Egzorcizmas

Kas yra egzorcizmas?

Egzorcizmas reiškia tam tikras apeigas, kurių metu iš tariamai apsėsto žmogaus, vietos ar daikto išvaromi demonai, piktosios dvasios, kurios naudojasi aukos kūnu savo piktiems kėslams ar tiesiog sukelia ligas bei kitas nelaimes. Egzorcizmą praktikuoja visos pirmykštės religijos, o jo seansą vykdo atitinkamos religijos šventikas ar kunigas, atlikdamas maldą arba ritualinius veiksmus.

Romos katalikų bažnyčioje išskiriami keli egzorcizmo tipai:

• Krikšto egzorcizmas – kai kūdikis ar net ir suaugęs žmogus palaiminimas krikštu, jog jo siela būtų apvalyta nuo pirmapradės nuodėmės;
• paprastas egzorcizmas – vietos ar daikto palaiminimas, norint atsikratyti blogos įtakos;
• tikrasis egzorcizmas – tokios egzorcizmo apeigos atliekamos, siekiant atsikratyti pačio velnio, įsikūnijusio į žmogų. Šis tipas yra pagrindinis, apie kurį pagalvojama vos išgirdus egzorcizmo sąvoką.

Pagal katalikų bažnyčią, yra tam tikri pagrindiniai ženklai, atskleidžiantys, jog žmogus ar vieta yra apsėsti piktųjų dvasių. Vienas iš požymių yra kalbėjimas ar/ir supratimas kalbos, kurios žmogus nemokėjo ir niekada nesimokė, taip pat žinojimas (ir atskleisdamas) dalykų, apie kuriuos sužinoti nėra jokio žemiško būdo. Kita išskirtinė indikacija – staiga atsiradusi fizinė jėga, viršijanti natūralias žmogaus galimybes. Galiausiai pats ryškiausias ir akivaizdžiausias ženklas yra didelė Dievo, Mergelės Marijos, kryžiaus ir kitų katalikų tikėjimo simbolių baimė.

Egzorcizmo istorija

Apsėdimų ir egzorcizmo istorija siekia gilią senovę. Jau nuo ankstyvųjų šamanistinių laikų tikėta, jog mirusiųjų dvasios gali pakenkti gyviesiems, tad kaimuose gyvenę šamanai nerdavo į transą, jog jas surastų ir išvarytų. Senovės Egipto ir Babilono kultūrose ligos ir kiti negalavimai buvo dažnai priskiriami blogosioms dvasioms, kurios įsiveržia į žmogaus kūną, o šventikai-gydytojai vykdė įmantrias ceremonijas, kad piktosios dvasios išvyktų.

Egzorcizmas buvo esminis ankstyvosios krikščionybės bruožas. Nors egzorcizmas nebuvo būdingas tik krikščionybei, tačiau jis rado puikią terpę augti precendento neturinčio naujo tikėjimo kontekste. Daugelis sieja egzorcizmo pradžią krikščionybėje su pasakojimu apie tai, kaip Jėzus žodžiu išvarė demonus ir pareiškė, kad šis poelgis yra Dievo karalystės atėjimo ženklas. Jo pasekėjai taip pat varė demonus „jo vardu“. Kai kurie šaltiniai teigia, jog jau pirmaisiais dvejais krikščionybės eros amžiais egzorcizmo galia buvo laikoma ypatinga dovana, kuri galėjo atitekti žmogui nepriklausomai nuo jo kilmės ar padėties, ir tik apie 250-uosius metus atsirado specialioji žemesniųjų dvasininkų klasė, vadinama egzorcistais, kurie turėjo atlikti šią ypatingą funkciją. Maždaug tuo pat metu egzorcizmas tapo viena iš ceremonijų, ruošiantis krikštui, o galiausiai liko ir Romos katalikų krikšto pamaldų dalimi. Tuo tarpu demonų egzorcizmas už krikšto apeigų ribų pamažu iš dvasinio gydymo formos virto į gyvų ar mirusių šventų asmenų kuriamus stebuklus. Taip pat šiuo laikotarpiu buvo pradėta taikyti „netiesioginio egzorcizmo“ praktika, panaudojant tokius daiktus kaip druska, aliejus ir švęstas vanduo, kurie padėjo pagrindą vėlesnėms Viduramžių egzorcizmo praktikoms.

