2021 02 22

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Savam krašte pranašu nebūsi, arba Ta vargšė giminaitė vaikų literatūra

Leidyklos „Tikra knyga“ nuotrauka

„Knyga „Laimė yra lapė“ parodė, kad daugybę metų Lietuvoje vaikų literatūra buvo lyg kokia vargšė giminaitė, niekam per daug nei įdomi, nei aktuali, nei vertinga. Ir staiga – vaikų literatūros kūrėjai gali būti įdomūs pasaulyje ir pelnyti apdovanojimų!

Na taip, buvo iki „Lapės“ sėkmės šiek tiek apėmęs jausmas, kad savame krašte pranašu kartais tapti yra sunkiau“, – apie savo pirmosios knygos „Laimė yra lapė“ (2016 m., „Tikra knyga“), išleistos kartu su Evelina Daciūte, netikėtą triumfą kelionėse po pasaulį ir ilgainiui dėl to išaugusį susidomėjimą paveikslėlių knygomis Lietuvoje, suintensyvėjusią drąsesnę talentingų iliustruotojų saviraišką ir apskritai susiformavusį atidesnį dėmesį vaikų literatūrai kalba iliustruotoja ir rašytoja AUŠRA KIUDULAITĖ.

Ji džiaugiasi, kad vis labiau imamos vertinti paveikslėlių, bežodės knygos, kad į jas žvelgiama kaip skirtas ne vien vaikams, kad auga suvokimas, jog iliustracijos – kaip ir tekstas – kuria turinį ir pasakoja savo istoriją, o ne vien ją atkartoja vizualiai.

Tapytoja, knygų iliustruotoja, rašytoja Aušra Kiudulaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka

Paveikslėlių knyga – pirmasis vaiko muziejus

Nors be paliovos visur ir visada trimituojama, kaip svarbu vaikus mokyti skaityti nuo mažumės, vaikų literatūrai, palyginti su tuo, kiek dėmesio skiriama suaugusiųjų skaitiniams, tenka, A. Kiudulaitės palyginimu – ta vargšės giminaitės kažkur provincijoje ar paraštėse dalia. Ir išties dar dažnokai gali girdėti, kad knygos vaikams – tai kažkas vaikiška, nerimta, neturi svorio, keli sakiniai ir daug paveikslėlių – kokia čia aukštoji literatūra, už ką čia tokius pinigus mokėti? Tačiau kurti kokybišką vaikų literatūrą – darbas labai rimtas ir neretai sudėtingesnis, nei iš pažiūros gali pasirodyti panašius klausimus keliančiam knygų pirkėjui. Reikalaujantis didesnių finansinių išlaidų, laiko sąnaudų, kūrybingumo iššūkių, mažų leidyklų, kurios paprastai tokias knygas imasi leisti, kantrybės ir tikėjimo galutiniu kokybišku rezultatu.

Svarstydama, iš kur tas požiūris į vaikų literatūrą kaip paraštišką radęsis ir, deja, tebevyrauja, A. Kiudulaitė teigia – viena vertus, suprantama, kad suaugusieji linkę aptarinėti ir vertinti daugiau tai, kas jiems patiems įdomu, kita vertus – taip yra dėl to, kad vaikų literatūra žmogaus gyvenime aktuali tik tam tikrą laikotarpį, iš jos greitai išaugama.

Ir tai nėra unikalus reiškinys vien Lietuvoje. Visame pasaulyje taip yra. Per visus tuos „Lapės“ šlovės metus turėjau nuostabią galimybę dalyvauti ne viename tarptautiniame literatūros festivalyje, skirtame ne tik vaikų knygoms, ir galiu pasakyti – visur yra ta takoskyra: kaip sakau kiek ironizuodama, vaikų literatūra yra visą laiką ten kažkur trečiame aukšte, už posūkio į kairę. Vienintelis būdas, mano galva, su tuo dorotis – nenustoti kurti geras knygas. Nes jeigu tik liausiesi, skaitytoją pasiims linksmi kačiukai, šuniukai ir donaldai“, – apie kokybiškos vaikų literatūros svarbą ir didesnę tokių knygų pasiūlą kalba dailininkė ir rašytoja.

