Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Monsinjoras A. Kontautas: „Svarbiausia būti žmogumi“

Monsinjoras A. Kontautas savo namuose. Asmeninio archyvo nuotrauka

Monsinjoras Albertas Kontautas (Al Contons), ilgametis Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčios klebonas ir kunigas, yra pirmosios bangos emigrantų vaikas. Gimęs Pietų Bostone, toje pačioje bažnyčioje jis buvo pakrikštytas ir įšventintas į kunigus.

Būsimasis prelatas augo lietuviškoje aplinkoje, tad jam visada buvo svarbūs parapijos žmonės, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. JAV Lietuvių Bendruomenės 70-mečio proga kalbiname Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčios kleboną emeritą ir ilgametį Amerikos lietuvių „Kunigų vienybės“ sąjungos pirmininką Albertą Kontautą.

Monsinjore, kada ir kaip prasidėjo jūsų lietuvybės kelionė?

Oi, seniai, labai seniai (juokiasi). Tuomet, kai mama mane, dar visai mažiuką paėmusi už rankos, atvedė į lietuvių mokyklos pirmąjį skyrių. Jame neatsirado vietos, tad mokytojas nuvedė į antrąjį. Tačiau ir ten nebuvo vietos, todėl lietuvių kalbos studijas teko pradėti nuo trečiojo skyriaus ir vytis mokslo draugus.

Nebuvo sunku?

Neturėjau pasirinkimo (juokiasi). Bet dar daug metų turėjau progų savo lietuvių kalbos žinias gilinti ir tobulinti.

Ar lietuvių mokykloje nebuvo vieniša, liūdna?

Ne, mes labai smagiai leidome laiką – vaikams ir jaunimui buvo organizuojamos vasaros stovyklos, mokslo metų pabaigoje rengiamos ekskursijos, žiemą visi kartu slidinėdavome. Lietuvių jaunimui buvo prigalvota daug veiklos sričių, aktyviai veikė „Vyčių“ jaunimo klubai.

 

Monsinjoras A. Kontautas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų lietuvybės istorija, prasidėjusi vaikystėje, trunka beveik 100 metų…

Taip, vėliau prie mūsų parapijos prisidėjo nuo karo bėgantys lietuviai. Tuomet buvau jaunas Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčios vikaras ir stengiausi jiems padėti, įtraukti į mūsų veiklą. Su jais kalbėjau lietuviškai, mat jie nemokėjo anglų kalbos. Naujai atvykusieji pamažu prisidėjo prie mūsų, pradėjo steigti savo klubus ir organizacijas. Dar vėliau atvykę vadinamieji trečiabangiai taip pat pradėjo dalyvauti parapijos veikloje. Tad smagu, kai visa, kas sukurta, išlieka, smagu matyti tęstinumą. Gera, kad žmonės Šv. Mišias gali švęsti gimtąja, savo tėvų ir protėvių kalba.

Kaip keitėsi įvykiai tame lietuvybės kelyje?

Kunigu tapau 1948 metais, o 1949-aisiais pradėjo atvykti pirmieji karo pabėgėliai lietuviai. Mano tėvų (1900-ųjų) karta buvo 4 tūkst. parapijiečių kartu su vaikais. Tai buvo didelė parapija, kurioje buvo tūkstantis vaikų, tad buvo ir daug veiklos. Veikė mokykla, vaikai lietuvių kalbos mokėsi salėje po bažnyčia.

Kai atvažiavo dipukai (apie 100 ar daugiau šeimų), jie pradėjo kurti savo organizacijas – atsirado skautai, ateitininkai, tad reikėjo lietuviškai kalbančių kunigų. Prie bažnyčios veikė mokyklos, katekizacijos kursai. Tai buvo veikli ir aktyvi lietuvių parapija. 1950 metais, po Antrojo pasaulinio karo, aktyviai veikė Romos katalikų jaunimo organizacija „Vyčiai“. Bostone ji turėjo 165 narius, mano brolis buvo pirmininkas. „Vyčiai“ visoje Amerikoje turėjo savo kuopas, organizavo jaunimo suvažiavimus, seimelius. Mergaičių veiklą organizavo sodelietės.

Pradžioje lietuvių veiklos vieta buvo bažnyčia ir šalia jos esanti mokykla. Bažnyčia buvo lietuvių kalbos, kultūros, istorijos, tradicijų mokymo centras. Čia burdavosi bendruomenė, rinkdavosi jaunimas. Gaila, kad mokyklą teko uždaryti. Dabar Šv. Petro bažnyčioje jaunimas rengiamas sakramentams, vyksta religijos pamokos, jas puikiai veda Aldona Lingertaitienė. Abi kartu su Glorija Adomkaitiene jos šauniai vadovauja lietuvių parapijai.

