Robert van Voren. Psichiatrija kaip ginklas prieš disidentus Sovietų Sąjungoje

Henri Cartier-Bresson. Leningradas. Šv. Petro ir Povilo šventovė prie Nevos upės (1973).

Ученый, сверстник Галилея

был Галилея не глупее.

Он знал, что вертится земля,

но у него была семья.(1)

Įžanga

Psichiatrijos vadovas disidentams, kurio tekstas Lietuvoje publikuojamas pirmą kartą, yra vienas įstabiausių Sovietų Sąjungos disidentų sukurtų dokumentų (2). Jis buvo parašytas 1974 m., kai disidentų internavimas psichiatrijos ligoninėse buvo pasiekęs apogėjų ir disidentai suvokė jiems iškilusią mirtiną įkalinimo psichiatrijos ligoninėse ir gydymo neuroleptikais grėsmę. Žymūs disidentai, kaip antai generolas Petro Grigorenko, biologas Žoresas Medvedevas, poetė Natalija Gorbanevskaja ir kibernetikos specialistas Leonidas Pliuščius jau buvo tapę šios iki tol nežinotos represijų formos aukomis, ir jų pasakojimas apie patirtas kančias šokiravo SSRS visuomenę ir tarptautinę žmogaus teises ginančiąją bendruomenę. Psichiatrijos vadovo disidentams autoriais tapo du politiniai kaliniai: Mask­vos disidentas Vladimiras Bukovskis, kartu su kitais nuteistas septyneriems metams lagerio ir penkeriems metams tremties už perdavimą Vakarams dokumentų, atskleidžiančių psichiatrijos panaudojimą politiniam susidorojimui, ir Semionas Gluzmanas, Kijevo psichiatras, nuteistas septyneriems metams lagerio ir trims metams tremties už tai, kad paliudijo generolą Grigorenko esant psichiškai sveiką ir tapus politinio psichiatrinio susidorojimo auka. Abu jie šios praktikos poveikį patyrė savo kailiu, o jų Psichiatrijos vadovas disidentams, skirtas potencialioms aukoms, nurodė, kaip reikėtų elgtis tardymo metu siekiant išvengti psichikos ligos diagnozavimo (3).

Ilgą laiką disidentai nesuvokė jiems iškilusio pavojaus masto. Pats Bukovskis net keletą kartų buvo tapęs psichiatrinio susidorojimo auka. Savo atsiminimų knygoje Statant tvirtovę (To Build a Castle) jis pasakoja apie viešnagę Serbskio institute 1964 m.: „Mes nė kiek nebijojome būti pavadinti pamišėliais – atvirkščiai, mes džiūgavome: tegu šie kvailiai laiko mus pamišėliais, jei tik jiems norisi, ar, tikriau sakant, lai šie pamišėliai laiko mus kvailiais. Mes buvome skaitę Čechovo, Gogolio, Akatugavos apsakymus apie pamišėlius ir, žinoma, Šaunųjį kareivį Šveiką. Mes leipome juokais iš gydytojų ir iš savęs pačių“(4). Tačiau tik vėliau jie suprato, kad senutė palatos valytoja viską, ką jie kalbėdavo, perduodavo gydytojams, kurie panaudojo šią informaciją jų psichikos ligoms įrodyti.

Taip pat skaitykite:

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

„Niekas, išskyrus mirtį“. Kotrynos Jogailaitės pasirinkimas

Armėnija ir Lietuva: kas vienija pirmus pasaulio krikščionis ir paskutinius Europos pagonis?

Autoriai

Domėjausi sovietinės psichiatrijos problemomis ir ypač jos panaudojimu politiniam susidorojimui beveik trisdešimt penkerius metus, tad šitaip galiausiai susipažinau su abiem autoriais. Vladimiras Bukovskis buvo žmogus, 1974 m. įtraukęs mane į sąjūdį už žmogaus teises, palaikantį SSRS disidentus, ir tai radikaliai pakeitė mano paties gyvenimą (5). Septintame dešimtmetyje jis buvo vienas drąsiausių Maskvos disidentų, ir nors didžiąją savo gyvenimo dalį praleido už grotų, jo įtaka sąjūdžiui buvo labai stipri. Praėjus ketveriems metams po jį įkalinusio nuosprendžio, 1976 m. jo šalininkai iškeitė jį į Čilės komunistų lyderį Luisą Corvalбną. Po šio įvykio Maskvoje paplito ketureilis:

Поменяли хулигана

На Луиса Корвалана,

Где найти такую блядь,

Чтоб на Ллню6 поменять?

Įsikūręs Vakaruose Bukovskis ėmėsi biologijos studijų Kembridžo ir Stanfordo (JAV, Kalifornija) universitetuose, tačiau vėliau atsisakė mokslinės karjeros, įsitraukęs į kovą su komunizmu nebe vien savo šalies, bet viso pasaulio mastu. Kartu su kitais – rašytoju Vladimiru Maksimovu, disidentu Eduardu Kuznecovu – jis įsteigė Resistance International organizaciją, kuri suvienijo prieš komunizmą kovojančias organizacijas Vidurio ir Rytų Europoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Šioje organizacijoje dalyvavo ne tik SSRS disidentai, bet ir JAV palaikomi Contras, kovoję prieš sandinistus Nikaragvoje, ir Jonaso Savimbio vadovaujama UNITA (Tautinės sąjungos už visišką Angolos nepriklausomybę) kariuomenė, kovojanti Angoloje su MPLA (Angolos liaudies sąjūdį už išsivadavimą) vyriausybe. Ne visi disidentai sutiko su Bukovskio pozicija, manydami, jog nesmurtinis disidentinis sąjūdis SSRS veikė pagal kitus principus nei karinis Contras ar MPLA pasipriešinimas. Ši principinė takoskyra suskaldė Vakaruose gyvenančius disidentus į Bukovskio ir Liubarskio–Aleksejevos „frakcijas“ (7).

Semiono Gluzmano „disidentinė karjera“ gerokai skyrėsi nuo Bukovskio. Jis iki galo atsėdėjo savo dešimties metų bausmę ir 1982 m. sugrįžo į Kijevą, kur tuo metu represijos prieš disidentus kaip tik buvo pasiekusios kulminaciją, ir šių įvykių sūkuryje tik keli disidentai ar buvę politiniai kaliniai sugebėjo išsaugoti laisvę. Gluzmanui pavyko pergyventi audrą, tuo tarpu daug jo draugų vėl atsidūrė kalėjime, kai kuriems jų tai baigėsi tragiškai (antai kovotojui už Ukrainos nepriklausomybę Valerijui Marčenko, 1983 m. mirusiam dėl medikų nepriežiūros, taip pat rašytojui Vasiliui Stusui, mirusiam Permės lageryje 1985 m.). Aš susipažinau su Gluzmanu 1988 m. Maskvoje, vėlesniais metais mes tapome artimais draugais, tokie išlikome iki pat šios dienos.

