Tautinio sąjūdžio kalvė – aušrininkai: taupusis J. Basanavičius ir neišpildyti tėvų lūkesčiai

„Jeigu ne aušrininkai, turbūt nebūtume šventę Vasario 16-osios. Gal net nebūtume kalbėję lietuviškai“, – minėdamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną kalbėjo humanitarinių mokslų daktaras, istorikas TOMAS BALKELIS.

Vasario 16 d. Valstybės pažinimo centre vyko renginys „Kuriame namus – kuriame Lietuvą“. Jo metu lankytojai turėjo progą išgirsti paskaitą „Aušra – lietuvių tautinio sąjūdžio kalvė“.

Aušrininkai – politinė-literatūrinė Lietuvos inteligentų grupelė, 1883–1886 m. leidusi mėnraštį „Aušra“. Tai buvo pirmasis Lietuvos mėnesinis laikraštis, kuriame buvo skelbiamos tautinio sąmoningumo idėjos, puoselėta lietuvių kalba.

Renginyje lankytojai turėjo galimybę plačiau susipažinti su aušrininkais klausydami T. Balkelio paskaitos. „Mano tikslas šiandien nėra romantizuoti šiuos žmones, paversti juos stabais. Aš siekiu juos pristatyti kaip asmenybes“, – paskaitą pradėjo jis.

Istoriko pasakojimu, retas valstietis anais laikais studijavo aukštosiose mokyklose. Dažniausiai šeimos norėdavo, kad bent vienas jų sūnus taptų kunigu, nes tai buvo galimybė patekti į aukštesnį socialinį sluoksnį. „Basanavičiaus tėvai jį taip pat spaudė tapti kunigu“, – kalbėjo daktaras ir pridėjo, kad aušrininkas tokiam spaudimui priešinosi.

Inteligentų gyvenimą sunkino ne tik šeimos spaudimas, bet ir dažnai patiriamas skurdas. „To meto lietuvių inteligentai, kurie nusprendė mokytis – Povilas Višinskis, Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas ir daugelis kitų, – skurdo, pykosi su tėvais, pritrūkdavo finansinės paramos, kai kurie susirgdavo džiova“, – vardijo daktaras.

„Kudirka išgyveno stiprius pykčius su tėvu ūkininku Motiejumi. Tėvas niekada neatleido sūnui, pasirinkusiam ne kunigo profesiją“, – aiškino jis.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

T. Balkelio teigimu, šie konfliktai leidžia geriau suprasti tautinio judėjimo veikėjus: „Tai buvo mūsų valstybės lyderių pradžios mokykla. Juk jiems reikėjo priešintis ne bet kam, o artimai aplinkai.“

Bene daugiausia istoriko dėmesio sulaukė Jonas Basanavičius – vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų. Susirinkę į paskaitą klausytojai išgirdo iki tol negirdėtų liudijimų iš istorinės asmenybės gyvenimo. Pavyzdžiui, apie stebinamą taupumą.

„Svečių jis nemėgo, nes tai brangiai kainuoja. Kartą atvažiavo iš toli kažin koks didelis ponas. Daktaras paklausė: „Ievut, kiek kainuotų gerus pietus tokiam ponui iškelti?“ Pamąsčiau, paskaičiavau: „Na, apie 10 zlotų.“ „Uoj, per brangu, tegul nueis į valgyklą“, – atsakė ponas. Riekelę duonos su arbata suvalgydavo, nė trupinėlio neišmesdavo“, – J. Basanavičiaus tarnaitės atsiminimų ištrauką skaitė T. Balkelis.

Be paskaitos, lankytojai taip pat turėjo galimybę dalyvauti kitoje Valstybės pažinimo centro siūlomoje veikloje: vykdyti interaktyvias užduotis, aplankyti parodą ir pamatyti kitus centro eksponatus.

Atlikdami užduotis svečiai tikrino savo žinias apie Lietuvos valstybę ir turėjo progą sužinoti naujų dalykų.