„Vežimėlis man yra laisvė“: vienas iš paraatletės Kotrynos tikslų – žaidynės Los Andžele

Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentinių pasakojimų ciklą „Neįgaliųjų integracija darbo rinkoje“. Vienuoliktoje dalyje Kotryna pasakoja apie laisvės nevaržiusius tėvus, savarankiškumo pamokas, kelią iki sportininkės karjeros ir ambicingus planus.

„Aš esu viena iš tų, kurie vežimėlį labai vertina“

Kotryna gimė dviem mėnesiais per anksti, o gimdymo metu patirta trauma galėjo lemti negalią – cerebrinį paralyžių. „Paralyžius labiau pradėjo matytis po metų: vėlavo motoriniai judesiai, vystymasis, ypač kai ėmiau vaikščioti. Tada ir išsiaiškinome, kad tai – cerebrinis paralyžius“, – pasakoja Kotryna.

Iki pirmos klasės mergina gebėjo vaikščioti be pagalbos, tačiau augant svoriui, o raumenims vystantis lėčiau prireikė lazdelės ir ramentų. Galiausiai dėl vaikščiojimo buvo pažeisti kelių sąnariai, kankino skausmai – 2018-aisiais Kotryna sėdo į vežimėlį.

„Visiems sakau, kad vežimėlis man yra laisvė. Anksčiau, paėjusi trumpus atstumus, jausdavau skausmą ir diskomfortą, o sėdėdama galiu visur spėti ir jaustis bendruomenės dalimi. Vis dar keista girdėti žmones sakant, kad vežimėlis jiems kelia neigiamas asociacijas, kad jie jo nenori. Aš esu viena iš tų, kurie vežimėlį labai vertina – jis man atvėrė didelę dalį gyvenimo“, – džiaugiasi ji.

Nepaisydami negalios Kotrynos tėvai dukrai suteikė laisvę ir nesistengė perdėtai saugoti. „Jų auklėjimo modelis tikriausiai kitiems atrodytų gana drastiškas“, – šypteli Kotryna.

„Mūsų namai nepritaikyti negaliai – jokių ramsčių, specialių kėdučių ar lifto, nors namas yra dviejų aukštų. Tėvai taip darė sąmoningai, nes žinojo, kad pasaulis taip pat nebus visur patogus, pritaikytas. Kai išmoksti būti įvairioje aplinkoje, niekas nebeatrodo baisu ir tampi savarankiškesnis. Išmokau lipti ir nulipti laiptais, apsitarnauti, įlipti į aukštesnį automobilį – visko išmokstama“, – tvirtina mergina.

„Dabar pagalbos prašau tik tuomet, kai pabandžiusi matau, kad jos tikrai reikia, pavyzdžiui, jeigu yra labai daug laiptų ir vežimėlį reikia užkelti. Bet įeiti pro duris, jas palaikyti ar atlikti kitus kasdienius darbus galiu ir pati“, – aiškina Kotryna.

Taip pat skaitykite:

Lietuva septynioms Ukrainos organizacijoms skyrė 600 tūkst. eurų pagrobtiems vaikams susigrąžinti

Gestų kalba viešajame sektoriuje – ką svarbu žinoti?

G. Nausėdai Kyjive įteiktas Ukrainos ordinas: apdovanojimas priklauso visiems Lietuvos žmonėms

Lietuvos vadovai pasveikino Ukrainą 35-ųjų nepriklausomybės metinių proga: remsime iki pergalės

Sostinėje surengtos eitynės prieš rasizmą ir neapykantą migrantams

K. Mišinienė apie seksualinio smurto aukas: „Teko girdėti suaugusiųjų kaltinimus prabilusiam vaikui, esą dabar jiems gėda prieš kaimynus“

Šalies vadovai sveikina Estiją Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga

„Blue / Yellow“ akcijoje „Dronatonas“ siekiama surinkti 1 mln. eurų, penktadalis bus skiriama Lietuvai

Atvira visiems klausimams

Mergina džiaugiasi, kad Lietuvos visuomenė per pastarąjį dešimtmetį tapo atviresnė ir sąmoningesnė: „Po truputį dingsta požiūris, kad neįgalus žmogus turi sėdėti užsidaręs tarp keturių sienų. Kartais dar pasitaiko išimčių, bet džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie žmonių edukacijos.“

Kotryna tikina esanti atvira diskusijai, o ypač – žmones gąsdinančiomis temomis, kurios atsiranda dėl nežinojimo ir patirties trūkumo.