Gluzmano asmenybė labai skiriasi nuo Bukovskio – jis ne „revoliucionierius“, o veikiau filosofas, turintis ypatingą sugebėjimą įžvelgti savo asmeninio vaidmens, taip pat laisvės, pasipriešinimo ir kolaboravimo sąvokų reliatyvumą, o jo siekį suprasti kitą pusę vainikavo draugystė su Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) vadovo pavaduotoju Volodimiru Pristaiko (8). Pristaiko buvo įdomus vyrukas. Jaunystėje jis prarado tėvą, motina jį užaugino viena. Šeima vertėsi itin skurdžiai, tad galimybė stoti į KGB mokyklą jam buvo tarsi vienas šansas iš milijono. KGB Pristaiko sparčiai darė karjerą, baigė teisės mokyklą, tačiau, pasak jo paties, niekada nedalyvavo tardymuose. Keletą kartų jis mėgino kalbėti apie praeitį su Gluzmanu, tačiau paskutinį kartą pokalbis priartėjo prie pavojingos ribos: Pristaiko dirbo KGB disidentų skyriuje, tad buvo susijęs su nemaža dalimi Gluzmano draugų. Tą naktį, kai Ukraina atgavo nepriklausomybę, po nepavykusio Maskvos pučo Pristaiko greitosiomis parašė Ukrainos konstituciją. Šiuo veiksmu jis atsidavė demokratinei Ukrainai, ir šis įsipareigojimas išliko tvirtas. Taip pat jis pradėjo rašyti straipsnius ir knygas, atskleidžiančias stalininio laikotarpio terorą, kurių mudu su Gluzmanu išleidome arti tuzino.

Sovietinės politinės psichiatrijos istorija

Sistemingai taikyti psichiatriją prieš disidentus imta šešto dešimtmečio pabaigoje ir septinto dešimtmečio pradžioje. Tačiau yra žinomi atskiri psichiatrijos panaudojimo atvejai gerokai anksčiau, kaip antai rusų filosofo Piotro Čaadajevo byla valdant carui Nikolajui I (9). Taip pat ankstyvaisiais sovietiniais metais būta kelių bandymų panaudoti psichiatriją politiniam susidorojimui, tačiau ir šiais, ir Čaadajevo atveju panašu, jog psichinės ligos diagnozė buvo veikiau tuokart valdžiai parankiausias būdas neutralizuoti oponentą, nei gerai išplėtota valstybės politika.

Ketvirtame dešimtmetyje psichiatrijos politinis panaudojimas tapo metodiškesnis. Kaip tvirtinama The American Journal of Psychiatry publikuotoje sovietinių psichiatrų laiškų serijoje (10), įsakymą panaudoti psichiatriją kaip represijų įrankį parašė SSRS prokuroras Andrejus Vyšinskis. Pasak laiškų autorių, kurių vardai redakcijai buvo žinomi, bet dėl suprantamų priežasčių liko nepaskelbti, pirmoji psichiatrijos specligoninė Kazanėje buvo naudojama išimtinai politiniams atvejams. Pusė ten laikomų asmenų buvo tikri ligoniai, tačiau kitą pusę sudarė psichiškai sveiki žmonės, tokie kaip buvęs Estijos prezidentas Konstantinas Pдtsas, politiniais sumetimais uždarytas Kazanėje nuo 1941 iki 1956 m. (11)

Taip pat Serbskio teismo ir bendrosios psichiatrijos institutas Mask­voje turėjo politinį skyrių, vadovaujamą profesoriaus Chaleckio. Pasak Sovietų Sąjungos poeto Naumo Koržavino, tuo metu Serbskio institutas buvo sąlyginai humaniška įstaiga, kurioje dirbo geranoriškas personalas (12). Tačiau atmosfera pasikeitė praktiškai per naktį, kai Ketvirtojo skyriaus, vėliau vadinamo Politiniu skyriumi, vadovu buvo paskirtas daktaras Danilas Luncas. Ligi tol psichiatrijos skyrius bu­vo laikomas „išsigelbėjimu“ nuo Gulago, tačiau dabar viskas apsivertė (13).

Penktame ir šeštame dešimtmetyje būta ir daugiau psichiatrinės represijos atvejų, tarp kurių pakliuvo ir partijos veikėjas Sergejus Pisarevas, suimtas už slaptosios policijos darbo kritikavimą vadinamojoje gydytojų sąmokslo byloje – Stalino inicijuotoje antisemitinėje kampanijoje, turėjusioje pradėti naują karą išgyvenusių žydų bendruomenių persekiojimą ir, tikėtina, naikinimą (14). Pisarevas buvo hospitalizuotas Leningrado psichiatrijos specligoninėje, pradėjusioje veikti po Antrojo pasaulinio karo kartu su panašaus pobūdžio Syčevkos ligonine. Paleistas 1955 m., Pisarevas pradėjo kampaniją, nukreiptą prieš psichiatrijos naudojimą politiniam susidorojimui, susitelkdamas į Serbskio institutą, kurį laikė viso blogio šaknimi. Po to SSKP CK įkūrė komitetą, turėjusį ištirti situaciją, ir pripažino, kad išties būta psichiatrijos panaudojimo politiniais tikslais. Tačiau ši ataskaita pradingo stalčiuje ir niekada neišaugo į kokį nors veiksmą (15).

