V. Vitkutė-Pranskienė apie partizanų vadą J. Vitkų-Kazimieraitį: „Jo vertybių pamatas buvo tikėjimas“

Birželis Lietuvai yra dvejopas. Tai metas, kai gamta pasiekia didžiausią žydėjimą ir grožį, tačiau mūsų širdyse šis mėnuo amžiams liks susietas su giliausiu skausmu – trėmimais, okupacija, bandymu brutaliai nutildyti tautą.

Tame chaose gimė didvyriai ir stojo ginti mūsų teisę būti laisviems. Vienas jų – pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Pietų Lietuvos rezistencijos architektas, kurio kūną okupantai tikėjosi amžiams paslėpti po Leipalingio žeme. Vis dėlto istorija turi nuostabų teisingumo jausmą, o laisvės sėkla visada sudygsta į šviesą.

Šiandien mes kalbame ne apie mirtį, o apie gyvąjį triumfą. Kalbamės su partizanų vado Kazimieraičio anūke smuikininke VILIJA VITKUTE-PRANSKIENE, kurios šeima grąžino senelį į tautos panteoną ir kurios rankose šiandien smuikas skamba kaip gyvas įrodymas, kad tamsai nepavyko užgniaužti grožio ir meilės žmonėms.

Gerbiama Vilija, jūsų senelis Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo aukščiausio rango profesionalus karininkas, idealistas, šešių vaikų tėvas. Kaip jūsų šeimoje, ypač sovietmečiu, už uždarų durų buvo saugomas gyvas senelio atminimas? Koks jo paveikslas buvo perduodamas iš lūpų į lūpas – griežto karininko ar mylinčio vyro ir tėvo?

Mano tėvelis – esu antrojo Kazimieraičio sūnaus dukra – gimė 1933 metais Briuselyje, kai ten esančioje karo akademijoje mokėsi mano senelis. Jis prisimena, kad senelis daug dirbdavo, buvo labai atsidavęs savo profesijai. Iš kitos pusės, labai mylėjo savo šeimą, žmoną Genutę, buvo rūpestingas ir švelnus tėvas.

Iš vėlesnių metų tėvelis prisimena savo tėvą nuolatos dirbantį, skaitantį, klausantį užsienio radijo. Jis sekė visus pasaulio įvykius ir tuo metu jau svarstė, koks galėtų būti lietuvių pasipriešinimas hitlerininkams, sovietinei okupacijai. Jau tada jis spausdino kažkokius dokumentus rašomąja mašinėle.

Taip pat skaitykite:

Senovės Roma ir dabarties ES: kas iš to?

Kaip kalbame apie kolaborantus, arba Sąvokos (o gal atminties?) pinklėse

Katastrofos Lietuvos SSR (VIII). Sprogimas Vilniaus geležinkelio stotyje

Kuo reikšmingas pirmasis 1906-ųjų Amerikos lietuvių katalikų kongresas?

M. K. Valančiaus metai ir kelionė motociklu: rugpjūčio 22-ąją Lietuva taps gyvu istorijos maršrutu

Tremtinė Jadvyga apie tikėjimą ir „banditų“ atneštą kultūrą: „Turbūt tėvai nė karto nėra pagalvoję, kad mes negrįšime“

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia J. Basanavičiaus archeologinę veiklą

Laisvės šauklė, nepritapusi laisvėje. Knygos „Atminties karai“ autorius A. Bitautas apie Kazimirą Prunskienę

1944 metų pavasarį Kazimieraitis dažnai nenakvodavo namuose – bijojo galimo vokiečių gestapo arešto. Vėliau dėl konspiracijos pasitraukė į Kabelių miškų urėdiją.

Taigi šis laikotarpis mano tėčio atmintyje išliko kaip didelio nerimo metas. Jis matė mamos Genutės nemigo naktis, ilgai nesulaukiant vyro iš pogrindinių kęstutininkų susirinkimų, karinio mokymo mokyklos. Šis laikotarpis jiems buvo labai sunkus, nes vienas po kito gimė vaikai ir reikėjo apsisaugoti nuo bado. Kortelių daviniai septynių asmenų šeimai buvo labai menki.

Sugrįžus į Kauno Panemunę, kur Kazimieraitis kaip karininkas dar prieš karą gavo sklypą, išvengti bado padėjo sodas ir daržas. Vėliau, kai Kazimieraitis pasitraukė į mišką, teliko laiškai – juose matyti jo rūpestis dėl šeimos, meilė vaikams ir žmonai Genutei. Noriu jums pacituoti ištrauką iš labai gražių jo laiškų, kurių išliko nedaug: „Mano brangiausioji Genute, brangieji vaikučiai ir močiute (močiutė buvo mamos mama, padėjusi išlikti šeimai – aut. past.), rašau jums, brangieji, iš vasarvietės, ramių Dzūkijos miškų ir siunčiu širdingiausius ir karščiausius linkėjimus.

Be galo visų jūsų išsiilgau, bet, deja, negaliu parvažiuoti, nes neleidžia ypatingos tarnybinės pareigos. Net ir laiškus sunku jums rašyti, o adreso neįmanoma nurodyti, nes dažniausiai aš kelionėje, o poilsio kaip ir neturiu. Nors gyvenimo ir tarnybos sąlygos labai nepastovios ir nepalankios, bet, ačiū Dievui, dar vis esu visiškai tvirtas ir sveikas. Viena, kas mane ypač kankina, tai rūpestis, kad aš negaliu jums, brangieji, padėti. Ypač sąžinė primena mano kaltes prieš tave, mano brangiausia Genute, kad tave su tokiu dideliu vargeliu apkroviau ir ypač šiais sunkiais laikais negaliu padėti. Vienu, kuo raminuosi – viltimi, kad Gailestingoji Motina Marija, šeimos globėjas šventasis Juozapas ir Saldžiausioji Jėzaus Širdis mano maldų išklausys ir savo globa brangiausios šeimynėlės neapleis, išsaugos nuo piktų žmonių akių ir rankų. Dėl vaikučių aš dar atskirai pasimeldžiu…“

Taigi matome, kad iš šių laiškų sklinda begalinė meilė, atjauta šeimai, rūpestingumas.

