Clive Staples Lewis

Esu įsitikinęs, kad „humaniškumas“, į kurį pretenduojama, tėra pavojinga iliuzija, kurioje slypi žiaurumas ir begalinė neteisybė.

Pripažinti Jėzų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį – tai įstoti į kariuomenę. Į Kristaus kariuomenę, tapti Kristaus kariu kovai su blogiu.

Karas nėra absoliučiai nauja gyvenimo situacija – veikiau jis paaštrina įprastą žmogišką būklę tokiu būdu, kad nebegalime to ignoruoti.

Netgi jei įvyktų visa, dėl ko meldžiamės, vis vien nebūtų įrodyta tai, ką krikščionys vadina maldos veiksmingumu. Nes malda yra prašymas.

Šiurpoka gyventi net nesuvokiant, kokia privilegija ir dovana patirti esamą saugumą ir perteklių. Ką turėtume daryti, kad taip nenutiktų?

Kartais aš pagalvoju, ar prieš atverčiant žmones į krikščionybę nereikėtų jų pirmiau atversti į tikrąją pagonybę.

Krikščionys yra Žodžio ir žodžių tauta, todėl gali ir turi mylėti kalbą, ja grožėtis, gerbti ir ginti.

C. S. Lewisas kartu su didžiaisiais mąstytojais atskleidžia unikalų krikščionybės požiūrį į žemiškąjį gyvenimą.