Tamsieji Viduramžiai tapo laikotarpiu, kai kunigų liturginio egzorcizmo praktika išgyveno gilią krizę. Viduramžiais egzorcizmui naudotos senovės liturgines formules. Ši praktika tapo tokia įprasta visuomenės gyvenimo dalis, jog dvasininkai vedė ne vien bažnytines apeigas, bet ir sprendė įvairias tiek psichologines, tiek medicinines problemas, pradedant seksualinėmis pagundomis ir baigiant dantų skausmais, tad egzorcizmo procesas prarado savo reikšmės svarumą. Bažnyčiai neturint veiksmingos centralizuotos valdžios Europos pakraščiuose, ypač prieš XI a., seniesiems teologiniams ir liturginiams egzorcizmo pagrindams grėsė didžiulis pavojus ištirpti tarp skirtingų krikščioniškosios Europos kultūrų ar likti visai ignoruotiems, o iki XIII a. senasis demonų egzorcizmas visai išnyko iš liturginių knygų. Tačiau katarizmo grėsmė, dualistinė erezija, iškilusi Pirėnuose dvyliktojo amžiaus pabaigoje, galiausiai sukėlė katalikų demonologijos perversmą. Kataro erezija metė iššūkį krikščionių mokymui apie blogio kilmę, priversdama teologus grįžti prie klausimų apie šėtoną, jo agentus ir kaip su jais elgtis.

XIV amžiaus pradžioje atsirado nauja egzorcizmo rūšis, aprašyta atskirose egzorcizmo knygose ir dažnai pralenkianti tradicinius ritualus dėl prijungiamų magijos komponentų. Ši „magiška“ ir materialistinė egzorcizmo forma, randama ankstyviausiuose šia tema spausdintuose darbuose, ir tapo pagrindu šiuolaikinėms diskusijoms apie egzorcizmo prasmę, tikslą ir tinkamumą.

XVI – XVII a. dažnai laikomi demonų aukso amžiumi. Religinių, socialinių ir politinių sukrėtimų laikais daugybė tūkstančių žmonių, paprastai jaunų, moterų ir katalikų, manė, jog juos užvaldė šėtonas. Juos ištikdavo traukuliai, jie kalbėjo svetimomis kalbomis ir piktžodžiaudavo. Tokie žmonės dažniausiai prieglobsčio ieškodavo tar atokių vienuolynų sienų.

Jei pastarasis laikotarpis buvo demonų aukso amžius, tai XXI amžių galima įvardinti kaip antrąjį būtent egzorcistų aukso amžių. Egzorcizmas kaip niekada anksčiau yra populiarus tiek katalikų, tiek ne katalikų tarpe, o, dėl pasaulio globalėjimo bei kino industrijos poveikio, kunigo egzorcisto figūra tapo atpažįstama visame pasaulyje.

Kaip atliekamas egzorcizmas?

Pasiruošdamas atlikti apeigas, egzorcistas apsivelka savo kamžą ir užsideda violetinę stulą. Egzorcizmo ritualas yra daugiausia maldų, teiginių ir kreipimųsi serija. Tokią litaniją dažniausiai sudaro imperatyvi formulė – Dieve, kurio prigimtis yra visada gailestinga ir atlaidi, priimk mūsų maldą, kad šis Tavo tarnas, saistomas nuodėmės palikuonims, galėtų būti palaimintas Tavo meile ir gerumu, kuria kunigas prašo Dievo išlaisvinti apsėstąjį nuo velnio, ir imperatyvi formulė – Išeik, bejėgi, išeik, prakeiktasis, kurioje kunigas Dievo vardu reikalauja, kad velnias paliktų subjekto kūną.