Visą gyvenimą darbavotės lietuvybės labui, o subyrėjus geležinei uždangai vykote į Lietuvą. Surinkote per 10 tūkst. dolerių, kad Lietuvoje gimtąja kalba būtų išleistas Šventasis Raštas, ten susitikote ir su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Taip pat ilgus metus vadovavote JAV lietuvių „Kunigų vienybės“ organizacijai, toliau aktyviai dalyvavote „Vyčių“ veikloje. Taip pat rūpinotės, kad Pietų Bostono lietuvių parapija gyvuotų ir turėtų lietuviškai kalbantį kunigą, tad pakvietėte kun. Stepą Žuką, kuris perėmė jūsų pareigas Bostono Šv. Petro bažnyčioje. Tačiau jei reikėtų išskirti vieną svarbiausią jūsų gyvenimo dalyką, kas tai būtų?

Lietuviai teisingai sako: būk žmogus. Būti žmogumi reiškia būti tokiam kaip Kristus, kaip Marija, kaip šventieji. Kokios yra žmogaus mintys, tokie ir jo veiksmai. Kas vyksta žmogaus viduje, tas pasireiškia ir viešajame gyvenime. Mes skatiname vidinį, dvasinį gyvenimą, nes jis yra visko šaltinis.

Ko palinkėtumėte visoms Amerikos lietuvių bendruomenėms?

Palinkėčiau, kad auklėtų jaunimą, organizuotų veiklą, kuri atitiktų jaunimo interesus ir lūkesčius. Ir augintų jaunuolius, auklėtų juos, kad jie taptų žmonėmis. Pamokas galima išklausyti mokykloje, bet auklėjimas, kaip tapti žmogumi, priklauso nuo tėvų, jie rodo pavyzdį. Tai labai svarbu. Jei šeimoje nėra vyro, tik motina bando auklėti, būna labai sunku, nes to, kaip tapti žmogumi, mokomasi iš abiejų tėvų. Juk Kristaus Apreiškime yra taip sutvarkyta, kad vaikus auklėja abu tėvai.

Svarbu ir tai, kad tėvai būtų ištikimi Bažnyčios vertybėms, kad mokytų vaikus deramai augti ir gyventi. Kaip minėjau, labai svarbus yra tėvų pavyzdys, nes gyvenime matome ir labai daug pavyzdžių, kaip žmonės neturėtų gyventi – apie tai, kaip gyvena paklydėliai, nuolat skaitome žiniasklaidoje. Tačiau svarbiausią pavyzdį, kaip būti žmogumi, yra davęs Kristus.

Kalbino Živilė Symeonidis

Dalis šio interviu buvo publikuota „Drauge“ 2020-ųjų kovo mėnesį

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

JAV Lietuvių Bendruomenei priklauso visi čia gyvenantys lietuviai: mus vienija tapatybės ir tradicijų išlaikymas, kalba, tautinės kultūros puoselėjimas ir ugdymas. Visa tai lemia lietuvybės likimą. Istorijos vingiuose lietuviai randa vietą, būdą išgyventi, kad išliktų savimi pasitikinčiais ir saugančiais lietuvišką tapatybę.

Mūsų gyvenimai įvairūs: įvairiaspalviai, žaižaruojantys, o gal blankoki… Kokie jie bebūtų, tai yra mūsų istorijos. Jos – kaip tie spalvoti karoliukai, suverti į vieną vėrinį, o gal sujungtos į DNR spiralę, kad nepasimestų, laikytųsi viena kitos. Juk būti kartu visada smagiau, jaukiau… Taip ir laikosi mūsų gyvenimai, suverti ant bendruomenės „siūlo“, kad saugotų, turtintų ir puoštų mūsų kasdienybę.

Kur užkoduotas tas lietuvybės genas? Tai bandysime sužinoti dalydamiesi istorijomis, kurių herojai gyvena šalia mūsų. Su jais susitinkame, kalbamės, o kartais galbūt praeiname pro šalį jų nepažinę.

JAV Lietuvių Bendruomenei švenčiant 70-metį, visuomenei bus pristatytas ne vienas šiai sukakčiai skirtas projektas. Vienas iš jų – 70 istorijų, kurios papasakos apie septyniasdešimt su Bendruomene sąsajų turinčių žmonių iš skirtingų organizacijos gyvavimo laikotarpių (projektui vadovauja Sigita Barysienė). „Lietuvybės genu“ pavadintas projektas visas septyniasdešimt istorijų skelbs JAV LB interneto svetainėje ir specialiame leidinyje, kuris bus pristatytas rugsėjo mėnesį numatomame iškilmingame renginyje Čikagoje po JAV LB Tarybos suvažiavimo. 

Kviečiame apsilankyti JAV LB tinklalapyje ir skaityti istorijas, pažymėtas LIETUVYBĖS GENU.