Perskaitęs Algimanto Kasparavičiaus knygą „Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos“[1] gaunu atsakymą į skaudžiausią klausimą, kodėl Lietuva priėmė trijų kaimyninių valstybių reikalavimus, kurių kiekvienas mokslo darbuose ir publicistikoje glaustai apibūdinami kaip ultimatumai. Atsakymą randu sudėtą iš įvairiausių detalių, tad jis nėra paprastas, tačiau iš tikrųjų padeda „suprasti Lietuvos diplomatijos veikimo tarptautinį diskursą“[2].

Žinoma, kuris kitas skaitytojas, paėmęs naujausią A. Kasparavičiaus kūrinį, gali sau užduoti ir kitokių jam rūpimų klausimų, pavyzdžiui, dėl Baltijos šalių santykių ir vaidmenų, užsienio politikos lyderių elgsenos tarptautinės krizės metu, kt. O tie trys klausimai, kuriuos kaip „esminius“ iškelia pats autorius[3] Įvado skyriuje, yra tarsi iškeltos hipotezės – jos tiesiog paskatina mąstyti ties įvykių aplinkybėmis, politinių pokyčių (tarp jų ir „neutraliteto“ paskelbimo) priežastimis ir pasekmėmis: apie išorinius veiksnius, paveikusius Baltijos valstybių tarptautinę padėtį; apie neutraliteto politikos „pasyvumą“; apie Baltijos valstybių veiksnumą krizės kontekste. Pastaroji tema autoriaus išplėtota, pasiūlant skaitytojui svarstyti net apie Baltijos šalių visuomenių pilietinę brandą – tai kiek netikėtas aspektas, nes nuskamba palyginti šiuolaikiškai, nors skaitytojas žino, kaip griežtai „pilietinis brendimas“ (taikliau – tautinis ugdymas) 4 dešimtmetį buvo prižiūrimas jau ne tik Lietuvoje, bet ir kitose dviejose Baltijos valstybėse[4]. Autorius prisipažįsta, kad ir pats nenumanęs, kurlink atves jo atliekamas tyrimas. Skaitytojas irgi turi laisvės, atsidūręs tame įvykių karštymetyje, nutolti nuo jį orientuojančio pavadinimo, kuriame vertinamasis aspektas irgi veikiau yra hipotetinis.

Baltiškasis neutralitetas yra šios knygos tyrimo objektas, kurį nagrinėjant Europos pasirengimo karui kontekstuose atrandama palyginti daug naujovių. Neutralitetas Lietuvos užsienio politikoje išnyra tarsi povandeninis laivas, kurio ne tik galimybės, bet ir kursas, komanda, pasirengimas – neaiškūs. Žinomas nebent kapitono vardas. Savaime „neutralumas“ – jokia politinė naujovė; šį drabužį buvo savaip užsivilkę amerikiečiai, po to Hitleris – nelygu, kaip ir kam patogu. Tačiau Lietuvos atveju „neutralumas“ interpretuojamas tikrai ne kaip kokia doktrina, ir ne kaip vertybinis įsitikinimas. Tas, vaizdžiai kalbant, laivas – kaip matyti iš knygos turinio antraščių – turėjęs ieškoti ramaus uosto, taigi ar tai nereiškė tik slapstymosi nuo... ? Kitaip tariant, gal tai ir buvo tik skambiõs, deklaratyviõs pozicijos – kaip užsimena autorius – „potekstė“?

Autorius kiekviename skyriuje traukia naujus dokumentus, „sukryžmina“ publikuotų šaltinių teiginius su įvykiniais dalykais ir atveda mus iki išvadų dalies (kurią vadina Epilogu). Kol pasieki šį paskutinį skyrių tarsi šiuolaikišką diskusijų salę, dar pasišauni padiskutuoti su mirusiaisiais – stebėdamasis, piktindamasis, užkliūdamas už (ne)priimtų sprendimų. Bet, autoriui paminėjus Arkadiją, dvelkteli aliuzija į antiką, ir norisi tikėti, kad įvyks pokalbiai jau su šių dienų gyvaisiais istorijos ir politikos herojais: ar jau turime tą ir ar tikrai tą lygą, kuri užtikrina saugumą? Suprantama - jeigu tik tie gyvieji irgi linkę perskaityti ir šį tą nauja sužinoti.

