2021 02 06

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotojas: „Viltis atsiranda ten, kur yra kitas žmogus“

XFM nuotrauka

Radijo XFM laidoje „Lyderystės klubas“ – apie tikrąją lyderystę, viltį, kuri neįmanoma padaro įmanoma, namus, kuriuose gyvenama. Laidos vedėja Maria Gloria Lukša kalbina Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso komunikacijos specialistą Lukašą Kaminskį.

Kas jums yra lyderystė?

Lyderystei reikia tam tikros bendruomenės. Lyderystė, mano supratimu, yra prisiimti atsakomybę už tuos žmones, su kuriais dirbi, rodyti iniciatyvą ir pavyzdį. Drąsiai galiu sakyti, kad puikiausias lyderystės pavyzdys yra mūsų hospiso direktorė sesuo Michaela Rak, ji turi daug patirties ir žino, kokiu keliu eiti.

Ar lengviau tapti lyderiu, kai šalia yra pavyzdys?

Be abejo, daug lengviau, kai yra puikus pavyzdys, nes tada sutaupai laiko, nedarai klaidų arba gali daugelio jų išvengti. Yra posakis: „Geras mokinys pranoksta mokytoją.“ Kodėl? Jis turi daugiau laiko, nebekartoja mokytojo klaidų.

Lyderystė prasideda, ko gero, nuo šeimos, draugų. Ar jaučiatės lyderiu artimoje aplinkoje?

Man sunku atsakyti į šį klausimą, bet lyderio savybių turiu. Dažnai imuosi iniciatyvų, įvairių projektų. Pavyzdžiui, Rotušės aikštėje Lenkijos valstybės atkūrimo 100-mečio proga 100 Vilniaus ir Vilniaus krašto lenkų bei lietuvių jaunimo porų sveikino Lenkiją, kartu šokdami lenkų polonezą bei lietuvių „Suktinį“. Arba 2016 metais Krokuvoje vykusioms Pasaulio jaunimo dienoms sugalvojau sukurti lietuvišką ir lenkišką himno versiją. Išvertėme du posmus, sukūrėme klipą, kuriame Vilnių pristatėme kaip gailestingumo miestą. Man patinka rodyti pavyzdį, bet ar tai – lyderystė, spręsti kitiems.

Kaip atsiradote hospise? Apskritai kokia jo istorija?

Hospise dirbu neseniai, nuo spalio mėnesio. Rugsėjo 14 dieną Gailestingumo šventovėje Mišiose buvo ir sesuo Michaela. Kitą dieną ji skambina: „Matyt, tai – ženklas. Ieškau darbuotojo, o tu buvai bažnyčioje, mes žvilgsniais vienas kitą suradome…“ Taip sutikau dirbti hospise. Nors panašia veikla užsiėmiau ir anksčiau, pavyzdžiui, labdaros koncertuose vedžiau aukcionus, padėjau rinkti lėšas.

Jo Eminencija kardinolas J. A. Bačkis pakvietė seserį Michaelą, kuri tuo metu dirbo hospise Lenkijoje ir turėjo daug patirties, kai Lietuvoje dar nebuvo paliatyvios slaugos namų, bet toks poreikis jau buvo. 2009 m. vasario 11-ąją, Pasaulinę ligonių dieną, paskelbta idėja steigti hospisą. Tais pačiais metais jo pastatas pradėtas rekonstruoti.

Prieš gerą dešimtmetį lietuvių kalba tokio žodžio nebuvo, atrodo, tik 2016-aisiais Valstybinė lietuvių kalbos komisija nutarė, kad „hospisas“ yra vartotinas. Iš lotynų kalbos išvertus reiškia „svetingumą“.

Tai nėra ligoninė ar slaugos namai, nors hospise ir gydomi sergantys nepagydomomis ligomis žmonės. Pas mus jie dar ir gyvena, oriai praleidžia likusį gyvenimą.

Kam padedate?

Visiems, kam tai yra reikalinga, nepaisant tautybės, įsitikinimų, religijos, politinių pažiūrų ir t. t. Yra 14 lovų onkologinėmis ligomis sergantiesiems stacionare. Vasarą atidarytas vaikų skyrius. Yra ir namų hospisas, t. y. personalas važiuoja į namus, teikia visapusišką pagalbą: medicininę, psichologinę ne tik pacientams, bet ir jų artimiesiems. Ypač pagalbos šeimai prireikia, kai nepagydomai serga vaikas.

