Ses. V. Voidogaitė CC: kiekvieno žmogaus teisės turi būti gerbiamos

Su Viktorija kalbėjome apie jos savanorystės patirtį padedant Lietuvą 2021-aisiais užplūdusiems migrantams, pagarbos kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo rasės ar religijos, svarbą ir gerumą, kuris turi progą pražysti iššūkių akivaizdoje.

Viktorija, 2021 metais į Lietuvą atvyko daug migrantų (kartais tas fenomenas pavadinamas „migrantų krize“). Jūs ėmėtės padėti atvykėliams. Gal galite papasakoti, kaip įsitraukėte į šią veiklą?

2021-aisiais Lietuvos pasienyje pasirodė pirmieji žmonės, ateinantys iš Baltarusijos pusės. Jų buvo ganėtinai daug, juos iškart sulaikė ir uždarė įvairiose vietose, izoliavo. Aš tuomet atostogavau Ignalinos rajone, o Kazitiškyje kaip tik buvo viena iš vietų, kur atvykėliai buvo uždaryti. Dalyvavau Mišiose ir ten išgirdau skelbimą, kad norintieji yra kviečiami padėti į Lietuvą atvykusiems žmonėms adaptuotis ar tiesiog pabūti su jais, kadangi „Caritui“ trūko išteklių tuo pasirūpinti.

Kaip minėjau, buvo mano atostogos, bet pagalbos labai reikėjo, tad nuėjome padėti… Ir tuomet pamačiau žmones (jų buvo keli šimtai), suvarytus į trijų aukštų mokyklą, kurioje tebuvo viena veikianti vandens kriauklė. Situacija atrodė rimta ne tik dėl prastų higienos sąlygų, bet ir dėl įvairių galėjusių kilti krizių. Senos triaukštės mokyklos patalpose, iš išorės saugomi pasieniečių, apsaugos tarnybos ir savanorių, kartu buvo įkalinti šeimos, viengungiai, paaugliai, nelydimi nepilnamečiai… Pradėjome lankyti tuos žmones – nupirkdavome reikalingų dalykų, kalbėdavomės su jais. Taip pat kreipėmės į vaikų teises ginančią instituciją ir paprašėme atvykti įvertinti vaikų situaciją. Pamačius minėtus vaizdus, man ėmė rūpėti ta stovykla, kaip ir kitos, apie kurias papasakojo savanoriai, su kuriais susipažinau.

Pagrindinis mūsų tikslas buvo pasiekti, kad šeimoms būtų suteiktos atskiros patalpos, taip pat atskirai apgyvendinti nelydimi nepilnamečiai, viengungiai ir pan. Negalėjome suteikti tiems žmonėms laisvės, tad stengėmės, kad jie bent jau būtų įkurdinti atskirai. Bijojome, kad tokiomis sąlygomis gali prasidėti vaikų išnaudojimas ir kiti negeri dalykai. Atvykėliai buvo iš įvairių kraštų, skirtingų kultūrų ir religijų, į tai taip pat siūlėme atsižvelgti, kadangi dėl šių skirtumų galėjo kilti įvairių nesusipratimų.

Taip trumpai galiu nupasakoti savo savanorystės pradžią, tačiau iš tiesų tai buvo ilgi ir sudėtingi procesai. Rugsėjo mėnesį gavau pakvietimą prisijungti prie komandos, dirbančios su vaikais Rukloje, ten buvo dvi stovyklos, kuriose apsigyveno daug nelydimų nepilnamečių. Nuo tada su labai nuostabiais savanoriais kiekvieną mėnesį pradėjau lankyti tuos vaikus.

Ar tikrai kiekvienas žmogus, kirtęs Lietuvos sieną, reiškia pavojų ir reikia suvaržyti jo laisvę? Žinoma, žmogus gali blogai pasinaudoti laisve, bet taip pat gali tapti visaverčiu visuomenės nariu ir kurti bendrą gėrį. Jeigu sprendžiame apie žmogų tik pagal odos spalvą, rasę, religiją ar tautybę, labai gaila. Taigi mano galvoje išlieka mintis, kad reikia atiduoti kitam tai, kas jam priklauso – teisingumą. Pirmiausia – pagarbą, gerbti jo orumą ir pagrindines teises.