Kariai, partizanai Kazimieraitį apibūdino kaip labai kuklų, tylų, ramų žmogų, bet kartu gebantį stebėti, spręsti ir veikti. Man artimiausia citata, kuri ilgai buvo nežinoma, yra ši, parašyta prieš senelio žūtį. Jis rašė: „Mano gyvenimas taip suskirstytas: malda brangiausiai šeimynėlei, kad ją Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didingesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei – mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius…“

Kada jūs supratote, kokio masto istorinės asmenybės anūkė esate? Ar ši pavardė gyvenime labiau įpareigoja, ar suteikia vidinės stiprybės? Ką jums reiškia būti tokios garbios asmenybės anūke?

Apie Kazimieraitį tais sunkiais, gūdžiais sovietų laikais tėvelis nedaug kalbėjo – tikriausiai norėjo mus apsaugoti. Šeimoje augome dvi dukros, buvome aktyvios, plepios, tad tėtis tiesiog norėjo mus apsaugoti. Viską supratau, kai buvo atkurta mūsų nepriklausomybė, kai atsirado galimybė atgauti istorinę atmintį. Tėvelio vyriausias brolis Vytautas Vitkus surinko ir išleido pirmąją knygą „Pulkininkas Kazimieraitis“. Tik tada supratau, kokia asmenybė buvo senelis ir kad aš esu šios šeimos palikuonė, jo anūkė.

Birželį minime Gedulo ir vilties dieną. Ji susieta su masine mūsų tautos trauma, trėmimais, tačiau Kazimieraičio istorijoje viltis ir pasiaukojimas turi ypatingą svorį. Kas seneliui ir jo artimiesiems padėjo nepalūžti didžiausio gedulo akivaizdoje?

Iš tiesų tai buvo labai sudėtingas laikas. Jau po pirmųjų trėmimų šeima suprato, kas jos laukia. Todėl senelis nenakvodavo namuose, slapstėsi. Bet, manau, pagrindinis jo vertybių pamatas buvo tikėjimas – tikėjimas Dievu. Ne veltui išėjęs į mišką senelis pasirinko Kazimieraičio slapyvardį – pagal šventąjį Kazimierą, Lietuvos globėją. Jis buvo didelis idealistas. Kai kuriems žmonėms net atrodė naivus, bet šis idealizmas, matyt, seneliui ir padėjo.

Tai, ką kūrė Kazimieraitis – partizaninio pasipriešinimo struktūrą, tvarką, įstatus, partizanų pasipriešinimo sąjūdį tuometiniame karo chaose, – yra karo menas, labai panašus į muziką.

Pasirinkote muzikės kelią, esate smuikininkė. Kazimieraitis taip pat kūrė struktūrą, tvarką, organizavo partizanų sąjūdį – lyg savotišką sudėtingą orkestrą partizaninio karo chaose. Ar matote tam tikrą partizaninio pasipriešinimo harmoniją, panašią į muziką?

Taip, esu muzikė, smuikininkė. Man profesiją, galima sakyti, parinko tėveliai, nes tais gūdžiais sovietiniais metais prie muzikos meno nelabai galėjo kas prisikabinti. Iš visų menų muzika galbūt buvo mažiausiai cenzūruojama, nes sovietiniai politiniai veikėjai ar funkcionieriai nelabai ten ką ir suprato. O juk muzika žmogui dovanoja gėrį, šviesą, pakelia sielą, ramina širdį. Tėveliai, matyt, pagalvojo, kad ši profesija yra graži, tauri, ir mane nuvedė į muzikos mokyklą. Galbūt tikrai yra muzikos meno ir karo meno panašumų, nes muzikoje struktūra, melodija ir harmonija yra pagrindiniai elementai. O tai, ką kūrė Kazimieraitis – partizaninio pasipriešinimo struktūrą, tvarką, įstatus, partizanų pasipriešinimo sąjūdį tuometiniame karo chaose, – yra karo menas, labai panašus į muziką.

Šiandien, geopolitinių iššūkių aplinkybėmis, Kazimieraičio asmenybė vėl tampa neįtikėtinai aktuali. Ko Lietuva ir jos jaunimas galėtų pasimokyti iš jūsų senelio – žmogaus, kuris turėjo galimybę trauktis į Vakarus, bet pasirinko likti savo žemėje?

2022 metų rudenį buvo rasti Kazimieraičio palaikai. Surengtos svarbios iškilmingos laidotuvės. Išleista knyga, naujas filmas, naujai pateiktos istorikų įžvalgos iškėlė ir priminė vertybes, Kazimieraičio idealus, kuriuos galėtume pritaikyti sau šiais nepaprastai sudėtingais geopolitiniais laikais.

Labai svarbu – ypač dabar – suprasti, o ir jaunimas galėtų pasimokyti, kad tie tragiški pokario metai, laisvės kovos, sovietų vykdytos baisios represijos ir nusikaltimai žmogiškumui neturi senaties termino. Kazimieraičio drąsa, viltis, jo kovos istorija ir dabar mus įkvepia, moko ir verčia susimąstyti, ar mes šiais laikais galėtume taip pasielgti, ar išdrįstume, ar galėtume karo metu neišvykti ir pasiaukoti dėl Lietuvos laisvės, kaip kadaise pasielgė Kazimieraitis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas