6 min
2023-09-06 | 17:10
Vidutinis skaitymo laikas:
3 min.
Vilniaus senajame teatre – diskusija „Kalba kaip kalėjimas ir būdas susišnekėti. Tomo Stoppardo atvejis“
Rugsėjo 12 d. 18 val. Vilniaus senajame teatre vyks diskusija „Kalba kaip kalėjimas ir būdas susišnekėti. Tomo Stoppardo atvejis“. Tai jau trečioji diskusija iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“.
Pokalbyje dalyvaus vertėjas, filosofas Vincentas Klipčius, lingvistė Jolanta Zabarskaitė, diskusiją moderuos Gytis Norvilas. Šio ciklo pokalbiuose siekiama diskutuoti visuomenei aktualiomis, kontroversiškomis temomis.
Taip pat žiūrėkite ir klausykite:
Teatre bus atidaryta ir paroda „Raidžių paveikslai“, veiksianti iki lapkričio 30 d. Joje eksponuojama XX–XXI a. lietuvių poetų konkrečioji poezija – eilėraščiai-paveikslai. Tiek diskusija, tiek paroda atveria naująjį VST sezoną: rugsėjo 16, 17, 19 d. bus rodoma režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjera pagal klasika tapusią anglų dramaturgo Tomo Stoppardo to paties pavadinimo pjesę.
Kalba kaip kalėjimas ir būdas susišnekėti
Vienaip ar kitaip kalba yra sugriautojo mitinio Babilono bokšto statybinės atliekos, iš kurių dėliodami raidžių, garsų, fonemų peizažus bandome susišnekėti. Kito pasirinkimo, regis, ir neturime. Tik kaskart iš naujo sukurti pasaulį ir susitarti. Nesusikalbėjimo pasekmės paprastai pražūtingos – katastrofos, karai, konfliktai. Šiandien akivaizdu, kad kariauti verčiama net pati abėcėlė, raidės, jos paverčiamos ginklais, kalba naudojamasi kaip manipuliacijos įrankiu.
Juk viskas yra kalba. Sapnai, daiktai, visa, kas mus supa, irgi yra kalba. Teatro scena greičiausiai yra viena iš tų erdvių, kurioje galima ir reikia tą naująjį pasaulį sukurti, bent trumpam patikėti jo galimybe, kalbėti sudėtingiausiomis temomis, skirtingomis kalbomis ir suvokti, kad skirtumai jungia.
Vilniaus senojo teatro, kuriame daugiakalbiškumas, daugiatautiškumas, kalbų maišymasis, net tam tikra glosolalija yra kasdienybė, kontekste tai itin aktualu. Tai galimybė ir kartu iššūkis.
Dėl technologijų, socialinių pokyčių ir kitų aplinkybių kalba kinta itin intensyviai. Vieni tvirtina, jog ji primityvėja, degraduoja, plinta beraštystė, skaitymo, teksto suvokimo įgūdžiai menksta. Kita dalis tvirtina, kad kalba tiesiog įgauna vis kitas formų, natūraliai transformuojasi ir regreso veiksnio čia nėra. Kalbos kaita – jos gyvybės ženklas, nesikeičia tik mirusios… Ar tikrai?
Kitas svarbus klausimas – kaip besikeičiantis kalbos statusas veikia menus: teatrą, dramaturgiją, kiną, literatūrą? Esama nuogąstavimų, jog pjesės, dramos statant spektaklius „numelioruojamos“, iškupiūruojamos, išpilama nemažai „perteklinės“ kalbos. Ar neišpilamas ir pats kūdikis? Kalba nustumiama į šoną, ji atlieka tik protezo, fono vaidmenį? Scenoje dažnai nebelieka kalbos, ją išstumia vaizdas, garsas? Kalbos perteklius skatina nuobodulį? Bet vaizdas ir garsas juk irgi kalba… Išlieka ir vertimo problema. Dėl kalbos barjero nespėjame paskui dabartį, šiandieninę pasaulio dramaturgiją. Ar mes pajėgūs išsiversti pasaulį ir būti jo dalimi?
Tomo Stoppardo atvejis
Taip pat skaitykite:
„Mane domino ne tiek pats smurtas, kiek tuštuma, kurią jis palikdavo.“ Nicko Cave’o kūrybos tamsa ir virsmai
LNDT sezoną pradės kroatų režisieriaus O. Frljićiaus spektakliu apie primestus troškimus „Madam Bovari“
Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu. Pokalbis su režisieriumi I. Moščickiu
Naujas Lietuvos teatrų sezonas: ką išvysime šiemet?
„Kaunas Blues“ sujungs visus vienai didelei šventei
Valstybinio jaunimo teatro vadovo konkursą laimėjo R. Kregždaitė
Aktorė R. Budrytė: rodyti spektaklį žmogui, kuris atvėrė tau savo širdį – didžiulė atsakomybė
Temą diskusijai padiktavo režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjera pagal anglų dramaturgo Tomo Stoppardo to paties pavadinimo pjesę. Anot režisieriaus, pjesė taikliai atitinka šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų priminti žiūrovams prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės, harmonijos, laimės neįmanomybę. Beje, pati pjesės kalba (žaidimas reikšmėmis, sąskambiais ir kita) yra labai svarbus pjesės architektūrinis elementas.
Greičiausiai viena iš priežasčių, kodėl ši pjesė Lietuvoje pirmą kartą pastatyta tik dabar, būtų jos kalba, kalbos daugiareikšmiškumas, žaidimas ja, intelektualumas. Natūraliai kyla klausimas: ar matome prasmę galynėtis su kalba, sudėtingesniais tekstais? Vis dėlto kalba yra kalėjimas, pančiai, disciplinuojantys antrankiai ar ženklų sistema, atverianti galimybes nežabotai kūrybai ir laisvei?
Raidžių paveikslai
Parodoje „Raidžių paveikslai“ – XX–XXI a. lietuvių poetų, rašytojų vizualiosios poezijos kūriniai. Jie skirtingi braižu, stilistika, intencijomis, temomis, tačiau juos vienija noras kalbą įvaizdinti, kurti naujas reikšmes.
Lietuvoje pirmieji tokie tekstai lietuvių kalba atsirado tik XX a. antrojoje pusėje, nors tam tikrų apraiškų būtų galima rasti ir anksčiau, pvz., baroko literatūroje („įmantrioji“ literatūra). Parodoje gerai atsispinti šio poezijos žanro raida, įvairovė, pristatomi Rimo Vėžio, Eduardo Mieželaičio, Antano A. Jonyno, Aurio Radzevičiaus-Radziaus, Sigito Gedos, Donaldo Apanavičiaus, Tomo S. Butkaus, Gyčio Norvilo, Alio Balbieriaus, Manto Gimžausko, Benedikto Januševičiaus vizualiosios poezijos darbai, dar kitaip vadinami „konkrytais“.
Vizualiosios, konkrečiosios poezijos tradicija yra aiški, šios krypties kūrinių rasime visų šalių literatūrose. Ji paprastai siejama su XX a. pr. avangardistinėmis meno kryptimis (dadaizmu, siurrealizmu, futurizmu, konstruktyvizmu), eksperimentais su pačia kalba, noru ją laužyti, plėsti jos ribas. Konkrečioji poezija grindžiama vizualiniu arba akustiniu efektu. Grafiniam eilėraščio pavidalui naudojami raidžių, grafemų, morfemų fragmentai, iš kurių sudaromos įvairios figūros, paveikslai.
Paroda, veiksianti iki lapkričio 30 d., jau buvo eksponuota Vilniaus knygų mugėje, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos meno skyriuje.
Vilniaus senojo teatro informacija
Ačiū, kad esate kartu!
Šiandien perskaitėte 1 straipsnį.
Žemiau esanti juosta rodo surinktą paramos dalį. Ji atspindi, kiek lėšų mums dar reikia uždirbti iš reklamos bei pardavimų, kad galėtume ir toliau leisti Bernardinai.lt.
Rugpjūčio MĖNESIO TIKSLAS:
Jau surinkome: 4073.44 Eur (16%)
0 €
25 000 €
Skirtingai nei daugelis kitų žiniasklaidos priemonių, „Bernardinai.lt“ neturi turtingų savininkų, užsienio fondų ar politinių užtarėjų. Mūsų modelis kitoks – mes priklausome tik savo skaitytojams. Tai reiškia, kad mūsų redakcija negali būti nupirkta ar paversta kieno nors ruporu.
Mūsų misija – laisva, krikščioniškomis vertybėmis grįsta žurnalistika ir atviras turinys visiems. Štai trys priežastys, kodėl verta mus paremti jau šiandien:
- Turinys be sienų: mes neturime užrakintų ir tik prenumeratoriams prieinamų straipsnių (angl. paywall), nes tikime, kad šviesa ir tiesa turi būti prieinamos kiekvienam, nepriklausomai nuo pajamų.
- Nepriklausomybė: už Jūsų paramą tiesiogiai apmokamas žurnalistų ir autorių darbas, leidžiant mums rašyti drąsiai ir atvirai.
- Tai kainuoja nedaug: kasmėnesinė parama kainuoja mažiau nei vienas kavos puodelis kavinėje, bet sukuria didžiulę vertę Lietuvos visuomenei.
Jei norite, kad naujienos būtų paremtos vertybėmis, o ne diktuojamos savininkų ar kitų asmenų siaurų interesų – pasirinkite kasmėnesinės paramos sumą ir tapkite mūsų rėmėju!
Paremti kas mėnesį
Arba paremti vieną kartą
Vienkartinė parama kortele
✈️ Paremkite mus keliaudami!
Ruošiatės į užsienį? Naršykite pigiau su „MoreMins eSIM“. Su kodu BERNARDINAI gaukite 50% nuolaidą (1 GB vos nuo 0,99 €), o dalis sumos atiteks portalui.
Užsisakyti eSIM su nuolaida
Tradiciniam bankiniam pavedimui:
Sąskaitos nr.: LT06 7044 0600 0598 4890
Gavėjas: VŠĮ Bernardinai.lt
Banko kodas: 70440 | SWIFT (BIC): CBVILT2X
Įmonės kodas: 300671187
Adresas: Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius
Sąskaitos nr.: LT06 7044 0600 0598 4890
Gavėjas: VŠĮ Bernardinai.lt
Banko kodas: 70440 | SWIFT (BIC): CBVILT2X
Įmonės kodas: 300671187
Adresas: Maironio g. 10, LT-01124 Vilnius
Partnerių ir užsakomasis turinys (Bernardinai.lt už šį turinį neatsako)