Remiantis prieinamais įrodymais galima teigti, kad septintame dešimtmetyje psichiatrinė prievarta SSRS tapo vienu pagrindinių represinių metodų susidorojant su politiniais priešininkais. Kadangi dauguma disidentų buvo laikomi „ypač pavojingais politiniais nusikaltėliais“, jie buvo įkalinami psichiatrijos specligoninėse. Dažnai tokios ligoninės būdavo įkuriamos carinių kalėjimų patalpose, kur gyvenimo sąlygos būdavo iš tiesų labai prastos. 1971 m. SSRS sveikatos ministras Borisas Petrovskis informavo SSKP CK, kad psichiatrijos specligoninės neatitinka būtinų psichikos sveikatos gydymo standartų (16). Tais pat metais Sveikatos apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija (MVD) ir KGB nusiuntė Ministrų Tarybai parengtą medicininės pagalbos pagerinimo planą psichikos ligomis sergantiems asmenims (17). Po kelių savaičių CK gavo labai kritišką keturių puslapių Švietimo ir mokslo skyriaus prie CK ataskaitą, detaliai nušviečiančią esamą situaciją. Ataskaita skelbė, kad nepaisant kelerius metus dedamų pastangų, CK vis dar sulaukia „gyventojų skundų apie rimtas psichikos sveikatos gydymo sistemos ydas šalyje“, ir kad „psichiatrinės pagalbos būklė ir toliau lieka nepatenkinama. Daugelyje psichiatrinių ligoninių pacientams tenka viso labo 2–2,5 m2 asmeninio ploto, nors numatytoji norma yra 7 m2. „Neretai pasitaiko, kad pacientai miega dviese vienoje lovoje arba apskritai ant grindų. Kai kuriose ligoninėse įrengti dviaukščiai gultai“(18). Ataskaitoje tęsiama: „Perpildytose ligoninėse pažeidžiamos sanitarinės higienos normos, sukurtos nepriimtinos sąlygos ir psichikos ligonių gyvenimui ir gijimui, ir personalo darbui. Neretai pacientai išrašomi pirma laiko“.

Iki dešimtmečio pabaigos daugybei žinomų disidentų buvo diagnozuoti psichikos susirgimai. Pasak F. Kond­ratjevo, dirbusio Serbskio institute, nuo 1961 m. iki tos dienos, kai jis ėmėsi savo tyrimo (1996), į šio instituto Ketvirtąjį skyrių buvo išsiųsti 309 žmonės, kaltinami antisovietine agitacija ir propaganda (RSFSR baudžiamojo kodekso 70 str.) ir 61, kaltinamas „tarybinės santvarkos šmeižimu“ (RSFSR baudžiamojo kodekso 190-1 str.). Tačiau jis pažymi, jog „politiniai“ susilaukdavo ir kitokių kaltinimų, tokių kaip chuliganizmas, tad šis skaičius, tikėtina, turėtų būti didesnis (19).­

KGB generolo-leitenanto S. Smorodinskio 1969 m. gruodžio 15 d. pateikta ataskaita apie padėtį Krasnodaro krašte rodo, kad Serbskio institute atsidūrę žmonės buvo tik ledkalnio viršūnė. Ši ataskaita, kurią KGB vadovas Jurijus Andropovas 1970 m. sausį persiuntė Politbiurui, aptaria priemonių planą, turintį palengvinti psichiškai nesveikų asmenų, taip pat ir „puoselėjančių teroristinius ir kitokius visuomenei pavojingus kėslus“, sąrašo sudarymą bei šių žmonių izoliavimą (20). Tarp pastarųjų Smorodinskis mini mėginančius bėgti iš tėvynės, „fanatiškai bandančius susitikti su užsieniečiais“, taip pat mėginančius įkurti naujas partijas ar siūlančius komunistų partijos kontrolės mechanizmus. Smorodinskis užbaigia teigdamas, kad Krasnodare yra tik 3785 lovos, tuo tarpu hospitalizuoti reikėtų 11–12 tūkst. Andropovas priduria: „Panaši situacija yra susidariusi ir kitose šalies dalyse“. Kitaip tariant, Sovietų Sąjungoje reikėtų ženkliai padidinti lovų skaičių, idant šis neatidėliotinas poreikis būtų patenkintas (21).

Kaip plačiai aštuntame dešimtmetyje buvo taikoma psichiatrinė prievarta, atskleidžia aukšto lygio Rytų Vokietijos Stasi ir Sovietų Sąjungos KGB pareigūnų 1976 m. balandį Berlyne įvykusio susitikimo ataskaita, pateikianti kelių paskutinių metų duomenis: „Didėjantį TSRS visuomenės stabilumą įrodo faktas, kad 1974 m. mažiau žmonių buvo įkalinta už tarybinės santvarkos šmeižimą ar antitarybinę propagandą nei ankstesniais metais. Pavyzdžiui, 1973 m. iš viso suimti 124 asmenys, o 1974 m. tik 89, svarbu pabrėžti, kad 50% šių žmonių buvo psichiškai nesveiki“ (22).

Psichiatrija buvo naudojama ne tik prieš atskirus asmenis, bet ir prieš didesnes „nepageidaujamų elementų“, galinčių sudrumsti komunistinių švenčių ar kitų svarbių įvykių eigą, grupes. Kartais žmonės būdavo susemiami būriu, kaip tai 1971 m. įvyko Tomske: „1971 m. iškilmingame ligoninės personalo susirinkime, į kurį nuėjau, [ligoninės direktorius daktaras Anatolijus] Potapovas (23) pasakė, kad, cituojant pažodžiui: „Lapkričio 4–7 d. tikimės įregistruoti daug pacientų. Jų dokumentai bus pažymėti specialiu įrašu. Jie kenčia nuo „paranojinės schizofrenijos“. Mes turime juos visus priimti, kad ir kiek daug jų būtų…“(24)

1980 m. KGB pirmininkas Jurijus Andropovas SSKP CK pateikė detalų „visiškai slaptą“ memorandumą apie pasiruošimą 1980 m. Maskvos olimpinėms žaidynėms. Šešių puslapių ataskaitoje jis atvirai rašė, kad „siekiant užkirsti kelią galimoms psichiškai nesveikų asmenų, demonstruojančių agresyvius ketinimus, provokacinėms ir antitarybinėms akcijoms, bendradarbiaujant su VRM ir sveikatos apsaugos organais buvo imtasi atitinkamų veiksmų prevenciškai izoliuojant minėtus asmenis 1980 m. olimpiados laikotarpiui“ (25). Jo pavaduotojas Viktoras Čebrikovas ir vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščelokovas juos apibūdino kaip „psichiškai nesveikus, linkusius į haliucinacijas“(26). Šią praktiką – komunistinių švenčių metu izoliuoti psichinius ligonius ir nepageidaujamus elementus – vykdė toli gražu ne vien SSRS. Panašių dalykų būta Rumunijoje valdant Ceauşescu režimui bei Kinijos Liaudies Respublikoje (27).

Sovietinės politinės psichiatrijos ištakos

Psichiatrinių represijų taikymas politiniam susidorojimui Sovietų Sąjungoje formavosi lemtingai veikiant totalitarinei aplinkai. Tokią praktiką lengvino tikėjimas, kad žmonės, prieštaraujantys režimui, yra psichiškai nesveiki, kadangi negali būti jokio kito loginio paaiškinimo, kodėl kas nors galėtų prieštarauti geriausiai socialinei ir politinei sistemai pasaulyje. Nikita Chruščiovas pats įvardijo tai savo kalboje: „Nusikaltimas yra nukrypimas nuo visuotinai pripažįstamų elgesio standartų, dažniausiai sukeliamas psichinių sutrikimų. Ar komunistinėje visuomenėje gali pasitaikyti tam tikrų ligų, nervinio sutrikimo atvejų? Akivaizdu, kad taip. Jei taip yra, tai taip pat atsiras ir nusikaltimų, būdingų žmonėms, turintiems patologinį protą. […] Apie raginančius kurti pasipriešinimą komunizmui mes galime pasakyti, kad […] akivaizdu, jog tokių žmonių psichikos būklė nėra normali“ (28).