Svarbu tai, kad pagalba teikiama neatlygintinai. Čia yra ne tik mūsų, bet ir hospiso apskritai idėja. Tai labai svarbu, nes tuo metu, kai žmogų, ypač jei jis buvo vienintelis pajamų šaltinis šeimoje, užklumpa liga.

Kodėl labai svarbi psichologinė pagalba? Juk dažnai vaistai negali tiek paveikti žmogaus savijautos, kiek kito – mūsų personalo, sesers Michaelos, artimųjų – atėjimas, žodis. Todėl mes vadovaujamės šūkiu: „Viltis atsiranda ten, kur yra kitas žmogus.“

Kas darbuotojams padeda nepalūžti nuolat regint kančią? Gal kokių įkvepiančių istorijų turite?

Pas mus yra tiek profesionalių medikų, tiek administracijos darbuotojų, tiek apie 100 savanorių. Deja, šiuo metu į sveikatos priežiūros įstaigas negali įeiti kiti asmenys, tik darbuotojai, tad bandome savanorius įdarbinti kitaip. Dabar jiems vyksta mokymai internetu.

Padedančių istorijų yra daug. Mūsų direktorė sesuo Michaela bando išpildyti žmonių, kurie greitai gali išeiti iš šio pasaulio, norus. Tarkim, prieš mirtį nori pasivažinėti limuzinu. Sesuo užsako, ir pacientas pasivažinėja Gedimino prospektu. Arba žvejybos mėgėjas nori prie ežero pažvejoti. Kažkas užsimanė alaus, o mūsų vienuolė nuvažiavo ir nupirko. Nes mes suteikiame vilties ir šypseną. Juk čia yra namai, kuriuose gyvenama. Čia – ne ligoninė.

Beje, lenkų režisierė Kinga Dębska susuko filmą apie mūsų hospisą „Čia gyvenama“. Ji griauna stereotipą, kad tai nėra tik vieta, kurioje mirštama, nors tokia hospiso kasdienybė. Bet svarbiausias akcentas – čia gyvenama. Antras mūsų hospiso šūkis yra: „Viltis neįmanoma padaro įmanoma.“ Mes tikime, jei žmogui suteiksime vilties, jis likusias dienas gyvens šimtu procentų.

Jau septintą kartą organizavome kampaniją „Vilties laukai“, rudenį sodiname geltonųjų narcizų svogūnėlius. Geltonas narcizas – vilties simbolis, primenantis kilnią hospiso misiją. Kartu tikimės, kad šie vilties laukai kitiems padės atkreipti dėmesį į šalia esantįjį. Kadangi šiemet minimos šv. Jono Pauliaus II 100-osios gimimo metinės, narcizus pasodinome vietose, susijusiose su jo piligrimine kelione Lietuvoje. Simboliškai iš gėlių sodinamos raidės JPII.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O kaip tie stebuklai tampa realybe? Juk priimate neatlygintinai ligonius. Kaip pavyksta išgyventi?

Kas mėnesį hospiso išlaikymas kainuoja 85 tūkst. eurų. Pusę gauname iš Valstybinės ligonių kasos. Kitus turime užsidirbti. Yra nedaug rėmėjų, tad tenka suktis, kad hospiso idėja teikti nemokamą pagalbą išliktų. Labai džiaugiamės, kai žmonės rodo iniciatyvą, pavyzdžiui, jaunieji vietoj gėlių paprašo paaukoti hospisui, tokia pati iniciatyva buvo rugsėjo 1-ąją su mokyklomis; arba pradeda rinkti žaislus vaikų hospisui; arba per feisbuko platformą per gimtadienį vietoj sveikinimų prašo paaukoti hospisui.

Kaip žmonės gali prisidėti prie hospiso veiklos? 

Vienas iš būdų – savanorystė, kurios formų yra įvairiausių. Savanoriu gali tapti nuo 16 metų su tėvų leidimu ir bet kurio amžiaus pilnamečiai.

Galima paremti finansiškai. Yra vienas senjoras, geradarys aukotojas. Jis kiekvieną mėnesį iš savo nedidelės pensijos perveda 10 eurų. Jis jaučia širdimi, kad reikia paaukoti, ir jis suteikia daugiau nei kitas, duodamas tūkstantį. Štai kas yra tikrasis lyderis.

Parengė Ilona Petrovė