A. Kliudulaitės iliustruotos knygos „Laimė yra lapė“ (rašytoja Evelina Daciūtė) ir „Draugystė ant straublio galo“ (rašytojas Marius Marcinkevičius) yra išverstos daugiau nei į dešimt užsienio kalbų. „Lapę“, susižėrusią daugybę apdovanojimų, žinia, galima skaityti išleistą ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, JAV, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Naujausia A. Kiudulaitės ne tik iliustruota, bet jau ir parašyta knyga „Maksas ir 92 musės“ dalyvauja 2020-ųjų metų knygos rinkimuose vaikų literatūros kategorijoje.

Leidyklos „Tikra knyga“ nuotrauka

Pati turiu du vaikus: vienam – dvidešimt vieni, kitam – vienuolika. Su pirmuoju, prisimenu, iš tiesų labai greitai išaugau iš vaikų literatūros. Tėvams tai laikas, kai pirmiausia jie patys skaito vaikams, būtinai ką nors ir iš savo vaikystės knygų (nors šiuolaikiniams vaikams jos visai „negroja“), tada vaikas pradeda skaityti pats, o tu ploji katučių, nes vakare galėsi skaityti savo ar veikti ką nors kita. Taip nuo tos vaikų literatūros, jeigu nesi šios srities profesionalas, labai greitai ir pabėgi. Kitą kartą gal sugrįši tik susilaukęs anūkų.

Vaikų literatūra suaugusiojo gyvenime užima tik tam tikrą laiko tarpą. Išauga vaikai, ir nebelieka tokių knygų poreikio“, – svarsto Lietuvą pasaulyje išgarsinusios knygos „Laimė yra lapė“ viena iš autorių.

Vis dėlto dailininkė pabrėžia – jeigu norime išauklėti žmogų, kuris sulaukęs trisdešimties mėgtų literatūrą, ja domėtųsi, skaitytų poeziją, galiausiai tiesiog mylėtų knygas – kokybiškos literatūros pagrindus jam reikia padėti pačioje vaikystėje – laiku širdyje pasėti geros knygos grūdą.

Štai aš vaikystėje niekada nesijaučiau vieniša, nors ir nemėgau minių, neturėjau šimto draugų, nes mamos dėka turėjau galimybę rinktis skirtingas knygas, – prisimena iliustruotoja ir rašytoja A. Kiudulaitė. – Žinoma, kad nuo prastos kokybės nepabėgsi. Tačiau jeigu vaikui į rankas pateks bent viena kokybiška knyga iš dešimties, ką gali žinoti – galbūt ji didžiausią poveikį jam ir padarys. Todėl kai manęs paklausia, kokias knygas vaikams pirkti – visuomet sakau: jeigu tik yra galimybių, įsigykite visokių. Kaip literatūros žanrų turi būti įvairovė, taip ir vaikams kuo anksčiau svarbu ją patirti, matyti kuo daugiau skirtingo stiliaus iliustracijų – tai geriausia, ką galima duoti vaikui. Neseniai perskaičiau mintį, kad paveikslėlių knyga yra pirmasis vaiko muziejus.“

Dailininkė ypač džiaugiasi ir bibliotekų renesansu, mat dažnai jose rengia susitikimus su vaikais: „Ypač mažuose miesteliuose bibliotekos tapusios tikrais bendruomenės traukos centrais. Netgi dabar, kai per „Zoomą“ jungiuosi į bibliotekų renginius, matau, kokį glaudų ryšį bibliotekininkės yra užmezgusios su mažo miestelio bendruomene: na ir kas, kad vaikų per „Zoomą“ prisijungia nedaug, kokių trisdešimt, tačiau bibliotekininkės per tuos mažus „Zoomo“ langelius kreipiasi į juos vardais.“

