
2023-10-12 | 23:00
Vidutinis skaitymo laikas:
Šventumas, kurio neturėjo būti
Dar kiek laiko, ir visai užsimirš, kad du trečdaliai puikiųjų Vilniaus bažnyčių pusšimtį metų stovėjo uždarytos, apiplėštos, paverstos sandėliais, vėliau viena kita – parodų ir koncertų salėmis, o viena, iki šiol neatsigavusi, – griežtojo režimo kalėjimu. Katedros niekas kitaip nė nevadino, tik paveikslų galerija, atrodė, kad pats architektas ją tam ir sumanęs.
Ši Bernardinų nuotrauka greičiausiai iš ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Kažkas ją padovanojo, kai bažnyčia jau gyveno kitą gyvenimą. Jeigu ne tas rusiškas motoroleris kampe (rodos, jis vadinosi „Viatka“), išsyk nelabai ir suprastum, kad čia kažkas ne taip. Altoriai tebestovi, angeliukai nuo jų dar neištampyti, klauptai irgi savo vietose, eik ir laikyk šv. Mišias. Tik geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad altorių retabulai tušti, be paveikslų, grindys prišnerkštos, mėtosi kažkokios lūženos, na, ir motoroleris su būda, nežinia ką ir kur čia vežiojantis. Tuometinio Dailės instituto sandėlis. Milžiniškas. Aišku, Bernardinai ir kaip sandėlis nuostabiai gražūs. Ir net vėliau, kai vis tuštėjo, skurdo ir liko nuogi lyg pirmąją savo gyvenimo dieną. Tokius juos pamačiau. Vos ne biblinė istorija.
Taip pat žiūrėkite ir klausykite:
Bažnyčią uždarė 1948 metų pabaigoje, kaip ir daugumą kitų senamiesčio bažnyčių. Atėjo vykdomojo komiteto atstovai, paėmė iš klebono Kretovičiaus bažnyčios raktus, ir baigta. Senieji Vilniaus kunigai pasakojo, kad valdžia leido vyskupijos vadovybei rinktis, kurią iš dviejų susiglaudusių bažnyčių uždaryti – Šv. Onos ar Bernardinų. Vyskupija pagalvojo, pasimeldė ir pasirinko Bernardinus. Gal dėl to, kad ten buvo daug patriotinės lenkiškos dvasios, o gal imperatoriaus Napoleono vėlė užstojo Šv. Oną. Paskui prasidėjo sandėlio įsisavinimas ir bažnytinio turto dalybos. Archyvuose išlikę protokolai. Ką į muziejų, ką į lombardą, o ką tik šiaip nacionalizuoti. Nacionalizuotos net kopėčios (į dangų?) ir šešios klausyklos, turbūt valdžios pareigūnai ketino jas patys panaudoti, gal KGB rūmuose ar kompartijos centro komitete. Vilniaus muzikos mokykla gavo dovanų porą spintų, ąžuolinį stalą keturių kojų, pakabą ir dešimt suolų be atramos. Vėliau dalis grynai bažnytinio inventoriaus buvo grąžinta vyskupijai. Kaip kunigams pavyko išnešti kelis paveikslus ir garsiąją gotikinę monstranciją, lieka paslaptis. Prabangius, meniškus šviestuvus 1952 metais sudaužė du bažnyčių vagys, bandę juos nukabinti. Vargšeliai įkliuvo milicijai, gavo dideles kalėjimo bausmes už socialistinės nuosavybės sunaikinimą.
Gaila, bet turbūt niekas iš liudininkų nėra smulkiau aprašęs Vilniaus bažnyčių uždarinėjimo dramos. Tik Kazimieras Vaičionis, buvęs Šv. Jokūbo ir Pilypo parapijos vikaras, kažkur atgimimo spaudoje buvo prisiminęs, kaip grobiant tos bažnyčios turtą jis, jaunas kunigėlis, užsilipęs ant vargonų choro giedojo sielvartingas Jeremijo raudas apie žūstančią Jeruzalę. Jis buvo poetas, jam tai tiko.
Žinoma, tapę sandėliais kulto pastatai nestovėjo be darbo. Į katedrą ir Šv. Jono bažnyčią įvažiuodavo ne tik motoroleriai, bet ir sunkvežimiai. Šv. Kazimiero bažnyčia, kol tapo ateizmo muziejumi, buvo vyno ir degtinės sandėlis. Bernardinuose – meno reikalai. Pavyzdžiui, Trijų Karalių koplyčioje skulptorius Juozas Mikėnas sukūrė Zarasuose stovėjusį Marytės Melnikaitės paminklą. Yra net nuotraukos, kur maestro, pasilypėjęs ant pastolių, dailina partizanės didvyrės figūrą. Koplyčios altorius uždengtas širma, kyšo tik keli angelai, adoruojantys Švč. Trejybės akį. Gana komiškas vaizdas. Bet anais laikais juokinga nebuvo.
Kiek Bernardinuose yra angelų, niekas nesuskaičiuos. Mėginau kelis kartus, ir vis veltui. Žiūrėk, išlenda nauji sparnai, rodos, nė nebuvę toje vietoje. Bet užtat beskaičiuojant atsirado mylimas angeliukas, tiksliau, tik jo galva ant Šv. Antano altoriaus. Originali, ne paskui išdrožta ten pat „medinukų ceche“. Kai pro langą plyksteli pietinė saulė ir muša mano angelui tiesiai į veidą, pamatai, kad jis yra prisimerkęs, lyg būtų gyvas. Šis visas saulėtas rugsėjis yra jo mėnuo.