Amerikiečių teisininkas Richardas Bonnie drauge su kolege iš Sovietų Sąjungos Svetlana Poliubinskaja nurodė, kad „politinių ir religinių disidentų persekiojimas buvo tik ryškiausiai matomas psichiatrijos taikymo pavyzdys autoritarinėje sistemoje, kurioje psichikos sutrikimas apėmė įvairias neortodoksinio mąstymo formas, ir kurioje psichiatrinė diagnozė buvo socialinės galios taikymo būdas“ (29). Maskvos psichiatrijos mokykloje sukurta ir išplėtota „latentinės schizofrenijos“ diagnozė, kuriai ypač daug įtakos turėjo akademikas Andrejus Snežnevskis, parengė patogią tokį elgesio sutrikimą aiškinančią schemą (30).

Kaip skelbė Snežnevskio ir jo kolegų teorijos, schizofrenija esanti daug labiau paplitusi nei buvę manyta, nes ši liga galinti egzistuoti pasireikšdama palyginti silpnais simptomais ir tik vėliau išsivystyti. Potencialių latentinės schizofrenijos aukų ratą ši diagnozė ypač praplėtė tuo, kad ja sergantys žmonės neva galėję gyventi normalų socialinį gyvenimą. Jos simptomai buvo įvardijami panašiai kaip neurozės arba kvalifikuojami kaip paranoja. Pacientas, turintis paranojos simptomų, neva kažkiek suvokdavo savo būklę, tačiau pervertindavo savo svarbą ir būdavo linkęs kurti grandiozinius visuomenės pertvarkos projektus. Tad latentinė schizofrenija galinti pasireikšti „reformų manija“, „kova už tiesą“ ir „atkaklumu“ (31). Tačiau pasiremiant Pasaulinės sveikatos organizacijos Schizofrenijos pilotinės studijos kompiuterine programa Maskvos schizofrenijos atvejai buvo priskirti ne psichinių ligų kategorijai gerokai dažniau nei kitose šalyse, taip išryškinant šios klasifikacijos nenormalumą (32).

Keletas SSRS mokslininkų, analizavusių latentinės schizofrenijos teoriją, apie ją parašė mokslines studijas. Kanados psichiatras Haroldas Merskey kartu su neurologijos rezidente Bronislava Shafran 1986 m. atliko mokslinių darbų, publikuotų Журнал невропатологии и психиатрии имени Корсакова, analizę. Jie pasirinko tyrimui 1978 ir 1983 m. ir aptiko atitinkamai 37 ir 27 straipsnius, nagrinėjančius schizofreniją. Savo studijoje jie teigia, kad „lėtai progresuojančios schizofrenijos sąvoka akivaizdžiai yra daug platesnė ir daug lanksčiau taikoma nei pagal mums įprastą schizofrenijos ir jos pasekmių sampratą. Dauguma būklių, kurios bet kurioje kitoje vietoje būtų įvardytos kaip depresija, nerimas, hipochondrija ar asmenybės sutrikimas, Snežnevskio sistemoje patenka po lėtai progresuojančios schizofrenijos gaubtu“ (33.) Remdamiesi nagrinėtais straipsniais, jie taip pat kėlė abejonę Sovietų Sąjungos psichiatrijos kokybe: „Pateikus tokius straipsnius Anglijoje ar bet kuriame Vakarų žurnale, greičiausiai jie būtų grąžinami radikaliai revizijai. Kaip minėta anksčiau, originalūs straipsniai parašyti pakrikai ir gremėzdiškai: pateikdami vertimą mes stengėmės pateikti jų tekstą paskaitomiau. Kartais jų tekstas būna tiesiog trikdomai nesuprantamas net ir tiems skaitytojams, kurie užaugo kalbėdami rusiškai ir Rusijoje įgijo medicininį išsilavinimą“ (34).

Po dvejų metų Gluzmanas atliko dar platesnį tyrimą (35). Savo analizėje jis citavo daugybę gerai žinomų Serbskio instituto darbuotojų, kai kuriose jų studijose ši politinė „liga“ net nebuvo užmaskuota. Vienose studijose ligoniai kentėjo nuo „perdėto religingumo“ (36), kitos studijos teigė, kad „asmenims, kenčiantiems nuo schizofrenijos su didybės manijos elementais, pasireiškiančiais reformų siekiais, ir kurių aktyvumas yra akivaizdžiai sumažėjęs, tarp kurių kalbos ir elgesio galima įžvelgti skirtumą, gali būti rekomenduojamas priverstinis psichiatrinis gydymas“. Kitas pacientas kėlė „kraštutinę socialinę grėsmę ir tai sudarė pagrindą skirti priverstinį gydymą Ypatingojoje psichiatrinėje ligoninėje“ (37).

Remiantis prieinamais duomenimis, galima drąsiai teigti, kad tūkstančiai disidentų nukentėjo nuo politinės hospitalizacijos. Tarptautinės asociacijos tirti psichiatrijos panaudojimą politiniais tikslais (International Association on the Political Use of Psychiatry) archyve saugomi tūkstančiai aukų vardų, greta kurių pateikiama kita asmeninė informacija (vardas, gimimo data, nusižengimo tipas, hospitalizacijos vieta) – visa, kas per disidentų sąjūdį pasiekė Vakarus. Tačiau šis skaičius neapima „pilkosios zonos“, žmonių, hospitalizuotų trumpesniems laikotarpiams dėl skundų žemesniesiems pareigūnams, konfliktų su vietos valdžia ar standarto neatitinkančio elgesio. Manoma, kad ši grupė gali būti gerokai didesnė. Tačiau jų vardai nebuvo žinomi disidentams ir todėl nebuvo įamžinti Vakaruose. Biografinis žinynas, išleistas International Association on the Political Use of Psychiatry 1990 m., pateikia 340 politinės represijos aukų ir daugiau nei 250 psichiatrų, įsitraukusių į šią praktiką, pavardžių (38).

Andrejaus Snežnevskio vaidmuo

Bėgant metams aš įsitikinau, kad dauguma psichiatrų veikiausiai nežinojo, jog yra įsitraukę į neetišką elgesį ir paversti valstybės represinio aparato dalimi.

Nors yra surinkta pakankamai įrodymų, jog psichiatrų branduolys, kūręs ir diegęs šią sistemą, puikiai žinojo, ką daro (39), daugeliui sovietinių psichiatrų grandiozinio reformizmo diagnozė atrodė labai logiška, kadangi jie niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl kas nors galėtų atsisakyti karjeros, šeimos ir laimės dėl idėjų ir įsitikinimų, kurie taip skyrėsi nuo to, kuo tikėjo ar vertė save tikėti dauguma žmonių. Tokios diagnozės planas buvo labai priimtinas dar ir todėl, kad juo sekant galima buvo išvengti sudėtingų klausimų kėlimo, savo elgesio apmąstymo. Sudėtingi klausimai galėjo atvesti prie sudėtingų išvadų, kas savo ruožtu pačiam psichiat­rui galėjo baigtis nemalonumais su valdžia.­

Politinės psichiatrijos atsiradimą veikiausiai lėmė kelių faktorių, kurie galėjo susiklostyti tik totalitariniame režime, kombinacija. Vienas lemtingiausių faktorių buvo Pav­lovo mokyklos atstovo profesoriaus Andrejaus Snežnevskio 1950–1951 m. paskyrimas psichiatrinės sistemos vadovu (40).

Dešimto dešimtmečio viduryje du Snežnevskio vadovaujamame centre dirbę psichiatrai parašė analizę, kuri jų pačių prašymu niekada nebuvo publikuota ir liko organizacijos Ženevos iniciatyva psichiatrijoje (Geneva Initiative on Psychiatry) archyvuose (41). Prabėgus penkiolikai metų tekstas vis dar susilaukia didžiulio dėmesio ir pateikia unikalių įžvalgų apie sovietinę psichiatriją ir pagrindinį Snežnevskio vaidmenį. Autoriai, kurių vardai man žinomi, tačiau laikomi paslaptyje dėl konfidencia­lumo sumetimų, įvertina Snežnevskio vaidmenį totalitarinės stalinistinės visuomenės, – kurioje kiekviena šaka buvo valdoma vieno vadovo, atstovaujama vienos mokyklos, kontroliuojama vienos vadovaujančios galios, – fone: „Mes manome, kad Snežnevskio mokykla tapo vadovaujančia visų pirma todėl, kad bet kuriuo atveju viena ar kita psichiatrinė kryptis turėjo imtis šio vaidmens atsižvelgiant į bendrą situaciją“.

Autoriai apibūdino Snežnevskį kaip kompetentingą mokslininką, vengusį visko, kas būtų galėję pakenkti jo moksliniam darbui, tačiau taip pat kaip žmogų, kuris priimdavo visus valdžios primetamus reikalavimus. „Jis buvo talentingas mokslininkas, kurio gyvenimo tikslas aiškiai buvo atrasti mokslinę šviesą, tačiau tuo pat metu jis buvo amoralus politikas, kuris šią tiesą pavertė antraeile po valdžios reikalavimų. […] Toks nuolankumas buvo kaina, kurią teko mokėti už vadovaujančią savo ir savo mokyklos padėtį.“ (42) „Mes matėme kaip nuolankiai ir noriai jis šnekėdavo su bet kokiu partijos aparato pareigūnu“, – tęsia autoriai. „Kartu mes įsitikinę, kad jis nebuvo psichiatrinės represinės sistemos ideologas ir architektas. Jis buvo nuolankus šios politikos vykdytojas ir sutiko apsimesti nieko nepastebįs, nes tokia laikysena leido pasilikti ir neišeiti dirbti kasdienio darbo. […] Būtent tai – mokslinis darbas – buvo Snežnevskio gyvenimo tikslas ir už tai jis mokėjo visą gyvenimą. Tai nėra kažkas nauja. Jau daktaras Faustas pardavė savo sielą velniui; tokių žmonių buvo prieš jį, buvo ir po jo. Snežnevskis buvo vienas jų.“(43)

Kaip jau minėta, politinės psichiatrijos atsiradimą nulėmė tai, kad sovietinė visuomenė įšaugo į centralizuotai valdomą totalitarinę valstybę. Viskas, net ir laisvalaikio bei sporto būreliai, buvo politizuoti ir niekas negalėjo vykti be komunistų partijos pritarimo. Tai aiškiai parodė ketvirto, penkto ir šešto dešimtmečio pradžios valymai, kai staiga per vieną naktį būdavo suimami, tarkime, visi Leningrado esperantininkai ar kuri kita socialinė visuomenės grupė. Gydytojai turėdavo duoti sovietinio gydytojo priesaiką vietoj Hipokrato priesaikos, kas aiškiai rodė, jog sovietiniai gydytojai turėjo laikytis komunistų partijos, o ne medicinos etikos (44).

Pasak dviejų minėtų sovietinių psichiatrų, „pagrindinis sovietų valstybės prioritetas buvo ji pati. Individo interesai buvo laikomi antraeiliais, ir ši pamatinė nuostata pasireiškė daugybėje psichiatrijos praktikos aspektų. […] Psichiatrijos naudojimas politiniais tikslais prasidėjo gerokai anksčiau, nei dažnai manoma. Tai prasidėjo, kai valstybė perėmė paternalistinę rusiškosios psichiatrijos tradiciją ir ėmė versti psichiatrus savo pacientams primesti tam tikrą gyvenseną“ (45).Pavyzdžiui, gydytojas paleisdavo iki galo neišgijusį pacientą ne todėl, kad jis galėtų eiti namo, o siekdami per ilgai jo neužlaikyti ne darbo vietoje. Ant­raip psichinės sveikatos priežiūros įstaigos statistiniai sėkmės rodik­liai kristų, ir tai savo ruožtu neatitiktų „valstybės interesų“ (46). Tarp panašių nutikimų vienas autorių mini vietinės partinės valdžios skambutį, raginantį atidėti paciento paleidimą dviem savaitėms, „kadangi mes nenorime rizikuoti, jog komunistinė šventė būtų sudrumsta“. Autorius baigia, jog psichiatrui esą ypač sunku neįvykdyti šio iš pažiūros nekalto prašymo.