Leidyklos „Tikra knyga“ kūrybos vadovė Daiva Rudytė. Monikos Penkutės nuotrauka

Verčiausios dėmesio – mažų leidyklų knygos

Savo pamąstymais, kodėl vaikų literatūrai apie savo meninę vertę, aktualumą ir svarbumą tenka kalbėti vis dar iš paraščių, pasidalijo ir A. Kiudulaitės knygas leidžiančios leidyklos „Tikra knyga“ kūrybos vadovė DAIVA RUDYTĖ. Jos nuomone, knygos įtaka būsimam suaugusiam žmogui yra didžiulė, nėra abejonių, tačiau pagrindinė problema – nors daug kalbama apie tai, kad vaikų literatūra yra visiems labai svarbi, iš tikrųjų mažai ko imamasi norint ją iš tiesų padaryti svarbią. Pačių leidėjų, literatūros renginių organizatorių, mokytojų ir valstybės institucijų požiūris, anot leidėjos, šioje srityje esąs keistas.

Pavyzdžiui, imkime Vilniaus knygų mugę. Salėse su suaugusiųjų literatūros leidyklų stendais beveik nevyksta jokių renginių – visi jie perkeliami į uždaras erdves, kur galima normaliai apie vieną ar kitą knygą pasikalbėti, užduoti autoriui klausimų. O vaikų knygų salėje – viskas vienu metu: ir autoriai kalbinami, ir knygos parduodamos, ir dešrelių valgymo konkursai vyksta, ir autorius pasakoja apie savo knygą, ir iliustruotojas pristato, kaip kuria. Visiškas balaganas, kuriame pabuvęs supranti, kad organizatorių ir leidėjų požiūris į vaikų literatūros turinį yra mažų mažiausiai keistas“, – priekaištingai į skaitinių vaikams pristatymą knygų mugėje žvelgia leidyklos „Tikra knyga“ kūrybos vadovė D. Rudytė.

Taip pat ji teigia nesuprantanti, kaip norint vaikus skatinti skaityti tokiuose renginiuose kaip knygų mugė visiškai nepagalvojama apie atskirą erdvę, kur mažieji su knyga galėtų pabūti tyliai – juk pokalbis su ja yra intymus.

Pamenu, vienais metais per knygų mugę buvome sugalvoję pastatyti mažus staliukus ir ant jų padėti knygų – kad vaikai galėtų jas pačiupinėti, pavartyti, paskaitinėti – juk tai normalu, knygos skirtos jiems, tačiau mugėje būna sudėtos suaugusiųjų akių lygyje. Ir negalėjau patikėti pamačiusi, kad vaikai buvo aplipę tuos staliukus, – pasakoja vaikų literatūros leidėja. – Mano svajonė – knygų mugėje sukurti tylią erdvę, kurioje būtų daug knygų ir į kurią atėję vaikai jas galėtų skaityti netrikdomi jokių pašalinių triukšmų.“

D. Rudytė pasakoja apie savo pirmąją patirtį lankantis Bolonijos knygų mugėje – svarbiausiame Europoje vaikų literatūrai skirtame renginyje: „Mūsų leidykla buvo tik įsikūrusi. Pačią pirmą dieną, kai ten buvau ir vaikštinėjau, mane ištiko šokas – ėjau ir galvojau: kiek čia daug gerų knygų, kam dar naujų kurti, vien šitų visų nenupirksi ir neišleisi. Žinoma, po kelių dienų supranti, kad kartojasi ir knygų temos, ir iliustracijų stiliai, kad dar yra erdvės kurti ir kitaip. Tačiau mane pribloškė leidėjų požiūris, kai jie paklausė, ko mes čia atvažiavome, o aš atsakiau, kad norėtume parduoti savo knygas. Žinote, kas man buvo pasakyta? Čia niekas neparduoda, čia visi perka.