Dar buvo geraširdė skulptorė iš Antakalnio, kuri, sulaukusi senatvės, niekaip negalėjo pamiršti, kad savo diplominiam darbui Dailės institute panaudojo Bernardinų bažnyčios šoninio altoriaus pakopą. Parašė gražiausią laišką, atsiprašė, paaukojo bažnyčiai pinigų. Arba istorija, kaip medinė Zacharijo figūra, beveik žmogaus dydžio, pas savo sutuoktinę Elzbietą presbiterijos altoriuje sugrįžo po daug metų iš daugiabučio Šeškinėje. Prieš pat Kalėdas, stovint „Maximos“ eilėje, paskambina nepažįstamas vyras ir sako: „Pasiimkite.“ Važiuojame, butelis mažas, standartinis, vargšas Jeruzalės šventyklos kunigas Zacharijas stypso vienas po fikusu. Prieš kelis dešimtmečius šeimininkas buvo gavęs kaip dovaną už gerą darbą statybose. Turbūt ne vieną maldą sukalbėjo prie tos statulos.
Jeigu Bernardinų bažnyčia nebūtų buvusi laikinai uždaryta, Jurgio Kunčino romano herojus nebūtų drįsęs ant jos sienos žaliais dažais užrašyti Tūlos vardo – Thulla. Gal apskritai šios gražios ir netikėtos meilės istorijos (ir, aišku, daugybės kitų) neturėtume, jei ne ta bažnyčia – ne bažnyčia, raudoni mūrai, czerwone mury (pagal Michało Roubos paveikslą), neplanuotai atsiradę kiemeliai, daržai, užkaboriai, anas dviaukštis „medinukų cechas“ Šv. Mykolo koplyčioje, viena iš Užupio bohemos stotelių. Studentai, jauni dailininkai nebūtų brukęsi ant bažnyčios stogo ar į varpinę, iki išnaktų šventoriuje gurkšnoję pigaus vynelio, plepėję, svajoję, pasijutę laisvi nelaisvame mieste.
Jau nekalbant apie tai, kad išdaužyti, tamsūs sandėliais virtusių bažnyčių langai ne vienam tapo šviesiu langu į Dievo karalystę. Daug labiau negu visa kita šalia. Ir paslaptingos, netikėtos (ir vėl!) meilės Bažnyčiai didžiąja raide tarp tų sandėlių tuomet radosi daug daugiau, negu randasi šiandien, kai viskas ten blizga ir šviečia, traukia ekskursijas, koncertus ir parodas.
O kvailas motoroleris, nudardėjęs nežinoma kryptimi, dabar kunigams čia galėtų būti kaip ženklas, kad nereikia bijoti vaikų su paspirtukais. Vienuoliai bernardinai paliko bažnyčioje daug laisvos erdvės kiekvienam.
Ačiū, kad esate kartu!
Šiandien perskaitėte 1 straipsnį.
Žemiau esanti juosta rodo surinktą paramos dalį. Ji atspindi, kiek lėšų mums dar reikia uždirbti iš reklamos bei pardavimų, kad galėtume ir toliau leisti Bernardinai.lt.
Rugpjūčio MĖNESIO TIKSLAS:
Jau surinkome: 3341.64 Eur (13%)
Skirtingai nei daugelis kitų žiniasklaidos priemonių, „Bernardinai.lt“ neturi turtingų savininkų, užsienio fondų ar politinių užtarėjų. Mūsų modelis kitoks – mes priklausome tik savo skaitytojams. Tai reiškia, kad mūsų redakcija negali būti nupirkta ar paversta kieno nors ruporu.
Mūsų misija – laisva, krikščioniškomis vertybėmis grįsta žurnalistika ir atviras turinys visiems. Štai trys priežastys, kodėl verta mus paremti jau šiandien:
- Turinys be sienų: mes neturime užrakintų ir tik prenumeratoriams prieinamų straipsnių (angl. paywall), nes tikime, kad šviesa ir tiesa turi būti prieinamos kiekvienam, nepriklausomai nuo pajamų.
- Nepriklausomybė: už Jūsų paramą tiesiogiai apmokamas žurnalistų ir autorių darbas, leidžiant mums rašyti drąsiai ir atvirai.
- Tai kainuoja nedaug: kasmėnesinė parama kainuoja mažiau nei vienas kavos puodelis kavinėje, bet sukuria didžiulę vertę Lietuvos visuomenei.
Jei norite, kad naujienos būtų paremtos vertybėmis, o ne diktuojamos savininkų ar kitų asmenų siaurų interesų – pasirinkite kasmėnesinės paramos sumą ir tapkite mūsų rėmėju!
Ruošiatės į užsienį? Naršykite pigiau su „MoreMins eSIM“. Su kodu BERNARDINAI gaukite 50% nuolaidą (1 GB vos nuo 0,99 €), o dalis sumos atiteks portalui.
Užsisakyti eSIM su nuolaidaSąskaitos nr.: LT06 7044 0600 0598 4890
Gavėjas: VŠĮ Bernardinai.lt
Banko kodas: 70440 | SWIFT (BIC): CBVILT2X
Įmonės kodas: 300671187
Adresas: Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius





