Šv. Ka­je­to­nas Tje­nas – duonos ir darbo šventasis

„Kristus laukia, Jis nepasitraukia“, – taip dažnai nusiminęs kartodavo Kajetonas Tjenas, kalbėdamas apie neatidėliotiną būtinybę reformuoti abejingumo ir ištvirkimo menkinamą Bažnyčią.

Vėliau tokių reformatorių atsirado daugiau. Tai buvo Kajetono amžininkas Martinas Lutheris. Tik ši vokiečių vienuolio iškovota reforma, nors ją iš pradžių ir įkvėpė patys geriausi ketinimai, vėliau galiausiai suskaldė Kristaus Bažnyčią. Tačiau šis skilimas visus, kartu ir šį šventąjį, įpareigojo griežtai pergalvoti savo veiksmus ir įdėti naujų pastangų, kad susigrąžintų prarastą laiką.

Kajetonas gimė 1480 m. netoli Vičencos miesto, Italijoje, kilmingoje Tjenas šeimoje. Paduvoje baigęs teisės studijas, jis ėjo savo pašaukimo kunigystei keliu, tačiau vis bandė atitolinti šventimų dieną, nes jautėsi dar nenusipelnęs tokios didelės privilegijos. Ir iš tiesų prie altoriaus jis užlipo tik sulaukęs trisdešimt šešerių.

Savo pirmąją ganytojišką patirtį jis įgijo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Malo parapijoje netoli Vičencos. Vėliau persikėlė į Romą, čia greitai padarė karjerą ir tapo Juliaus II ypatinguoju sekretoriumi. Krikščionybės sostinėje uolusis kunigas iš Vičencos pamatė ir netobulumus bei ydas bažnytinės hierarchijos, virš kurios telkėsi daugelio krikščionių, troškusių materialiame Bažnyčios veide matyti atsispindintį šviesų Kristaus veidą, rūstybė ir pasmerkimas. Kadangi tą pasipiktinimą ypač kėlė kunigai, Kajetonas sumanė įsteigti kongregaciją kunigams, kurie vienas kitą skatintų tobulėti, gyventų kartu kaip vienuoliai ir pasišvęstų žodžiu ir pavyzdžiu skelbti dvasininkų moralės reformą.

Jis pats nustatė būsimos kongregacijos gaires, tačiau garbę ją įsteigti perleido savo draugui, Kieto (Chieti) vyskupui Paolo Carafai. Lotyniškai Kieto miesto pavadinimas buvo Teate, todėl naujoji institucija buvo pavadinta teatinais. Šiuo pavadinimu šv. Kajetono sūnūs yra žinomi dar ir dabar.

Šią draugiją 1524 m. pripažino popiežius Klemensas VII, o Paolo Carafa tapo jos pirmuoju generaliniu vyresniuoju. Iš pradžių kongregacija neturėjo daug pasekėjų, tačiau buvo gana gyvybinga ir aktyvi, tad tapo tarsi raugas. Darbuodamasis jos gretose ir kartu išgyvendamas joje vyraujančią įtemptą dvasinę atmosferą, Paolo Carafa subrandino savo, kaip reformatoriaus, pašaukimą, kurį įgyvendins, kai 1555 m. bus išrinktas popiežiumi ir, pasivadinęs Pauliumi IV, pradės visa apimančią ir nuodugnią Bažnyčios reformą.

Taip pat skaitykite:

Kunigas ir karalius Melchizedekas – paslaptingasis Eucharistijos pranašas

Šv. karalius Liudvikas IX – pranciškonų pasauliečių globėjas

Šv. Baltramiejus – tylusis apaštalas

Rožė Limietė – dominikonė pasaulietė, pirmoji Amerikos žemyno šventoji

Švč. Mergelė Marija Karalienė – Visatos Karaliaus Motina

Šventasis popiežius Pijus X: „Viską atnaujinti Kristuje!“

Šv. Bernardas Klervietis – cistersų abatas, teologas, mistikas

Šv. Jonas Eudas – pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos Širdžiai pradininkas

Kajetonas, likęs užnugaryje, visiškai atliko savo kaip raugo vaidmenį. Ypač rūpinosi savo atsinaujinimu, kad labiau už žodžius ryškesnis būtų liudijimas darbais. Jis visada pirmenybę teikė ne garbės postams, bet vargšų ir apleistųjų, kuriems steigė prieglaudas ir ligonines, draugijai. O lupikautojų ir palūkininkų aukoms vėliau įsteigė vargšams skirtas labdaringas kredito įstaigas – vadinamuosius Monti di pieta („Gailestingumo kalnai“).

Kunigams jis buvo gyvas pavyzdys to, ką reiškia būti Dievo pasiuntiniais, t. y. tikrųjų Jo atstovų šioje žemėje – Jėzaus ir vargšų – tarnais.

Venecijos gyventojams, kurių mieste jis kurį laiką gyveno ir kurie reikalavo, kad jis paliktų Neapolį ir persikeltų pas juos, per savo pasiuntinį liepė pasakyti, jog jiems dėkoja, bet „Dievas yra tiek Neapolyje, tiek Venecijoje“, galbūt net labiau Neapolyje nei Venecijoje, nes ten buvo daugiau vargšų ir apleistųjų. Šiame Pietų Italijos mieste, kuriame ir tais laikais buvo daug priešingybių, jis ir mirė 1547 m., nualintas rūpesčių vargšais, kurie jį be galo mylėjo.

Į altorių garbę Kajetoną 1671 m. iškėlė popiežius Klemensas X.

Parengta pagal Piero Lazzarino „Naująją šventųjų knygą“.