„Užburtas kalnas“ scenoje ir galvoje

Apie pastarąjį ir norisi žodį tarti. Nei galiu, nei noriu dėtis teatro žinovu ir nuolatiniu lankytoju. Ne. Labiau esu toks neretas lankytojas, bet Thomo Manno „Užburtą kalną“ laikau vienu svarbiausių romanų, labai gerą randą palikusia knyga. Todėl jaučiu šiokį tokį asmeniškumą, taigi ir kalbėti apie „Užburtą kalną“, literatūrinį ir sceninį, galiu asmeniškai, o ne ekspertiškai; teatrologiškai, solidžiai ir labai skaitytinai apie Krystiano Lupos pastatymą jau atsiliepė Vaidas Jauniškis.

1924 m. paskelbtas „Der Zauberberg“ pasakoja Hanso Kastorpo, pradedančio inžinieriaus iš Hamburgo, apsilankymą Šveicarijoje, Davose, Berghofo sanatorijoje. Trumpas apsilankymas Hansą Kastorpą įtraukia į kunkuliuojantį XX a. pradžios Europos katilą – filosofinė ir teologinė polemika, diskusijos apie Apšvietą, mokslą, viena ant kitos lipančios ir perlipančios alegorijos į Bibliją, Nietzschę ar Wagnerį, misticizmas ir erosas. Planuotos trys savaitės čia tampa septyneriais metais. Laikas čia yra užburtas – ligos ir izoliacijos atmosfera hipnotizuoja žmogų; ir nebūtinai sergantįjį. Thomas Mannas pats tai pastebėjo, kai 1912 m., jo žmonai susirgus plaučių liga, pats kelias savaites praleido Davose. Tuomet ir apsisprendė rašyti tokį pasakojimą.

Bet romanas nėra tik apie šiuos sunkius, prakaituoti verčiančius klausimus – nors jų ir daugiau. Čia labai svarbi kasdienybė: Hanso Kastorpo pusryčiai su porterio alumi, Maria Mancini cigarai, bet po pietų tik rusiški papirosai, o ir pasažai apie rūkymo laimę; termometrai, rentgeno aparatas ir sviestas, kuris turi būti patiektas tik garbanotų kamuoliukų pavidalu.

Manno biografas Hermannas Kurzke sako, kad „Užburtas kalnas“ nėra biografiškas, kaip kad iki tol pasirodę „Budenbrokai“ ir „Mirtis Venecijoje“. „Kalne“ Mannas imasi nelyg tinklo, kuriuo eina per kasdienybę, savo išsilavinimą, biblioteką, kultūrą ir politiką, o šiuo tinklu surinktą turinį „Užburtame kalne“ ir pateikia. Beveik tūkstantyje puslapių. Kai kam toks tinklas gali atrodyti eklektiškas, bet Mannas iš jo padaro literatūrą – tikrą literatūrą, su galvojimu apie skaitytoją, su fabula, intriga, kulminacija, kuri, nebijokim stiprių žodžių, yra grandiozinė.

Jau turėtų būti aišku, kad romano įvaizdinimas – darbas nelengvas. Bet vertinti turime. Tik kaipgi vertinti, paklauskime? Spektaklis nėra literatūra, kaip ir atvirkščiai; bet jeigu spektaklyje imamas visas romanas ir jis minkomas (ne perdirbamas, ne pastatomas romano motyvais) – jis eina į literatūros erdvę, taigi ir gali būti vertintinas jos fone.

Erdvę čia paminėjau netyčia, bet prie jos trumpam liksiu. Romane erdvė yra visa ko pagrindas. Kalnuose esanti sanatorija, atskirta nuo likusios Europos, o kartu ir esanti Europos mikrokosmosas. Pasakojimas skaitytoją izoliuoja, bet klaustrofobijos nėra justi. Sceniniame „Užburtame kalne“ erdvė atskleista vidutiniškai. Tik keli epizodai žiūrovui diegia kalno atmosferą: scenoje su šezlongais, kurie romane tokie svarbūs fiziškai ir metaforiškai, ir pasivaikščiojimuose. Tai ir scenografijos, ir pastatymo idėjos problema. Spektakliui nesukuriant erdvės pojūčio, aktoriai nulipa nuo scenos, vaikšto čia pat ir taip bando žiūrovą nelyg už rankos įtraukti į sceną (tas pats vyksta ir Lupos „Austerlice“). Bet visa tai, nors ir akivaizdžiai siekiant priartinti žiūrovą, tarsi jį patį paverčiant aktyviu dalyviu, greičiau atrodo buitiškai ir netgi nejaukiai. Iš Davoso viršukalnių lieka klojimo teatras.