Anatolijus Koriaginas taip pat yra minėjęs tokį teisėsaugos organų spaudimą. „Septinto dešimtmečio pradžioje, dirbdamas jaunesniuoju psichiatru Sibire, aš asmeniškai patyriau KGB, Prokuratūros ir Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų spaudimą gydytojams. Ministerijos teisininkai ir pareigūnai nuolat stengėsi man įpiršti vieną ar kitą ligą, kuria tas ar anas asmuo neva sergąs, – o juk aš buvau psichiatras! Jie tvirtindavo, kad tokiam asmeniui atliekama psichiatrinė ekspertizė, jų nuomone, būtų tik varginantis formalumas. Idant netapčiau paklusniu oficialių organizacijų sraigteliu, kaskart turėdavau kategoriškai atsisakyti asmeninės nuomonės ir reikalauti, kad šie „psichiškai nesveiki“ asmenys būtų apžiūrėti medikų arba teismo medicinos ekspertų grupės. […] Daugelis pasidavė tokiam spaudimui […] ir žmonės būdavo uždaromi psichiatrinėse ligoninėse be tinkamos psichiatrinės ekspertizės.“(47)

Sovietiniai psichiatrai praktiškai neturėjo galimybių išvengti visa persmelkiančios komunistų partijos ir jos organų kontrolės dėl trigubos priklausomybės nuo sovietų valstybės: mokslinės, kadangi jų tiriamasis darbas priklausė nuo lojalumo sovietų valdžiai; politinės, kadangi kurdami savo profesinį gyvenimą jie turėjo bendrauti su valdžios pareigūnais ir neprarasti jų paramos; ir ekonominės, kadangi jie negalėjo verstis privačia praktika ir visų darbdavys buvo valstybė48. Žmonės, užimantys vadovaujančius postus, turėjo būti ne tik sėkmingi vadovai: „ta sėkmė… priklausė nuo kitų sąlygų; tie, kurie sugebėjo palaikyti būtinus kontaktus su valdžia turėjo tvirčiausias karjeros galimybes. Tam jie turėjo atitikti daugybę reikalavimų. Šalia asmeninių savybių, kurios buvo būtinos norint palaikyti ryšius su atitinkamais partiniais pareigūnais, buvo ir kitų reikalavimų, tarp kurių ypač svarbus buvo būdo nuolankumas“(49).

Kitas veiksnys, lėmęs sėkmingą psichiatrijos kaip politinio susidorojimo priemonės įdiegimą psichiatrų bend­ruomenėje – tai, kad „daugybę metų čia išliko nepakitusi, nors ir neformali, psichinės sveikatos priežiūros įstaigų hierarchija. Ji atrodė maždaug taip: laiptų viršuje stovėjo mokslinių tyrimų institutai, po jų ėjo psichiatrijos fakultetai, toliau – Maskvos ir Leningrado psichiatrijos ligoninės, tada – miestų ir apskričių psichiatrijos ligoninės, po jų – miestų ir apskričių ambulatorijos, o žemiausią laiptelį sudarė rajoninės psichoneurologinės ambulatorinės poliklinikos ir skyriai. Jei dispanseryje dirbantis gydytojas nuspręstų pakeisti diagnozę, tai būtų traktuojama kaips „puolimas“ prieš hie­rarchiškai aukštesnę instituciją. Todėl daugybę metų „žemesnėms institucijoms“ buvo privaloma laikytis „aukštesnių institucijų“ diagnozės (50). Kitaip tariant, jei Serbskio institutas paskelbė disidentą psichiškai nesveiku, tai joks žemesnio rango psichiatras nedrįstų tam paprieštarauti.

Daktaras Anatolijus Koriaginas iškalėjo lageryje šešerius metus iš jam skirtų keturiolikos už tai, kad buvo Komisijos politiniam psichiatrijos panaudojimui tirti narys. Jis ištyrė septyniolika tikrų ir potencialių politinės psichiatrijos aukų, kurios pasinaudojo jo išvadomis kaip gynybos priemone prieš savąsias psichinių ligų diagnozes, arba siekdami parodyti išoriniam pasauliui, kad hospitalizuotieji disidentai iš tiesų yra kaliniai. Remdamasis savo paties pavyzdžiu Koriaginas priėjo prie įdomios išvados – panašu, kad hospitalizacijos laikas atitiko bausmės, kurią asmuo būtų gavęs kaip politinis kalinys, laiką. Kitaip tariant, politinis kalinys, kaltinamas „tarybinės santvarkos šmeižimu“, paprastai būdavo hospitalizuojamas maždaug trejiems metams (maksimalus bausmės laikas pagal tą patį SSRS baudžiamojo kodekso straipsnį), asmuo, apkaltintas skleidęs antitarybinę agitaciją ir propagandą paprastai likdavo hospitalizuotas daug ilgesnį laiką, septynerius ar daugiau metų (ir vėl maksimalus bausmės laikas pagal atitinkamą BK straipsnį). Ciniškai žvelgiant, galima pasakyti, kad juo didesnis pamišėlis buvo žmogus, juo didesnę žalą darė Sovietų valstybei! (51)

Robert van Voren (g. 1959) – sovietologas praktikas, aktyvus žmogaus teisių gynėjas (nuo 1977 m.), nuosekliai kovojantis su piktnaudžiavimu psichiatrija visame pasaulyje; Global Initiative on Psychiatry (GIP) įkūrėjas ir generalinis sekretorius, Lietuvos pilietis. Naujausios knygos – On Dissidents and Mad­ness: From The Soviet Union of Leonid Brezhnev to the „Soviet Union“ of Vladimir Putin (Rodopi, 2009); Cold War in Psychiatry: Human Factors, Secret Actors (Rodopi, 2010). Tekstą, parašytą kaip įvadą į Psichiatrijos vadovo disidentams publikaciją NŽ-A, iš anglų kalbos vertė Mingailė Jurkutė.

1 Андрей Евтушенко, „Карьера“ (1957).

2 Vadovo tekstas anglų kalba buvo įtrauktas į kelias knygas: Sidney Bloch and Peter Reddaway, Russia’s Political Hospitals: The Abuse of Psychiatry in the Soviet Union, London: Victor Gollancz, 1977; Se­myon Gluzman, On Soviet Totalitarian Psychiatry, Amsterdam: International Association on the Political Use of Psychiatry, 1989.

3 Kitas vadovas, parašytas Maskvos disidento Vladimiro Albrechto Как быть свидетелем. Как вести себя на обыске nurodė, kaip reikia elgtis per KGB apklausą.

4 Vladimir Bukovsky, To Build a Castle, My Life as a Dissenter, London: Andrй Deutsch Publishers, 1978, p. 199.

5 Savo draugystę su abiem autoriais detaliai aprašiau knygoje On Dissidents and Madness (Amsterdam–New York: Rodopi, 2009).