Taip pat apeigų metu tam tikrais atvejais imamasi ir specialių veiksmų: kiekvienas kambaryje esantis asmuo yra aptaškomas šventintu vandeniu, kunigas persižegnoja pats ir taip pat piešia kryžiaus ženklą ant objekto ar žmogaus, iš kurio siekiama išvaryti demoną, be to dažnai naudojamos katalikiškosios relikvijos ar kiti ženklai.

Egzorcizmo metu, apsėstasis dažnai skleidžia nežmoniškus garsus, kalba giliu, neatpažįstamu balsu, taria lotyniškas frazes, kurių niekada nemokėjo, prašo padėti ar fiziškai priešinasi ir siekia pabėgti. Į egzorcizmo seanso metu atliekamus veiksmus nevalingai reaguoja ir kūnas: vemiama, prasideda traukuliai, iš burnos pilasi putos. Viename iš pasakojimų teigiama, jog apsėstasis vėmė taip gausiai, kad apeigas atliekantis egzorcistas turėjo dėvėti lietpaltį ir kovojo taip aršiai,jog prireikė 10-ies žmonių jį sulaikyti. Vienas iš kunigų teigė, kad tam tikru momentu jis pamatė žodį pragaras tarsi įbrėžtą į apsėstojo kūną.

Svarbu paminėti, jog kartu su saujele Vatikano sankcionuotų egzorcistų, visame pasaulyje yra ir šimtai savamokslių egzorcistų, kurie, paveikti daugybės siaubo filmų ir prisiskaitę internete rastos informacijos, atlieka neaiškius ritualus ir toliau skleidžia mitus apie egzorcizmą. Psichologas ir smegenų gydytojas Michaelas Cuneo, tiriamaisiai tikslais dalyvavęs 50 egzorcizmo seansų, teigia niekada nėra matęs nieko antgamtinio ar nepaaiškinamo: jokios levitacijos, besisukančių galvų ar demoniškų įbrėžimų žymių, tik daug emociškai neramių, traumas patyrusių žmonių abiejose ritualo pusėse.

Egzorcizmas šiandien

Kad ir kaip būtų keista, technologijų ir inovacijų perpildytame globaliame XXI a. pasaulyje tikėjimas demonų apsėdimas pasiekė bene populiarumo viršūnę. „Gallup“ ir duomenų įmonės „YouGov“ atliktos apklausos parodė, jog per pastaruosius dešimtmečius amerikiečių, tikinčių apsėdimais išaugo nuo 55% iki 70%, o vien per 2018 metus Indianapolyje buvo gauti 1700 oficialių egzorcistų iškvietimų.

Didėjant egzorcistų paklausai, auga ir jų pasiūla. Bažnyčia rengia naujus egzorcistus Čikagoje, Romoje ir Maniloje. 2011 m. JAV buvo mažiau nei 15 žinomų katalikų egzorcistų; šiandien skirtingais duomenimis jų nurodoma daugiau nei 100.

Egzorcizmas Lietuvoje

Lietuvoje dažniausiai atliekami paprasti egzorcizmo seansai, kai namų gyventojai tariamai girdėdami keistus garsus ir kartais šmėstelėjančius vaizdus, įtiki piktųjų dvasių buvimu. Taip pat pasitaiko atvejų, kai kunigus pašventinti namus kviečia į būstus, kuriose kas nors nusižudė ar buvo nužudyti.

Vis dėlto pasitaiko vis daugiau atvejų, kai į kunigus kreipiasi žmonės girdintys balsus, skatinančius nusižudyti, ar jaučiantys nežemiškų, tamsių būtybių buvimą šalia. Vienas iš kelių oficialiai Lietuvoje turinčių kunigo egzorcisto vardą yra E. Rinkevičius. Jo teigimu, neskubama iš karto atlikti egzorcizmo, su žmogumi ir jo artimaisiais bendraujama ne vieną kartą ir dažnai, išties, jiems reikalinga būtent gydytojo pagalba. Vienas šaltinis teigė, jog Lietuvoje yra pasitaikę atvejų, kai net į psichiatrines ligonines yra kviečiami egzorcistai, tačiau tokios informacijos patikimumu neabejoti yra sunku.

Pasak kunigo egzorcisto A. Valkausko, manančių, jog yra apsėsti, |Lietuvoje daugėja, tačiau neaišku, kiek iš jų iš tikrųjų yra apsėsti. Dažnai manantis, jog yra apsėstas, žmogus būna tiesiog neramus, tačiau šito dalyko tiesiog nesupranta.

Kita egzorcizmo pusė

Vis dėlto kažin ar verta asmeninių problemų ar neįprasto elgesio priežastimi iš karto laikyti demoniškas galias. Kartais kunigai prieš atlikdami egzorcizmo seansus pirmiausiai konsultuojasi su psichiatrais norėdami išsiaiškinti ar apsėstojo simptomai negali būti paaiškinami tiesiog psichine liga ar sunkia psichologine trauma. Tai patvirtina ir amerikiečių egzorcistas Tėvas Tomas, kuris teigė, jog net 80 procentų pas jį ateinančių žmonių yra patyrę seksualinę prievartą.

Istorijos atskleidžia, jog kai kurie seansai baigdavosi aukomis vien dėl religinio fanatizmo, kai tariamai esantį demoną siekiantys išvaryti egzorcistai pasitelkia nežmoniškas priemones ir peržengia visas žmogiškumo ribas, nors nepaaiškinamas elgesys dažniausiai būna sąlygotas vien protinių sveikatos sutrikimų. Vienas iš tai įrodančių pavyzdžių – pasakojimas apie Anneliese’i Michel atliktą egzorcizmą, tragišką Vokietijos istoriją, kuria remtasi kuriant 2005 m. siaubo filmą „Emily Rose egzorcizmas“. 1976 metais tariamai demono apsėstai moteriai buvo nustatytas smegenų sutrikimas (galimai epilepsija ar šizofrenija), deja, būdama religinga, jauna moteris pagalbos kreipėsi į egzorcistus. Po 67 bandymų, kurių kiekvienas buvo nesėkmingas, galiausiai 23 metų moteris mirė iš bado, o du jos kunigai buvo nuteisti už žmogžudystę.

Dar vienas atvejis įvyko 2003 m., kai autizmu sergantis aštuonerių metų berniukas vardu Terrance Cottrell buvo nužudytas, per seansą, kuris buvo „skirtas“ išvaryti piktąsias dvasias, tariamai sukėlusias tokią jo būklę. Oficialia mirties priežastimi įvardyta mechaninė asfiksija dėl išorinio krūtinės ląstos suspaudimo, tai reiškia, jog berniukas užduso. Įvykio raporte teigiama, jog egzorcizmą atlikęs Reverend Ray’as Hemphillis sėdėjo ant berniuko krūtinės, kol jis nustojo kvėpuoti. Vyras buvo nuteistas už žmogžudystę.

2005 m. rumunų vienuolei Maricica Irina Cornici buvo 23 metai, kai ji pradėjo girdėti balsus. Būdama ypač tikinti, ji manė, jog būtent velnias su ja kalbasi. Nepaisant to, jog ji gydėsi nuo šizofrenijos, moteriai buvo atliktas egzorcizmas. Remiantis CBS bylos duomenimis, Cornici mirė nuo uždusimo ir dehidratacijos. Ji buvo pririšta prie kryžiaus, jos burna užkimšta rankšluosčiu, o ji pati trims dienoms paliktas nenaudojamame vienuolyno kambaryje be maisto ir vandens.

2010 m. Londone šv. Kalėdų dieną penkiolikos metų berniukas Kristy Bamu buvo sumuštas ir paskandintas vonioje savo sesers ir jos draugo, siekiančių ištraukti iš berniuko piktąsias dvasias. Kilusi iš Kongo Respublikos pora kankino berniuką peiliais, lazdomis, metaliniais strypais, plaktuku ir kaltu, kol jis maldavo mirti. Pora buvo nuteista už berniuko nužudymą.

Tai yra tik dalis iš žinomų ir juo labiau nežinomų istorijų, kurios baigėsi tragiškai. Tokiais atvejais kyla tik vienas klausimas: kas iš tikrųjų (jei išvis) yra apsėstas demonų?