Pasirodžius atvykėliams visuomenėje kilo nemažai susipriešinimo, bent toks įspūdis susidarė stebint viešąją erdvę. Vieni ragino kovoti su kilusiomis grėsmėmis, kiti reikalavo laikytis teisinių reikalavimų. Kokiomis nuostatomis vadovavotės Jūs, kai nusprendėte savanoriauti ir padėti atvykėliams?

Manau, kad žmogaus teises turi visi, ir tai labai svarbu. Politinis kontekstas, kuriame vyko mūsų aptariami įvykiai, buvo labai patogus objektyvizuoti žmones – tiesiog skaičiuoti juos vienetais ir paversti vien tik problema ar nepatogumu. Vadovaujantis tokia logika, buvo labai šiurkščiai pažeidžiamos vaikų teisės. Į situaciją įsitraukus už vaikų teises atsakingoms institucijoms situacija šiek tiek pagerėjo, tačiau esminė problema išliko. Iš esmės mes kalbame apie vaikus, uždarytus kalėjime. Šis pažeidimas tęsėsi metus, kol buvo nuspręsta vaikus ir šeimas paleisti į laisvę. Iš tiesų man labai sunku suprasti, ką tie metai (kai kurių žmonių atveju – ir daugiau) davė, kokių grėsmių padėjo išvengti tų žmonių laikymas nelaisvėje. Pavyzdžiui, vienoje iš Ruklos stovyklų žmonės gyveno vagonėliuose, ir toje teritorijoje nebuvo nė vieno medžio, net žolės. Ten buvo labai mažas kiemas ir gyveno daug žmonių, kurių niekada negalėjome kur nors išsivesti.

Taip pat skaitykite:

Kunigas D. Avellaneda Cabanillas IVE po 22 tarnystės metų Lietuvoje: „Darbas su jaunimu buvo didžiulė dovana“

Nauji kunigų paskyrimai Kauno arkivyskupijoje

Nauji kunigų paskyrimai Telšių vyskupijoje

Brolis G. Juškevičius OP: „Iki mirties – toks mano pažadas tarnauti Dievui ir Jo žmonėms Pamokslininkų ordine“

Kaune Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys minėjo 50 metų jubiliejų nuo slapta duotų įžadų

Brolis G. J. Juškevičius OP davė amžinuosius įžadus į Pamokslininkų ordiną

Kunigas G. Satkauskas: „Keliu šiuos klausimus ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią – tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos“

Arkivyskupas G. Grušas: „Dėmesys dabar turi būti skiriamas sistemai, kuri užkardytų galimus nusikaltimus“

Taigi iš esmės tokioje situacijoje man labai rūpėjo žmogaus teisių ir vaikų teisių klausimai. Na, o visas susipriešinimas, kurį minėjote, manau, kyla dėl įvairių požiūrių ar įsitikinimų, kuriuos turėjo situaciją stebintys žmonės. Apskritai poliarizacijos visuomenėje dažnai netgi siekiama. Ir tai daroma įvairiais klausimais, pavyzdžiui, net ir vaikų pietų miego darželiuose. Kartais tas kiek dirbtinis žmonių padalijimas į dvi labai aiškias stovyklas leidžia žaisti tam tikrus žaidimus ir taip sau susikrauti dividendų, kad ir politinių. Žodžiu, kai reikia ginčo, tinka bet kokia tema.

Tačiau man, kaip jau minėjau, kyla labai rimtas klausimas, kodėl reikėjo įkalinti nelydimus nepilnamečius ar moteris pabėgėles. Pažinojau žmonių, kurie tikrai norėjo likti Lietuvoje, dirbti, tačiau jiems nebuvo suteiktos sąlygos gyventi orų gyvenimą, būti laisviems. Dabar kai kurie iš tų žmonių jau gali ieškotis darbo, pažįstu keletą, kurie įsidarbino, Lietuvoje moka mokesčius. Tokie žmonės gali kurti pridėtinę vertę. Tad esminis klausimas – kaip mes žiūrime į žmogų. Ar tikrai kiekvienas žmogus, kirtęs Lietuvos sieną, reiškia pavojų ir reikia suvaržyti jo laisvę? Žinoma, žmogus gali blogai pasinaudoti laisve, bet taip pat gali tapti visaverčiu visuomenės nariu ir kurti bendrą gėrį. Jeigu sprendžiame apie žmogų tik pagal odos spalvą, rasę, religiją ar tautybę, labai gaila. Taigi mano galvoje išlieka mintis, kad reikia atiduoti kitam tai, kas jam priklauso – teisingumą. Pirmiausia – pagarbą, gerbti jo orumą ir pagrindines teises.

Atsiimdama Sugiharos fondo Tolerancijos žmogaus apdovanojimą sakėte, kad „sukrėtimas tampa laisvo mąstymo ir moralinio pasirinkimo postūmiu“. Kaip manote, ar Lietuvoje dėl atvykėlių iššūkio įvyko kokių nors teigiamų pokyčių? Ar išlaikėme išbandymą?

Žinote, tiek gerumo, kiek patyriau iš savanorių, kurie norėjo padėti vaikams, gyvenime nesu patyrusi. Mėgstu posakį, kad yra daugiau triukšmo, kai vienas medis krenta, negu kai visas miškas stovi. Nežinau, ar įvyko koks nors pokytis, tačiau migrantų atvykimas tikrai tapo proga žmonių gerumui išsiskleisti. Vėliau tai puikiai atskleidė ir Ukrainos karo pabėgėlių situacija. Žmonės Lietuvoje parodė tikrą dosnumą ir gerumą, dėl ko man labai džiugu. Politikos formuotojai ar tie, kurie ją vykdo, yra viena. Prisipažinsiu, kartais man sunku suprasti jų motyvus, tačiau kiekvieno pasirinkimas yra jo sąžinės ir atsakomybės reikalas. Na, o paprastų žmonių elgesys mane tikrai labai palietė.

Iš tiesų manau, kad mes gyvename tikrai labai geroje šalyje, o tam tikra poliarizacija, susipriešinimas yra labai paviršutiniški – kaip tas triukšmas, kai krenta vienas medis. Žmonės turi tikro, pasiaukojančio gerumo. Pasirodžius atvykėliams, daug kas padėjo finansiškai, todėl mes galėjome dvejus metus važinėti į Ruklą ir padėti vaikams. Pavyzdžiui, labai nereklamuodama pasakysiu, kad mums labai padėjo viena pavėžėjimo paslaugų bendrovė. Kartą vienas jos vairuotojas (beje, ukrainietis) vežė mus iš Vilniaus į Ruklą. Važiavome pilnu septynių vietų automobiliu ir dar vežėmės šunį, bendravome keturiomis skirtingomis kalbomis. Vairuotojas labai kantriai mus nuvežė, pralaukė beveik visą šeštadienį, kol tvarkėme reikalus, o paskui parvežė atgal ir apskritai buvo labai malonus.

Daug pasiaukojimo ir atjautos parodė ir savanoriai. Vienas iš jų, Lietuvoje gyvenantis kurdas iš Turkijos, net išsinuomojo butą ir išsikraustė gyventi į Ruklą. Jis kasdien ėjo į stovyklą, kur buvo vaikų matematikos mokytojas, dvasininkas, seniūnas, socialinis darbuotojas… Ta stovykla buvo nuolatinės įtampos ir kančios vieta, kur nuolat matydavome kenčiančius vaikus. Bet Lietuvoje gyvenantys žmonės, ne tik lietuviai, visaip stengėsi padėti. Man buvo labai gražu ir stipru tai matyti.

Kokią pamoką ar jausmą išsinešėte iš šios patirties?

Jeigu tu rūpiniesi Dievo reikalais, Jis pasirūpina tavo.

Užsiėmėte savanoryste su atvykėliais, dirbate su vaikais, kurie, ko gero, ne visada yra pati lengviausia auditorija (pavyzdžiui, esate rašiusi apie į narcisizmą linkusius vaikus ir kaip su jais elgtis)… Galbūt turite receptą ar patarimą, kaip priimti aplinkinius, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių kelia mums iššūkių, nėra patogūs?

Man atrodo, kad bet kuris darbas ar santykiai su žmonėmis reikalauja tam tikrų pastangų. Esminis klausimas yra, ko tame santykyje ieškai, kiek turi pakantumo kitų trūkumams ir kiek kiti turi pakantumo tavo trūkumams. Visiems pasitaiko juodų dienų, bloga nuotaika, dėl to kitiems tenka pakentėti. Kas nors ateina neišsimiegojęs, kartais erzina paprasta buitis, bet reikia žiūrėti plačiau. Jeigu problema labai maža, rytoj ji, ko gero, nebebus aktuali. Jeigu problema didelė ir aš negaliu jos išspręsti (pavyzdžiui, kaip tada, kai negalėjau grąžinti vaikams laisvės), galiu padaryti mažų dalykų ir suteikti kitiems džiaugsmo. Pamenu, kartą mes atsinešėme į stovyklą labai didelių muilo burbulų. Nors vaikai negalėjo išeiti už stovyklos teritorijos, jų burbulai skrido labai toli už tvoros. Tai buvo laisvės išgyvenimas.

Žodžiu, gali padaryti tai, ką gali padaryti, ir turi daryti tai, ką turi daryti. Ir viskas. O visa kita – Dievo reikalas. Jeigu mąstysi kaip nors kitaip ir per daug iš savęs reikalausi, gali įpulti į neviltį. Nereikia įsijausti į pasaulio gelbėtojo ar Mesijo vaidmenį. Taip pat padeda nuolankumas, autoironija ir humoro jausmas.

Šiuo metu visi spėlioja, kas dalyvaus artėjančiuose prezidento rinkimuose. Neklausiu, ar neplanuojate dalyvauti. Vis dėlto gal turite idėjų, kokį įstatymą Lietuvoje būtinai reikėtų priimti arba panaikinti?

(Juokiasi.) Aš galvoju, kad žmogus, pasirinkęs vienuolio kelią, supranta, kad politiko kelio nepasirinko. Tai suteikia labai didelę ramybę. Visgi tam tikrą minkštąją galią turi visa visuomenė. Manau, kad nevyriausybinių organizacijų sektorius turėtų būti vis stipresnis.

Aš šiuo metu studijuoju doktorantūroje ir tikiu, kad, pavyzdžiui, švietimo srityje sprendimai turėtų būti grindžiami mokslu. O kad to mokslo būtų, reikia graužti karčią mokslo šaknį, daryti tyrimus, skelbti išvadas bei rekomendacijas ir pasitikėti, kad teisėtai išrinkta valdžia atsižvelgs į mokslininkų tyrimus. Tai man labai svarbu. Norėčiau sugebėti taip aprašyti savo tyrimus, kad jie būtų perskaitomi kiekvienam. Ne tik siekiant mokslo ar idėjų populiarinimo plačiąja prasme, bet ir tam, kad mokslu grįstas supratimas būtų kuo prieinamesnis Lietuvoje. Toks vienas iš mano tikslų. Manau, kad tai mažina poliarizaciją, skatina kurti mažiau sąmokslo teorijų, apsunkina galimybes sėti įvairias nepagrįstas baimes ir pan. Tai lėtas darbas.

Žinoma, tikiu, kad pats vienuolinis gyvenimas taip pat daro daug nematomo poveikio. Tai kitas matmuo. Vertikalus. Ryšys su Dievu ir malda tikrai daro poveikį. Ne pildo mano valią („Jeigu pasimelsiu dvidešimt minučių, Dievas tikrai padarys… Na, gal trisdešimt.“), bet keičia mano širdį ir požiūrį. Taip pat veikia užtarimo malda už tuos, kurių aš galbūt nesuprantu… Už priešus. Tas matmuo man dar stipresnis negu įstatymų leidyba.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Palinkėčiau nepamiršti remti „Bernardinus“ ir aiškiai pasakyti savo poziciją – kokių „Bernardinų“ jie nori ir kokius rems. Man, kaip skaitytojai, pavyzdžiui, kartais pritrūksta autorinių tekstų. Turime pasakyti, ko norime, o kas mums nepriimtina.

Susiję:

Popiežius Pranciškus

4 min

Žinia 109-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga

Donatas Puslys

Martynas Stankevičius

Kostas Kajėnas

Ugnė Gavelytė

45 min

Ko moko Bažnyčia apie migrantus

Popiežius Pranciškus

4 min

Kurti ateitį su migrantais ir pabėgėliais

Donatas Puslys

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

57 min

Migracijos iššūkiai: ar skirstome pabėgėlius į laukiamus ir nelaukiamus?