6 Turimas galvoje Leonidas Brežnevas.

7 Kronidas Liubarskis – buvęs SSRS politinis kalinys, vadovavęs vienam pagrindinių centrų, rinkęs informaciją apie SSRS vykdomas represijas ir skelbęs ją savaitraštyje USSR News Brief, pateikdavusiame trumpas telegrafines žinutes apie KGB veiksmus prieš disidentus. Liud­mila Aleksejeva (g. 1927), viena iš Maskvos Helsinkio grupės įkūrėjų, dėl priverstinės emigracijos daug metų (nuo 1977) gyveno Vakaruose. Nuo 1993 m. ji gyvena Maskvoje ir vėl yra aktyviai įsitraukusi į sąjūdį už žmogaus teises.

8 SBU – Sluzhba Bezpeky Ukrainy; Ukrainos saugumo tarnyba, Uk­rainos KGB įpėdinis.

9 Sidney Bloch and Peter Reddaway, op. cit., p. 48–50.

10 The American Journal of Psychiatry, 1970, vol. 126, p. 1327–1328; vol. 127, p. 842–843; 1971, vol. 127, p. 1575–1576; 1974, vol. 131, p. 474.

11 Kaznimyje sumasšedstviem, Frankfurt: Possev, 1971, p. 479. Psichinės ligos požymis buvo jo nuolatinis atkaklus teigimas, kad jis esąs „Estijos prezidentas“.

12 Sidney Bloch and Peter Reddaway, op. cit., p. 53–54.

13 Robert van Voren, Daniil Lunts, Psychiatrist of the Devil, nepublikuotas rankraštis, 1978; Robert van Voren (ed.), Soviet Psychiatric Abuse in the Gorbachev Era, Amsterdam: International Association on the Political Use of Psychiatry, 1989, p. 16.

14 Sergej Pisarev, Soviet Mental Prisons: Survey, London, 1970, p. 175–180.

15 Ibid.

16 Petrovskio ataskaita SSKP CK Švietimo ir mokslo skyriaus vadovui, 1971-03-25.

17 Ištrauka iš stenografuotos medžiagos Nr. 31, TSKP CK 1972 m. vasario 22 d. sesijos 19 paragrafas.

18 Apie psichiatrinės pagalbos situaciją šalyje, Švietimo ir mokslo sky­riaus pirmininko S. Trapeznikovo ataskaita Centro Komitetui, 1972-02-18, p. 1.

19 Государственный научный центр социальной и судебной психиатрии им. В. П. Сербского. Очерки истории. Сборник трудов, ред. Т. Дмитриева, Ф. Кондратьев, Москва: Институт Сербского, 1996, p. 140–141.

20 Jurijaus Andropovo laiškas Politbiuro nariams Nr. 141-A, 1970-01-20, pažymėtas grifu „slaptai“. Jis lydimas Smorodinskio ataskaitos, adresuotos Andropovui. Dokumentas yra iš daug didesnio Politbiuro, SSKP CK ir KGB dokumentų rinkinio, nuskenuoto Bukovskio, kurį jis surinko savo tyrimo prieš planuojamą SSKP teismą (taip ir neįvykusį) metu, ir kurio medžiagą vėliau paskelbė internete: www.bukovsky-archives.net/pdfs/psychiat/psy-rus.html.

21 1971–1975 m. penkmečio planas apėmė 114 psichiatrinių ligoninių, galinčių turėti 43 800 lovų, statybą.

22 MfS-HAXX, 2941, p. 93. 1975 m. gruodžio 29 d. KGB vadovo And­ropovo memorandume, skirtame SSKP CK, pateikiami dar įdomesni skaičiai. Pasak Andropovo, 1967–1975 m. pagal BK 70 ir 190-1 straipsnį Sovietų Sąjungoje nuteisti 1583 žmonės, o per 1958–1966 m. iš viso – 3448. Tačiau toliau dokumente jis nurodo, kad per panašų laikotarpį (1971–1974) 63 108 žmonės buvo „profilaktizuoti“, kitaip tariant, įvairiomis priemonėmis įtikinti nebetęsti antisovietinės veiklos; Jurijaus Andropovo memorandumas Nr. 3213-A, 1975-12-29, p. 3.

23 Anatolijus Potapovas, pagal profesiją psichiatras, 1965–1983 m. Tomsko psichiatrijos ligoninės direktorius, vėliau – RSFSR sveikatos ministras.

24 Moscow News, 1990, nr. 37, perspausdinta Documents, 1990, September, nr. 38.

25 Dėl pagrindinių priemonių užtikrinant saugumą per pasiruošimo XXII Maskvos olimpinėms žaidynėms ir žaidynių laikotarpį, pasirašyta KGB pirmininko Jurijaus Andropovo, dok. nr. 902-A, 1980-05-12, p. 3; [http://www.bukovsky-archives.net/pdfs/olympiada/kgb80-1.pdf].

26 Dėl SSRS VRM ir SSRS KGB priemonių užtikrinant saugumą per pasiruošimo XXII Maskvos olimpinėms žaidynėms ir žaidynių laikotarpį, „visiškai slaptai“, pasirašyta Nikolajaus Ščelokovo ir Viktoro Čebrikovo, dok. nr. 1/3110, p. 2; [http://www.bukovsky-archives.net/pdfs/sovter75/num31.pdf].

27 Apie Rumuniją žr. Psychiatry under Tyranny, An Assessment of the Political Abuse of Romanian Psychiatry During the Ceaucescu Years, Amsterdam: International Association on the Political Use of Psychiat­ry, 1989, p. 9.

28 Правда, 1959-05-24.

29 Richard Bonnie, Svetlana Polubinskaya, „Unravelling Soviet Psychiatry“, in: The Journal of Contemporary Legal Issues, 1999, vol. 10 (279), p. 284–285.

30 Andrejus Snežnevskis, gimęs 1904 m. Kostromoje, 1925 m. Kazanės universistete baigė medicinos studijas ir pradėjo dirbti gimtajame mieste. 1932–1938 m. buvo vyriausiasis ligoninės gydytojas, 1938–1941 m. Maskvos Ganuškino psichiatrinių tyrimų instituto direktoriaus pavaduotojas, 1947 m. apgynė disertaciją Senatvinė psichozė. Karo metais buvo paskirtas į batalioną ir galiausiai tapo vyriausiuoju Pirmosios armijos psichiatru. 1945–1950 m. buvo Centrinio gydytojų kvalifikacijos kėlimo instituto psichiatrijos fakulteto dėstytojas, 1950–1951 m. – Serbskio instituto direktorius. Iki 1961 m. vadovavo Cent­rinio gydytojų kvalifikacijos kėlimo instituto psichiatrijos fakultetui, 1962 m. tapo SSRS Medicinos mokslo akademijos psichiatrijos instituto vadovu, kuriuo išbuvo iki pat mirties 1987 m. liepos 17 d. Nuo 1957 m. jis taip pat buvo Korsakovo neuropatologijos ir psichiatrijos žurnalo vyriausias redaktorius.

31 Žr. Sidney Bloch, „Soviet Psychiatry and Snezhnevskyism“, in: Robert Van Voren (ed.), Soviet Psychiatric Abuse in the Gorbachev Era, p. 55–61. Interviu, išspausdintame Комсомольская правда, du sovietiniai psichiatrai, profesorius Maratas Vartanianas ir daktaras Andrejus Muchinas, aiškino, kaip gali būti, kad artimieji nepastebi žmogų sergant psichine liga, kaip tai nutinka „latentinės schizofrenijos“ atveju. Ką tuomet reiškia psichiškai nesveikas? Vartanianas: „Kai asmuo yra kažkuo apsėstas. Kuomet kalbi su juo apie ką nors kita, jis yra normalus sveikas žmogus, pranašesnis išsilavinimu, žiniomis ir iškalba. Bet vos paminėjus jo mėgstamiausią temą jo patologinės manijos pašėlusiai įsižiebia“. Vartanianas patvirtino, kad Sovietų Sąjungoje pagal šią diagnozę buvo hospitalizuoti šimtai žmonių. Pasak daktaro Muchino, tai buvo padaryta todėl, kad „jie skleidė savo patologines reformistines idėjas masėse“. Po kelių mėnesių tas pats laikraštis pateikė sąrašą simptomų a lб Snežnevskij, paminėdamas „ypatingą dėmesį filosofinėms sistemoms, religijai ir menui“. Straipsnis citavo Snežnevskio Psichiatrijos žinyną ir galiausiai užbaigė: „Taigi bet kuriam asmeniui – paprastai laikomu sveiku – gali būti nustatyta „latentinė schizofrenija““.

32 The International Pilot Study on Schizophrenia, World Health Organization, 1973.

33 Harold Merskey, Bronislava Shafran, „Political hazards in diagnosis of ‘sluggish schizophrenia‘“, in: The British Journal of Psychiatry, 1986, vol. 148 (3), p. 249.

34 Ibid., p. 251.

35 Rezultatai buvo paskelbti Sovietų Sąjungoje, leidinyje Сельская Молодежь, 1989, nr. 8, p. 32–36; Радуга, 1989, nr. 10, p. 56–67. Straipsnių rinkinys buvo publikuotas International Association on the Political Use of Psychiatry Pasaulinio kongreso Atėnuose išvakarėse 1989 m. spalį pavadinimu On Soviet Totalitarian Psychiatry. Rinkinyje taip pat publikuoti ir kiti Gluzmano darbai.

36 Semyon Gluzman, op. cit., p. 42.

37 Ibid., p. 43.

38 Andre Koppers, A Biographical Dictionary on the Political Abuse of Psychiatry in the USSR, Amsterdam: International Association on the Political Use of Psychiatry, 1990.

39 Pavyzdžiui, 2001 m. Serbskio instituto gydytojas Jakovas Landau per Lenkijos televiziją kalbėjo, kad „organai [KGB] mus apkrovė labai atsakingu darbu. […] Jie tikėjosi, kad mes darysime ką jie mums paliepia, o mes žinojome, ko jie tikisi“. Yra daugybė panašių ženklų, rodančių, kad vadovaujantys psichiatrai puikiai žinojo, į ką buvo įsivėlę; žr. šiame skyriuje pateiktą Snežnevskio charakteristiką, ir Robert Van Voren, Cold War in Psychiatry – Human Factors, Secret Actors, Amsterdam–New York: Rodopi, 2010.

40 1951 m. spalio 11–15 d. SSRS Mokslų akademija ir Medicinos mokslų akademija, atsiliepdamos į Stalino įsakymą, susirinko į bendrą posėdį, idant įtvirtintų Ivano Pavlovo aukštosios nervinės veiklos teoriją. Posėdžio metu nuspręsta, kad turi būti šaukiamos kasmetinės konferencijos, skirtos Pavlovo fiziologijos problemoms. Reaguojant į nurodymą po metų buvo sušauktas Medicinos mokslų akademijos prezidiumo bei visų neuropatologų ir psichiatrų sąjungų susirinkimas, pavadintas „Fiziologijos mokymas pagal akademiko I. P. Pavlovo psichiatriją ir neuropatologiją“. Daug žymių sovietinių psichiatrų – V. A. Goliarovskis, M. O. Gurevičius ir A. S. Šmarianas – buvo pasmerkti už antimarksistinės ideologijos propagavimą, užsidegimą vakarietiškomis psichiatrijos teorijomis. Minėti psichiatrai pripažino darę „klaidas“ ir prižadėjo ateityje laikytis Pavlovo psichiatrijos mokymo. Susirinkimo prezidiumas ragino plėtoti „naująją sovietinę psichiatriją“, paremtą eksperimentiniais ir klinikiniais duomenimis ir suderintą su Pavlovo aukštosios nervinės veiklos teorija.

41 Iš pradžių knyga Psychiatry, psychiatrists and society turėjo būti publikuota Geneva Initiative on Psychiatry, tačiau vėliau buvo padėta į lentyną, kadangi autoriai turėjo priežasčių manyti, kad publikacija turės neigiamų pasekmių jų profesinei karjerai.

42 Psychiatry, psychiatrists and society, p. 96.

43 Ibid., p. 97.

44 Sovietinio gydytojo priesaika buvo priimta SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1971 m. kovo 26 d.; Ведомости Верховного Совета СССР, 1971, nr. 13, p. 145.

45 Psychiatry, psychiatrists and society, p. 38.

46 Ibid., p. 38.

47 Anatoly Koryagin, „The involvement of Soviet psychiatry in the persecution of Dissenters”, in: British Journal of Psychiatry, 1989, vol. 154, p. 336.

48 Psychiatry, psychiatrists and society, p. 86.

49 Ibid., p. 87.

50 Ibid., p. 41–42.

51 Žr. Anatoly Koryagin, Unwilling Patients, in: Robert Van Voren (ed.), Koryagin: A Man Struggling for Human Dignity, Amsterdam: International Association on the Political Use of Psychiatry, 1987, p. 43–50. Labai įdomi knyga, aprašanti piktnaudžiavimo psichiatrija Sovietų Sąjungoje kilmę ir mastą: Ада Коротенко, Наталия Аликина, Советская психиатрия: заблуждения и умысел, Киев: Сфера, 2002.

2010 m. „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr. 11