Tačiau čia stinga tikro buitiškumo, tokio svarbaus romane. Buitiškumo, kuriame išryškėja detalės. Kaip jau sakyta, sviestas ir papirosai Mannui labai svarbūs. Dažnas pas mus galėtų sakyti, kad tai buržuaziška, nelabai dvasinga, bet tokia jau Manno kalba. Lupa neskiria didelio dėmesio maistui, rūbams, rūkymui, toms detalėms, kurios implicitiškai kalba apie epochą ir leidžia justi erdvę ir laiką.

Taip pat skaitykite:

Režisierių asistentė R. Garuolytė: „Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru“

Prezidentas pasveikino dirigentę M. Gražinytę-Tylą jubiliejaus proga

Naujas kultūros sezonas – ką matysime koncertų salėse?

Režisierius Ž. Vingelis apie „Naująjį nuomininką“: „Tai turbūt bus vienas poetiškiausių, teatrališkiausių ir nemadingiausių mūsų spektaklių“

Kauno scenos susitinka: penki teatrai pristatė 2026–2027 m. sezono naujienas

Eidama 81-uosius metus mirė JAV kantri muzikos legenda Dolly Parton

LIMBO – performatyvus eksperimentas Vilniaus senajame teatre

„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai

Lupa seka Manno pėdsakais, rodydamas pirštu į kultūrą ir istoriją. Netikėta ir vykusi nuoroda į prerafaelitų kūrybą scenos ekrane, o nesėkmingas pasirodė bandymas įterpti Holokaustą. Keliose scenose pasirodo koncentracijos stovyklos kalinys, kurio simbolis tarsi aiškus – štai prie ko privedė Europos kultūros krizė, aptariama Manno romane. Tačiau tai yra anachronizmas. Mannas 1924-aisiais, kai pasirodė romanas, nekalbėjo ir negalėjo kalbėti apie Europos žydų tragediją. Čia pranašiškai kalba išskirtinai režisierius, tačiau kalba su hindsight, t. y. žinojimu, kas įvyko, tarsi įdėdamas į „Užburto kalno“ pasakojimą dar vieną milžinišką klausimą, į kurį Mannas negalėjo bandyti atsakyti. Ir kalbėjimas spektaklyje vyksta tik užuominomis, ne iš esmės.

Valentino Masalskio vaidyba yra vienas stipriausių spektaklį nuolat lydinčių momentų. Masalskio suvaidinti daktaro Berenso, nejautraus, kalbančio apie žmogaus gyvybę tik biologinėmis kategorijomis, ir dionisiško Mynhero Peperkorno personažai yra vieni stipriausių. Masalskio judėjimas, gestikuliavimas ir, svarbiausia, kalbėjimas yra natūralus, organiškas, leidžiantis trumpais epizodais iš tiesų pamiršti, kad visa tai vyksta scenoje. Kone stipriausia scena – ilgas Kastorpo (Donatas Želvys) ir Peperkorno dialogas antroje dalyje. Romane labai svarbių Naftos ir Setembrinio pokalbių žiūrovui tenka laukti iki antrosios dalies.

Vilniaus barai juokauja, kad šaukimas yra viena svarbiausių lietuvišką teatrą apibrėžiančių ypatybių. Šaukti (rėkti) – vadinasi, išjausti. Po sušukimo neretai esti tyla, kurioje žiūrovas tarsi turėtų giliai mąstyti apie tai, kas buvo išrėkta. Šių klasikinių lietuviško teatro motyvų randame ir „Kalne“, tiesa, ne tiek ir daug, kiek esame įpratę rasti.

