikėjos Džesikos Šyvokaitės-Jessicos Shy koncertai. Šie pasirodymai tapo vienu didžiausių lietuvių atlikėjų surengtų muzikinių įvykių.

Kas nutiko Lietuvos popmuzikos rinkoje, kad šiandien jau turime savą žvaigždę, gebančią sutraukti dešimtis tūkstančių klausytojų? Kodėl Jessica Shy ir jos kūryba išaugo iki tokio masto?

Apie tai dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su žurnalistu, portalo „Eurodiena.lt“ redaktoriumi, „Eurovizijos“ apžvalgininku JUSTU BUIVYDU ir muzikos projektų organizatoriumi, atlikėjų bei grupių vadybininku ir prodiuseriu MARTYNU TYLA.

 Lietuviškos muzikos banga

2019 m. pasirašiusi sutartį su muzikos leidybos kompanija „OpenPlay“, netrukus Jessica Shy sulaukė pirmųjų didesnių muzikinių laimėjimų: „Rožė“ (2020) tapo pirmuoju jos soliniu kūriniu, patekusiu į Lietuvos populiariausių dainų sąrašą, o kartu su Justinu Jaručiu išleistas „Rugpjūtis“ (2021) pakilo į pirmąją jo vietą.

2023 m. M.A.M.A. apdovanojimuose Jessica Shy gavo devynias nominacijas – daugiau nei bet kuris kitas atlikėjas – ir laimėjo šešis apdovanojimus.

2024 m. Jessica Shy Dariaus ir Girėno stadione surengė tuo metu didžiausią savo solinį koncertą, sutraukusį apie 40 tūkst. žiūrovų. „Tai skaičius, kokio savo koncerto buhalterijoje jau labai seniai nėra matęs joks Lietuvos muzikos atlikėjas“, – tuomet rašė LRT muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys.

Dar po metų Jessica Shy sėkmingai surengė tris iš eilės koncertus Vilniaus Kalnų parke.

Taip pat skaitykite:

Režisierius O. Frljićius: „Teatras man yra atradimo, o ne iliustravimo procesas“

Į „Kaunas Blues“ atvyksta naujosios kartos bliuzo balsas iš Luizianos Jovinas Webbas

Režisierių asistentė R. Garuolytė: „Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru“

Prezidentas pasveikino dirigentę M. Gražinytę-Tylą jubiliejaus proga

Naujas kultūros sezonas – ką matysime koncertų salėse?

Režisierius Ž. Vingelis apie „Naująjį nuomininką“: „Tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių“

Kauno scenos susitinka: penki teatrai pristatė 2026–2027 m. sezono naujienas

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

Tokio masto lietuviškos popmuzikos koncertai pastaraisiais dešimtmečiais buvo reti: garsiausias grupės „Foje“ atsisveikinimo koncertas 1997 m. Vingio parke sutraukė apie 60 tūkst. gerbėjų, o Egidijus Dragūnas su grupe SEL 2023 m. Dariaus ir Girėno stadione – apie 30 tūkst. žmonių. Taigi Jessicos Shy sėkmė yra išskirtinė.

Kas konkrečiai suveikė, kad būtent ji tapo viena populiariausių Lietuvos atlikėjų? J. Buivydo nuomone, vieno atsakymo nėra. Pirmiausia svarbus pačios atlikėjos įdirbis – ji profesionaliai mokėsi populiariosios muzikos ir vokalo. „Pirmoje vietoje yra pačios Jessicos Shy darbas ir tai, kaip ji visur pataikė“, – sako jis.

Sėkmę galėjo paskatinti ir kita tendencija – per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos scenoje vis labiau populiarėjo muzika lietuvių kalba. M. Tyla prisimena, kad anksčiau daugelis lietuvių labiau žvalgėsi į vakarietišką muziką: „Mes, ištrūkę iš sovietinės erdvės, norėjome prisiliesti prie to, prie ko ilgai negalėjome. Teko tik svajoti. Dabar ši svajonė tapo lietuviška. Augantis jaunimas klauso lietuviškos muzikos.“

Prodiuseris spėja, kad tam įtakos galėjo turėti ir pastaraisiais metais sustiprėjęs noras atsiriboti nuo rusiškos muzikos, kuri anksčiau Lietuvoje taip pat buvo populiari. „Visiškai tikėtina, kad taip nukreipėme ir dalį jaunimo prie lietuviškos muzikos. Eteryje skambant rusiškai muzikai, dalis auditorijos galėjo nukeliauti ten“, – svarsto pašnekovas.

Pasak J. Buivydo, kartu augo ir lietuviškos muzikos kokybė. Atsirado daugiau žinomų vardų, profesionaliai kuriančių ir gebančių sutraukti dideles auditorijas – pavyzdžiui, repo duetas „Lilas ir Innomine“.

„Čia galime kelti klasikinį klausimą: kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis? Ar Jessica Shy pradėjo kurti lietuviškai ir dėl to tokia muzika išpopuliarėjo, ar žmonės ėmė ieškoti lietuviškos muzikos ir ji pataikė ant bangos? Viskas vyko kartu ir galiausiai susidėjo į didžiulę sniego gniūžtę“, – tvirtina žurnalistas.

Paprastos, bet hitinės dainos

Paklaustas, kas muzikiniu požiūriu galėjo prie Jessicos Shy pritraukti tiek daug klausytojų, J. Buivydas pirmiausia išskiria jos gebėjimą kurti lengvai įsimenamas dainas.

„Aš ją šiek tiek lyginčiau su Taylor Swift. Ši atlikėja kuria gana paprastas, bet labai gražias, hitines dainas. Ką tai reiškia? Kad žmogus, vieną kartą paklausęs dainos, jau iš esmės gali ją paniūniuoti. Tai milžiniškas talentas. Ypač turint omenyje, kad Jessica sukūrė ne vieną tokį kūrinį – per penkerius metus išleido penkis albumus, kupinus dainų, kurių beveik kiekviena galėtų tapti hitu ir skambėti per radiją“, – pabrėžia jis.

Pasak apžvalgininko, klausytojams lengva susitapatinti ir su Jessicos Shy dainų tekstais. Kalbėdama apie meilę, išgyvenimus ir santykius, atlikėja paliečia daugeliui pažįstamą patirtį. „Tekstai ne tik paprasti – jie nebanalūs, o tai labai svarbu. Jessicos viskas padaryta vakarietiškai ir kokybiškai. Kai kurios eilutės priedainiuose kartojasi – tai natūralu popmuzikoje, bet jos nespėja įgristi“, – sako J. Buivydas.

M. Tyla atkreipia dėmesį ir į atlikėjos auditoriją. Jessica Shy ypač patinka vaikams ir jaunimui, o jie į koncertus dažnai atvyksta kartu su tėvais. „Tai turbūt vienas geriausių būdų pritraukti klausytojus – jaunimą ir vaikus“, – sako prodiuseris.

J. Buivydas išskiria ir dainininkės viešą įvaizdį. Jos dažnai nepamatysi televizijoje ar radijuje, taip pat Jessica Shy nebando išgarsėti skandalais: „Ji kaip tik yra šiek tiek uždara, turi paslapties – turbūt dėl to žmonėms dar įdomiau jos ieškoti, ja domėtis ir netgi su ja susitapatinti.

Panašiai elgiasi ir Taylor Swift – ilgą laiką ji vengė aktyviai įsitraukti į politines kampanijas, nors Amerikoje politikai labai norėjo sulaukti jos palaikymo. Tačiau per pastaruosius rinkimus ji išreiškė palaikymą Kamalai Harris. Tai buvo didžiulis įvykis.“

Gebėjimas viešai nesusikurti priešų ir neerzinti visuomenės skandalais, J. Buivydo manymu, padeda formuoti pozityvesnį požiūrį į atlikėją: „Turbūt sąmoningai stengiamasi išlaikyti tokį įvaizdį – ne skaldančio žmogaus, ne ieškančio skandalų, o kaip tik vienijančio. Ir vienijančio pirmiausia tuo, ką daro geriausiai – kuria muziką, dainuoja, koncertuoja.“

Lietuvoje – žvaigždė, pasaulyje – dar ne

Vis dėlto net ir išaugus Lietuvos koncertų rinkai, mūsų šalies atlikėjams vis dar sunku pasiekti platesnę tarptautinę auditoriją. M. Tylos nuomone, viena iš kliūčių – lietuvių kalba: „Kad ir kokia graži būtų lietuvių kalba, kad ir kaip mes ją mylėtume, ją vartojant greičiausiai nebus taip paprasta. Pasaulyje gerokai plačiau vartojamos anglų, ispanų ar prancūzų kalbos. Ar gali Lietuva pasiekti tokias pat aukštumas su savo kalba? Galbūt gali, bet reikia atrasti aukso raktą.“

Prodiuseris pabrėžia ir kitą skirtumą: didžiosiose muzikos rinkose gerokai svarbesnį vaidmenį atlieka tarptautinės leidybos kompanijos ir jų ryšiai. „Pasaulio muzikos rinką labiau valdo didžiosios leidybos kompanijos. Ten susidaro savotiškas užburtas ratas: jeigu atlikėjas pasirašo sutartį su didele leidybos įmone, jis savaime patenka į jos kanalus ir tinklus“, – aiškina jis.

Pasak M. Tylos, užsienio kompanijos stebi Lietuvos atlikėjus, tačiau vertina ne tik muziką. Jiems svarbu, kaip atlikėjas kalba ir dainuoja angliškai, ar girdėti akcentas, kokius sceninius gebėjimus turi, ar šoka, ar groja instrumentais.

„Mes tikrai darome viską: rodome, siunčiame, bendraujame. Dažnai sulaukiame klausimų, kokie ir iš kur tai atlikėjai, ypač nauji. Tačiau kiekviena kompanija dirba savo nuožiūra ir vertina pagal savo interesus“, – sako M. Tyla.

Jo manymu, Lietuvos muzikai reikia vieno ryškaus tarptautinio proveržio, kuris atvertų kelią ir kitiems: „Kaip yra sakęs Donatas Montvydas, kai muzikos rinkoje atsiras toks žmogus kaip Arvydas Sabonis krepšinyje, mūsų muzika galės išpopuliarėti taip, kaip išpopuliarėjo Lietuvos krepšinis. Atsiradus vienam tokiam atlikėjui, greičiausiai vėliau atsirastų ir daugiau.“

 Ar sėkmę galima išlaikyti?

„Ar tai truks ilgai? Mes turbūt nė vienas neturime atsakymo“, – sako M. Tyla. Jo nuomone, pasiekus tokias aukštumas, sudėtingiausia jose išsilaikyti – klausytojai tampa vis reiklesni ir su kiekvienu koncertu tikisi kažko naujo: „Bet dainos staigiai nesikeičia. Hitai lieka tie patys, nebent atsiranda naujų. O juos įvilkti į kokį nors kitą rūbelį jau reikia komandos – režisierių, menininkų, kurie padėtų tai padaryti, jeigu nori žmonėms sukurti festivalį, teatrą, cirką ar spektaklį.“

Populiariojoje muzikoje tenka laviruoti tarp to, kas jau pasiteisino, ir būtinybės keistis. Pernelyg nutolus nuo auditorijai pažįstamo skambesio, nauji kūrybiniai sprendimai gali ir nesuveikti. „Mes sakome: pjauk žolę, kol ji dygsta, ir nekeisk pjovimo krypties“, – juokauja jis.

Tačiau ir ilgai kartoti tą pačią formulę rizikinga, priduria M. Tyla, auditorija keičiasi: „Jeigu šiandien tavo auditorijos amžius yra vienuolika metų, reikia suprasti, kad po penkerių metų žmonės klausys visai kitos muzikos. Vaikystė prasideda nuo saldžios muzikos, o toliau atsiranda saviraiška.“