Taip kartu su „Lapės“ sėkme atidarėme duris požiūriui, kad galima ne tik parduoti, bet ir sukurti vertingų dalykų vaikų literatūroje, tokių, kuriais lietuviai gali didžiuotis.“

Tikros knygos“ kūrybos vadovė teigia šiuo metu nežinanti daugiau nė vienos kitos srities, kur telktųsi tiek daug talentingų pasauliniu lygiu lietuvių kūrėjų vardų. Ketverius metus iš eilės pakliūti į pagrindinę Bolonijos knygų mugės iliustruotojų parodą, jos manymu – Lietuvai didžiulis pasiekimas. (Iki „Lapės“ sėkmės ankstesniais metais į šią parodą yra buvę atrinkti dailininkų Kęstučio Kasparavičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Rimanto Rolios, Rimvydo Kepežinsko ir kt. menininkų darbai.) Dar vienas labai svarbus pasiekimas, anot D. Rudytės – kad iliustruotoja Rasa Jančiauskaitė buvo pakviesta sukurti vizualinį identitetą 2020-ųjų Bolonijos vaikų knygų mugei.

Tai toks reikšmingas dalykas, apie kurį turėjo kalbėti visa spauda, tačiau taip ir praėjo beveik nemačiom, negirdom – sako D. Rudytė. – Su Daciūtės ir Kiudulaitės knyga „Laimė yra lapė“ iš pradžių buvo panašiai – tik jai pakliuvus į Bolonijos mugės iliustruotojų parodą, paskelbus gražiausia metų knyga vaikams, vėliau – ir metų geriausia knyga vaikams, jai buvo parodytas dėmesys. Na o kai „Lapė“ pelnė Amerikos bibliotekų asociacijos apdovanojimą „The Batchelder“ (teikiamas už išskirtiniausią pastaraisiais metais JAV išleistą knygą vaikams, sukurtą ne JAV ir ne anglų kalba), apie kurį Lietuva net pasvajoti negalėjo, tada atėjo „Lapės“ didžiojo triumfo valanda. Didžiulė vertybė mums turėti tokių kūrėjų, tačiau vis dar kažkodėl manome, kad už mus geresni tie kiti, kur už Atlanto.“

Susidomėjimas lietuviška vaikų literatūra vis auga, pastebi D. Rudytė – štai ir kitos leidyklos („Alma littera“, „Baltos lankos“) rengia jai skirtus konkursus. Tačiau pasižiūrėjus į apdovanojimus, kuriuos konkursuose pelno knygos vaikams, pasimatytų, kad verčiausio dėmesio nusipelno daugiausia mažųjų leidyklų knygos. Būtent tokiose kur kas atidžiau pasižiūrima ne tik į turinį, bet ir vaizdą, estetiką, o šie dalykai finansiškai ar laiko sąnaudų atžvilgiu visai neapsimoka.

Sakyčiau, darome tai, ką sau gali leisti tik didelės leidyklos – suteikti galimybę kūrėjams knygas kurti visus metus, pavyzdžiui, Kiudulaitės „Makso“ laukėme net keletą metų, spausdinti knygas ant gero popieriaus. Taip, finansiškai tai visiškai neapsimoka, bet vis tiek galvoji apie galutinio rezultato prasmę – kam ir kodėl tai darai“, – aiškina D. Rudytė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikros knygos“ kūrybos vadovę stebina ir keistas valstybės institucijų požiūris į vaikų literatūros finansavimą – pastarosios finansuojama gerokai mažiau nei knygų suaugusiesiems.

Aš nežinau, kodėl taip yra. Norime skatinti vaikų skaitymą, bet to tinkamai neremiame. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, norint paremti mažuosius leidėjus, dalis jų knygų tiražo iškart nuperkama ir atiduodama bibliotekoms. Pati valstybė pasirūpina, kad mažas leidėjas galėtų išgyventi – Lietuvoje apie tai niekas negalvoja, – nuogąstauja leidėja. – Taip pat sunku kas kartą įrodinėti, kodėl vienai ar kitai lietuviškai knygai reikia skirti finansavimą – kaip leidyklai žinoti, kokia ta knyga išeis? Tačiau ji gali laiduoti už savo autorių profesionalumą. Taip ir išeina, kad daugiau paremiama užsienio leidyklų išleistų knygų, o ne savų, nes tokiais atvejais matomas išverstas tekstas, maketas, remiama tai, kas suprantama, arba įsivaizduojama, kad suprantama.“