Po spektaklio premjeros didžioji dalis kritikos buvo adresuota spektaklio trukmei. Ir visiškai teisėtai. Spektaklis trunka 5 valandas 20 minučių su viena 20 minučių pertrauka. Čia noriu pasidalinti sąmokslo teorija. Kai vos pamatęs spektaklio anonsą rugpjūčio viduryje nusipirkau bilietą, tuomet niekur neradau informacijos, kokia bus pastatymo trukmė. Iš tiesų, atrodo, ieškojau visur, bet niekur neradau. Jau vėliau, regis, kelios savaitės iki premjeros, teatras pradėjo viešinti spektaklio trukmę. Ir čia keliu juokingą klausimą – ar nebuvo taip, kad teatras nusprendė informaciją apie įspūdingą spektaklio trukmę paviešinti kiek vėliau, kai didžioji dalis bilietų jau buvo nupirkta? Greičiausiai, kad klystu, bet būtų įdomu sužinoti.

Akademiniame pasaulyje esti „medžiagos valdymo“ terminas, nurodantis, ar tyrėjas nepaskendo temos medžiagoje / informacijoje / šaltiniuose / literatūroje. Jeigu konstatuojama, kad „medžiaga nesuvaldyta“, tai paprastai rodo žemesnį įvertinimą. Spektaklis šiuo aspektu nusipelno deramos kritikos. Bandoma pasakyti labai daug, ir šis sakymas natūraliai labai išsiplėtęs. Tačiau labiau erzulį kelia tai, kad per šias geras penkias valandas ant scenos yra visiškai nereikalingų ir nekalbančių epizodų, – pauzių ir tylos akimirkų – tokių, kurios tarsi turėtų leisti žiūrovui atsikvėpti nuo rimto tekstinio turinio, vyraujančio „Užburtame kalne“, tačiau skaičiuojant ketvirtą valandą kėdėje jos tik tampo nervus. Būtent paskutinę valandą rodomos kulminacinės bakchanalijų ir spiritizmo seanso scenos yra labiausiai pertemptos.

Pats romanas yra ilgas, ir laiko tema jame (trys savaitės, pavirtusios septyneriais metais) užima labai svarbią vietą. Spektaklio trukmė šiuo atžvilgiu leidžia pajusti romano plotį, tačiau romano skaitymas nekankina skaitytojo, kitaip nei spektaklis, nes romane nėra gausybės nereikalingų vietų. Jeigu visgi režisierius siekė parodyti laiko kartais mums keliamą nepatogumą, tai jam tikrai pavyko.

Vienas žmogus, kurio nuomonę apie literatūrą ir teatrą labai gerbiu, privačiai sakė, kad iš principo protestuodamas neis į tokios trukmės spektaklį. Visiškai suprantama, o gal ir palaikytina pozicija.

Pabaigai, kaip Quentino Tarantino „Negarbinguose šunsnukiuose“ suvalgęs štrudelį prancūzų kalba klausė Standartenführeris Hansas Landa: Verdict? Verdiktas neaiškus – ir apskritai, kodėl turėtų būti kažkoks verdiktas? Spektaklis skirtas tiems, kurie skaitė „Užburtą kalną“ ir liko užburti. Žinant visą romano fabulą spektaklis yra gerokai lengvesnis ištverti. Greičiau tiesiog – pažiūrėti, kas padaroma su tau mielu dalyku.

Svarstyklių ieškoti nereikia: knyga už spektaklį vertingesnė miriadais kartų. Pastatymas yra įvykis mūsų kultūrai – nors ir nelabai pavykęs, bet įvykis.

Projektas „Nekasdienė kultūra – kasdienybės įžvalgoms“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 20 tūkst. eurų.

Susiję:

Bernardinai.lt

4 min

Jaunimo teatras pradeda sezoną režisieriaus K. Lupos spektaklio pagal Th. Manno romaną „Užburtas kalnas“ premjera

Ugnė Sasnauskaitė

3 min

Geismas, ištirpęs šokolado glaiste. Apie šokio spektaklį „Lustopia“

Julija Petrošiūtė

7 min

„Pranašystė“ Jaunimo teatre: ačiū Handkei

Kasparas Pocius

6 min

Režisierius N. Jasinskas: „Pelikanas“ – man vienas svarbiausių spektaklių