„Mano filosofija tokia: aš esu atvira klausimams, todėl žmonės gali teirautis visko, kas jiems neaišku. Dažniausiai sulaukiu klausimų: „Kodėl tu nevaikštai?“, „Ar tau skauda kojas?“ Jei domisi mažas vaikas arba nėra laiko ilgiau aiškinti, tiesiog pasakau, kad taip, skauda kojas, todėl sunku vaikščioti. Jei klausia suaugęs žmogus ir matau nuoširdų smalsumą, paaiškinu plačiau“, – pasakoja ji.

Nuo jodinėjimo iki vežimėlių teniso

Kotryna nuo mažens pasižymėjo aktyvumu, o pažintis su sportu prasidėjo žirgyne: „Jojimas padėjo mano raumenynui ir kartu teikė didelį malonumą. Jodinėjau iki penktos klasės, vėliau pritrūko laiko – didėjo mokslų krūvis, gyvenimo tempas, kol supratau, kad šiuo metu tam nebegaliu skirti tiek dėmesio.“

Paskui ji lankė dailės ir plaukimo būrelius, kol mama pamatė skelbimą, kviečiantį lankyti vežimėlių teniso treniruotes: „Tuo metu nežinojome, kad toks dalykas apskritai egzistuoja, bet nusprendėme kartu su sese apsilankyti bandomojoje treniruotėje. Pamačius, kaip tai vyksta, atrodė, mano galvoje įvyko sprogimas: „Oho, gal ir aš taip galiu?“

„Po kiek laiko dalyvavau vaikų Europos vežimėlių teniso stovykloje. Tai buvo pirmoji mano kelionė lėktuvu – pasaulis dar labiau prasiplėtė. Stovykloje patyriau savotišką kultūrinį šoką: teniso technikos mokėjau gana mažai, ne iki galo supratau žaidimą, bet man tai buvo taip įdomu! Grįžusi dalyvavau pirmajame tarptautiniame turnyre Lietuvoje, ir viskas tęsiasi iki šiol – esu viena iš dviejų tarptautinių žaidėjų Lietuvoje“, – dalijasi pasakojimo herojė.

Šie tikslai gali būti pasiekti šiemet, kitais ar net po kelerių metų. Nepyksiu ant savęs, jei ko nors nepavyks įgyvendinti, nes žinau, kad darau geriausia, ką galiu tuo metu.

Be vežimėlių teniso, mergina taip pat užsiima lengvąja atletika – nauja paralimpinio sporto šaka, įtraukta į Los Andželo paralimpines žaidynes. „Tai triračių sportas – savotiškas hibridas tarp dviračio ir bėgimo, pritaikytas žmonėms, turintiems judėjimo negalią, sergantiems cerebriniu paralyžiumi ar kitomis ligomis, ribojančiomis judėjimą“, – aiškina Kotryna.

Triračių sportas – gana nauja šaka, tačiau šalyje ji tampa vis populiaresnė: „Lietuvoje turime nemažai sportininkų, kurie tuo užsiima ne tik dėl sporto pasiekimų, bet ir siekdami aktyviai leisti laisvalaikį, gerinti sveikatą. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 20–30 sportininkų iš įvairių miestų – Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir, žinoma, Vilniaus.“

Šiemet varžybų sezonas baigėsi, tačiau ateities planai ir tikslai yra aiškūs.

„Kitais metais vyks triračių sporto Europos čempionatas, kuriame tikiuosi dalyvauti, o tolesnėje perspektyvoje norėčiau patekti į paralimpines žaidynes – visos jėgos ir tikslai šiuo metu krypsta ten. Tenise norėčiau patekti į geriausiųjų šimtuką. Žiūrėsiu, kiek tai įmanoma“, – žvelgia į ateitį sportininkė.

„Šie tikslai gali būti pasiekti šiemet, kitais ar net po kelerių metų. Neprisirišu prie jų per stipriai ir nepyksiu ant savęs, jei ko nors nepavyks įgyvendinti, nes žinau, kad darau geriausia, ką galiu tuo metu“, – priduria ji.

Seserų palaikymas

Kotryna yra viena iš dvynių. Sesuo Viktorija taip pat užsiima triračių sportu, dalyvauja varžybose ir kartu siekia rezultatų.

„Mūsų santykiai su sese visada buvo geri – esame artimos nuo pat vaikystės. Dabar gal šiek tiek mažiau matomės, nes abi gana užsiėmusios, bet sporte santykiai – nuostabūs“, – džiaugiasi ji.

Mergina tikina, kada viena kitos palaikymas tiek vietinėje, tiek tarptautinėje arenoje yra didžiulis. „Kai abi dalyvaujame triračių sporto varžybose, visada džiaugiamės viena kitos pasiekimais – nesvarbu, tai asmeninis rekordas ar maža pažanga. Smagu turėti tokį artimą žmogų šalia, nedaug kas gali pasakyti, kad dalyvauja varžybose kartu su sese ar broliu“, – šypsosi Kotryna.

Šeimoje auga ir trečia – jaunėlė – sesuo. „Ji su mumis nekeliauja, bet lygiai taip pat džiaugiasi ir palaiko“, – priduria mergina.

Sportas suteikė pasitikėjimo savimi

Galvodama apie įsibėgėjančią sportininkės karjerą, Kotryna prasitaria: „Žmonės dažnai mano, kad sportas suteikia tik pergales, medalius ir discipliną. Taip, discipliną jis tikrai ugdo, nes esi nuolatinėje rutinoje, tačiau man sportas davė kur kas daugiau.

Kai pradėjau sportuoti, labai daug ko bijojau – viskas buvo nauja ir nežinoma, o dabar jaučiuosi labiau pasitikinti savimi. Dėl sporto įvyko daug pirmų kartų: pirmos kelionės lėktuvu, pirmi mačai, susitikimai su patyrusiais žaidėjais, nauji draugai.“

Pašnekovės teigimu, sportas taip pat suteikė galimybę parodyti, kad negalia nėra nuosprendis. Kotryna tikina esanti dėkinga už progą keisti nusistovėjusį visuomenės požiūrį.

„Ypač džiaugiuosi, kad neįgaliųjų sporte atsiranda vis daugiau jaunimo – tai mane labai įkvepia. Pradėjusi sportuoti retai sutikdavau vaikų, kurie nebijotų įsitraukti, todėl viena mėgstamiausių mano veiklų yra galimybė vaikams parodyti, kad galima pabandyti, o pabandžius gal net atrasti tai, kas taps svarbia gyvenimo dalimi“, – džiaugiasi ji.

Projektas „Gyvenimo kompasai: istorijos, keičiančios visuomenę“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 60 tūkst. eurų.

Susiję:

Austėja Zovytė

Kostas Kajėnas

27 min

Dirba tik trečdalis darbingo amžiaus negalios žmonių: „Kartais patys susikuriame barjerus, kad ko nors negalime“

Austėja Zovytė

Kostas Kajėnas

28 min

Neregė Ugnė studijuoja doktorantūrą, vertėjauja ir moko senjorus: „Savo veikla turi degti ir gyventi, kitaip nepaveši“

Rokas Simanavičius

Lukas Karčiauskas

35 min

Įtraukusis ugdymas kūno kultūros pamokose: kada niekas nesėdės ant atsarginių suolelio? 

Austėja Zovytė

Kostas Kajėnas

Lukas Karčiauskas

20 min

Pasakas kurianti ir apie neregystę mokanti Indrė: „Gyvenant tamsoje galima tapti šviesos nešėju“