Mat iki šiol XX a. 4 dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos temos daugiausia buvo nagrinėjamos Maskvos – Berlyno ašies kontekstuose, taigi ir kitų to laikotarpio Europos valstybių sprendimai įvairiuose mokslo straipsniuose vertinami tiek, kiek jie susiję su Sovietų ir Reicho politika. Tyrinėdami praėjusį šimtmetį, turime pripažinti, jog istorijos diskursas mums yra skaudus atrandant pralaimėjimus bei praradimus ir veikėjus. Todėl lengviausia ir yra įžvelgti tą ašį kaip pagrindinį užsienio politikos veiksnį, pamovus ant jos praeities veikėjus ir, palyginti glaustai, aiškinti nesėkmių priežastis: toje ašyje kaip ant iešmo iškepė tiek šalių, tai negi galėjo to išvengti tokia maža Lietuva! Šitaip mūsų istorijoje daug kam atrodo pateisinami bet kurie Baltijos šalių vyriausybių ir ypač Lietuvos veiksmai, o paprasti diplomatijos veikėjai, pareigūnai, taip pat karininkai net paverčiami didžiavyriais. Kaip užsiminiau, dabar irgi nesudėtinga pastebėti tos pat ašies veikimą, bet juk akivaizdu, kad tarptautinėje plotmėje yra daugiau užsienio politikos veiksnių, kuriuos būtina rinktis, privalu „aktyvuoti“ kaip alternatyvą, reikia derinti. O jeigu šiuo požiūriu kas nors norėtų įžvelgti tik istorijos „tęsinius“, tai pirma derėtų įvertinti, ar apskritai racionalu būti pasyviam[5]. Bet tuomet turėtų teisę būti apšauktas tiesiog neįgaliu – kaip ir tie Prancūzijos sąjungininkai prieš II pasaulinį karą.[6]

Tačiau autorius neverčia trypčioti ties procesų, kurie jau nuo 3 dešimtmečio buvo nesustabdomi, aiškinimųsi – kaip antai, jog Versalio taikos sistema pakankamai anksti parodė plyšių ir turėjo sugriūti. Todėl gan greit susidaro įspūdis, jog Lietuva atkakliai „nenorėjo“ pastebėti, kaip Tautų Sąjungos namai ỹra. Perskaičius šitos organizacijos, kaip „svarbiausios stabilumo ašies“, apibūdinimą ir ten pat sužinojus, kaip daug Lietuvos politikos veikėjų dėjo į ją „gana dideles viltis“[7], sustiprėja abejonės tos galerijos politikų įžvalgumu. Tada prisimenu ir Varšuvos naujajame archyve vartytus žurnalisto-agento Tadeuszo Katelbacho raportus apie jo susitikimus 4 dešimtmečio viduryje su įvairiais Lietuvos politinio elito veikėjais. Tie tekstai, išmarginti Lenkijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų pastabomis, sudaro nemalonų jausmą: imi manyti, kad skirtingų lygių kai kuriems Lietuvos vadovams, pareigūnams norėjos sutarimų ir susitarimų su visais bet kokia kaina. Būtent tos man matytos pastabėlės pranešimų paraštėse atgyja skaitant dabar apie neutraliteto iliuzijas, kadangi atrodo, jog ir išgalvotas britų „appeasment‘as“ Lietuvoje dalies diplomatų buvo pagautas kaip galimybė paaukoti dalelę (šalies!), kad išsaugotum visa kita. Ir save.

Knyga suteikia laisvę skaitytojui susidaryti kritišką nuomonę tarsi pasitikrinant jau turimas žinias, skaitytus kitus šaltinius, gretinant su anksčiau publikuotais darbais. Autorius atveria 4 dešimtmečio panoramą parodydamas, kaip tirštėjo tarptautinė įtampa: atskleidžia žinomų politinių lyderių ir užkulisinių figūrų pozicijas, tuo metu suteiktas tų pozicijų charakteristikas, tarsi dramoje brėžia kelias siužetines linijas, kurių jungtys, susikirtimai, išsiskyrimai – akivaizdu – buvo lemiami ne tik ir ne tiek kažkurio lyderio (juoba diktatoriaus) valios, bet pirmiausia (ne)gebėjimų tartis ir susitarti, analizuoti ir įžvelgti, tikėti ir įtikinti, jausti ir justi. Būtent apie jutimus to meto Europoje negalima neprabilti, nes skaitydamas ilgainiui suvoki ėmusią sklisti Europoje baimę kaip kažkokį racionalaus proto gesintuvą. Šį jausmą pirmieji ėmė sėti ne Maskva ir Berlynas, bet aukų politikos strategai Londone ir Paryžiuje – Neville Chamberlainas ir Edouardas Daladier, siūlydamiesi iš pradžių nuolaidžiauti, „pripažindami“ Hitlerio pretenzijas ir tuo pačiu – savo netikrumą. Taigi suabejočiau, ar tikrai, anot autoriaus, „ūmius“ politinius procesus prieškario Europoje derėtų įvardyti ir kaip „daugiaprasmius“[8]. Nebent tą baimę įvardytume kaip... daugiaprasmę ir daugialypę. Juk galiausiai britai ima bijoti, kad rusas nesusidėtų su vokiečiu. Ir jau tada – vartai karui visiškai atviri. Tiesa, autorius Miuncheno suokalbio kontekste užsimena esą britų premjeras jautė... atsakomybę už savo šalį. Bet juk tai tik skambi priedangos sąvoka! O kaip čia sukrustų skeptikas, kuriam užsienio politika – tai vien bendrų doktrinų kūrimas ir įgyvendinimas! Tikrai – istorinis objektyvizmas lieptų mums nepastebėti subjektyvių dalykų, nes esą ką jie galėję keisti? Tačiau perskaitant A. Kasparavičiaus „nereikšmingus“ pastebėjimus apie tuos, kurie ne kartą sudėtingiausiomis 1939-ųjų savaitėmis atostogavo užuot vykdę pareigas, turi teisę svarstyti, jog Europos, kaip ir vienos Lietuvos likimas, matyt, būtų įgijęs kiek kitokių linijų. Jei ne tas pasyvus atostogavimas: laukti, viltis, stebėti...

Knyga parodo, kaip Lietuvos diplomatija aktyviai ieškojo patarimų, ką daryti: kaip „keisti“, su kuo „gerinti“ santykius. Autorius teigia, kad po Miuncheno suokalbio Baltijos valstybės esą turėjusios menką pasirinkimą – tarp „appeasment“ politinės teorijos ir „realpolitik“ praktikos. Tačiau iš tikrųjų susidaro įspūdis, jog vargu ar Lietuva suvokė tai kaip pasirinkimą, mat A. Kasparavičiaus minimi, cituojami, pridėti knygoje diplomatų dokumentai rodo veikiau ne sprendimų paieškas, bet būtent pasvarstymus iš politinių, tarnybinių (oficialių ir neoficialių) pasikalbėjimų. Patarimų „gaudymą“ ir baimę nesuklysti pasirenkant „su kuo“, galima vertinti ir kaip vieną iš Lietuvos užsienio politikos problemų, kodėl nesisekė lipdyti Baltijos sąjungos net ir po priimto Lenkijos ultimatumo. Žinoma, neatmestini estų ir ypač kai kurių latvių politikų nuovokos ir savikritikos trūkumai, bet Lietuva, kurioje tuo metu ėmė stiprėti opozicinė nuomonė tautininkų režimo atžvilgiu, iš tikrųjų – kaip atskleidžia knyga – turėjo daugiau pasirinkimų nei suvokė. Autorius priverstas pripažinti, kad, deja, laikinojoje sostinėje Lietuvos diplomatija neturėjo stiprių analitikų, kurie gaunamą informaciją (taigi ir pluoštus minėtų pasvarstymų) būtų pajėgūs be baimių tirti ir teikti pasiūlymus. Juk jau 1939 m. balandį tokie analitikai būtų padėję pastebėti, kad Baltijos šalių padalijimas vyksta (taip, kaip numatyta Ribbentropo ir Molotovo vėliau rugpjūtį)! Šį faktą gegužės mėn. tik patvirtino žinios apie Baltijos šalių (kartu su Suomija) skyriaus SSRS Užsienio reikalų komisariate įkūrimą ir apie tai, jog Vokietijos užsienio reikalų ministras „pamiršo“ antisovietinę retoriką. Taigi tai buvo ypatingas metas, kai Baltijos valstybės „buvo pakankamai svarus ir jautrus tarptautinės politikos veiksnys“[9]! Tačiau ne jų politika. Deja, autorius teisus, pasirinktinai cituodamas įžymųjį „Naujosios Romuvos“ redaktorių Juozą Keliuotį apie Antano Smetonos politiką be drąsos ir rizikos[10]... Knygoje pateikiami šaltiniai rodo, kad Baltijos šalys gavo pakankamai perspėjimų, jog be atitinkamos paramos vadinamasis neutralumas bus tik „akademinio pobūdžio“[11]. Kita vertus, ši knyga turi patikti tuo, jog galima atrasti nedaug, bet gerai pamatuoto diskusinio pobūdžio dalykų, turinčių tokį įtaigų akstiną ir šiuolaikinei užsienio politikai, pozicijų (ne)dermei nagrinėti. Antai Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaro Michailo Litvinovo atstatydinimas ir Baltijos šalių (anksčiausiai – Estijos) atsitraukimas nuo kolektyvinio saugumo doktrinos vargu ar laiko požiūriu yra susiję priežastiniai dalykai. Labiau tikėtina, jog Sovietų Sąjunga irgi ėmė... bijoti.

Autorius nuosekliai ištyrė ir labai spalvingai mums atskleidžia intensyvų Lietuvos dialogą su Estija ir Latvija neutraliteto įsakymo, kitomis politinių įvykių temomis. Dialogas, viena vertus, atspindi neoriginalias estų ir latvių baimes susilaukti specialios sovietų garantijos, kurios ir lėmė neįsipareigojančios ir neįpareigotos „neutralumo“ politikos „vizijas“, bet, kita vertus, padeda formuoti išvadą, jog Lietuva neatsakingai pasidavė tokių vizijų piršimui. Prielaidą taip vertinti suteikia ir faktas, jog dialogas vyko keliais lygiais, tačiau aukščiausiu – ne. Ši aplinkybė yra labai svarus įspėjimas net ir interneto eroje. Tad kokiais argumentais pagrindė savo „įtikėjimą“ neutralumu „(...) netgi aristokratiškos diplomatijos šalininkas“[12] (?) ministras Stasys Lozoraitis – iš tikrųjų nebe taip ir svarbu. Beje, skaitant šią knygą apskritai dar reikia turėti mintyje ir tuos slaptosios įtakos aspektus, kuriuos yra išnagrinėjęs ir aptaręs ar tik užsiminęs Arvydas Anušauskas[13]. O kai dėl neutralumo esmės suvokimo ir tarptautinio patyrimo, autorius korektiškai užsimena, jog „nepavyko aptikti duomenų“[14], kad Lietuvos elitas būtų įsigilinęs į Švedijos ir Šveicarijos praktiką. Jau ties ta vieta kyla noras padaryti sau išvadą, bet kam skubėti – dar lieka daug malonumo naršyti ir taršyti Baltijos diplomatiją iki 1939 – iki pat autoriaus išvadų.

1938–1939 metais jau yra visiškai naujas Lenkijos vaidmuo, kai priešpriešą taip pat keičia – kad ir priverstinis - dialogas. Iš šios knygos Varšuvos užsienio politika gali būti pastebima kaip tam tikras sprendimų raktas, tačiau su esmine sąlyga: kai ji rimtai įvertins Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, veiksnį. Savo niekada nepripažintą 1920-ųjų klaidą Lenkija 1938 metais sprendė šiek tiek blefuodama, arogantiškai, tačiau pavojaus akivaizdoje ir tada, ir ypač dabar, skrodžiant praeities įvykius, matyti, jog, nepriklausomai nuo dydžio, Lietuva ir Lenkija yra... likimo nulemtos lygiavertės partnerės. Viena be kitos neturi saugumo perspektyvos. Tik vis dar neaišku, ar tą prieškario krizės pamoką Lenkija yra suvokusi. Taigi ir ši „ašis“, ir atskleistos latvių politikų charakteristikos verčia manyti, kad knyga turėtų būti išleista kitomis kalbomis.

Čia dar verta išskirti kitą, greta institucijų, politinės komunikacijos dėmenį – periodinę spaudą. Jos priežiūra stabdė diskusinę mintį ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos klausimais, todėl lieka pabrėžti autoriaus pastebėjimus, kur jo paminima, ką vienu ar kitu klausimu parašydavo žurnalistai – mat užsienio politikos temomis didžiųjų dienraščių redaktoriai būdavo specialiai instruktuojami, ką ir kaip skelbti (ne tik Lietuvoje). Taigi kaip galima tikėti net ir Lietuvos įgaliotojo ministro Taline B. Dailidės pranešimu, kad „neutralitetas Estijoje jau įgijęs visuotinį populiarumą“, žinant atitinkamai „paveikiamos“ spaudos vaidmenį. „Visuotinumas“ kontroliuojamos visuomenės nuomonės šalyje?

O vis dėlto atrandu šioje knygoje ir demokratijai būdingą vox populi raišką, kuri atsispindi Didžiosios Britanijos, Prancūzijos sprendimuose, tačiau jos nerastumėme to paties laikotarpio Lietuvos, kaip ir Estijos ir Latvijos sprendimuose. Turiu minty parlamentų debatus ir jų vaidmenį ne tik vertinant, bet ir pritariant atitinkamiems susitarimams. Juk vieša diskusija tarptautinio ir nacionalinio saugumo klausimu, būdinga paminėtoms šalims, reiškė tam tikrą atstovaujamą paramą Vyriausybei ir tam tikrą jos pateisinimą net ir iš laiko perspektyvos – kai tie susitarimai atrodo gėdingi. Tai, jog autorius pamini ir balsavimus parlamentuose, kaip antai, Bendruomenių rūmuose pritariant „iš Miuncheno parvežtai „taikai mūsų laikams“ ar kitu atveju, parodo labai svarbius politikos mechanizmo skirtumus tarp Europos valstybių: gal būt aktyvios diplomatinės veiklos kontekste ir atskirų užsienio politikos veikėjų sprendimuose parlamentarizmas ir būna nepastebimas, tačiau jo ignoravimas arba formalizavimas (kaip Lietuvoje 1936–1940) yra nenaudingas nei sprendimų priėmimo, nei vėlesniu – viešos opinijos formavimosi ir vertinimo metu. Atidus skaitytojas man papriekaištautų – kaipgi, atrasime paminint kad ir Neutraliteto įstatymo svarstymą IV Seime. Tačiau šis mūsų parlamentas iš tikrųjų su atstovaujamąja demokratija neturėjo daug bendra, nes režimas tik imitavo res-publiką. Tai reiškia, jog užsienio politikos, kaip ir apskritai valstybingumo kūrybos tradicija, pasiremiant debatais, o ne siaurai suasmenintu požiūriu, turi apčiuopiamos vertės: ji remiasi praktiniu patyrimu, minties kritiškumu, įžvalgomis.

Tuo tarpu šių dienų pilietis netikėtai gali nustebti: jokio Vokietijos rašytinio ultimatumo grąžinti Klaipėdą nebuvo!? Tai ponas Juozas Urbšys užsuko mandagumo vizito pas poną J. von Ribbentropą ir tiesiog priėmė jo pasiūlymą, nes tokie „kieti“ pasirodė besą Vokietijos argumentai. Iš to, kaip Lietuvos diplomatijos nuotaikas parodo A. Kasparavičius, tampa aišku, jog ji tiesiog nebeištvėrė santykių su Vokietija įtampos ir... nukirpo stygą savo iniciatyva. Apie tai reikia kalbėti ne tam, kad smerktume anuometinę politinę laikyseną, bet tam, kad ją perprastume, susipažindami su tiesa, faktais, žinoma – ir su subjektyviomis interpretacijomis. Tada ir tuos „appeasment“, „nuoširdaus susirūpinimo“ tautų teisėmis ir net „neutralumo“ pavadinimus nesunkiai atskirsime lyg skirtingų atspalvių, bet vieno kirpimo drabužį: jais buvo dangstomas tarptautinis cinizmas ir baimė, o ne „įtaikinimas“, politinio įžvalgumo ir kompetencijos trūkumas, o ne savigarba. Mums gal bus naujiena, jog be kitų stereotipų, čia jau neaptiksime Lietuvos šaltiniuose anksčiau suformuoto kritiško požiūrio į Lietuvos pasiuntinį Berlyne Kazį Škirpą. Net stabtelėję ties Kauno – Berlyno linija pagal šią knygą pažaistume: o jei K. Škirpa būtų buvęs visiškai pasyvus, pakankamai atsargus, kaip pasiuntiniai kai kuriose kitose šalyse? (Tokios „dėlionės“ galimybę mums suteikia autorius). Ką gali žinoti – gal toji Klaipėdos „styga“ dar anksčiau būtų nutrūkusi. Juk seniai yra visiškai aišku, kad tais metais Lietuvos užsienio politika buvo nesėkminga ir kad jos vykdytojas pareigūnas Juozas Urbšys buvo silpna ir, matyt, baili asmenybė[15]. Taigi K. Škirpos aktyvumas gal ir erzino to laikotarpio ministeriją, bet kodėl mes šiais laikais turėtume jaustis suerzinti?! A.Kasparavičius, kaip geras tyrėjas, mėgsta balansą, ir nerodo polinkio ką sumenkinti, ką iškelti. Juk iš tikrųjų apie kokį realų neutralitetą galima kalbėti, kai Baltijos šalys pasirašo atitinkamus nepuolimo paktus su nacių Vokietija, kai džiaugiamasi Hitlerio gimtadienį – tai ne vien vieno pasiuntinio „nuopelnai“. Tiesiog skaitytojui gali kilti ir toks naivus, bet natūralus klausimas: ar apskritai užsienio reikalų ministras gebėjo įžvelgti ir suvokti pokyčius atstovybių pranešimuose. Antai atrasime nurodytą priežastį, kodėl Petras Klimas Paryžiuje „mąstė inertiškai“, savotiškai pasiduodamas Maskvos kolektyvinio saugumo idėjai, bet vis dėl to sugretinę tai su jo 1939-ųjų birželį perspėjimu į Kauną dėl didžiausio – SSRS agresijos pavojaus, galime suabejoti, ar Lietuvos užsienio reikalų kūrėjai tada susigaudė, kad Europoje liko tik Maskvos ir Berlyno susitarimo iniciatyva, o kitų – nebe.

Apskritai knyga papildo žinias apie diplomatinių atstovybių veiklą. Ypač svarbu pabrėžti autoriaus nuopelną pateikiant informacijos apie atsinaujinusios atstovybės darbą Maskvoje ir Lado Natkevičiaus pranešimus – šiuo aspektu kolega tarsi pratęsia tai, kas jau išnagrinėta ir knygoje „Didysis X Lietuvos užsienio politikoje[16]. Taigi vėl sau peržiūrint Maskvos požiūrį į „limitrofus“, jau ir pačią A. Kasparavičiaus pasiūlytą „iliuzijų“ sampratą yra galima atkelti į dabartinės Lietuvos politines aktualijas, kadangi dabar negalime būti tikri, jog nėra tokios pat menkinančios ironijos atitinkamuose šių laikų pranešimuose... O tas gausus pluoštas nuorodų ir dokumentų priedai šią knygą paverčia turbūt vertingesne ir įdomesne už... Lietuvos istorijos instituto ir Rusijos Federacijos istorikų sudarytą rinkinį, kuris mažai dvelkia naujienomis ir atvirumu[17]. Knygos apie neutraliteto iliuzijas ypatumas tas, jog nuorodose yra daug naujos įdomios šaltinių informacijos, ir ją – kaip komentarą – galima net skaityti atskirai nuo skyrių teksto.

Taigi įsiūbuotas „Baltijos Antantės neutraliteto laivas“[18] paskendo pirmiausia ne dėl šiuolaikinėje istorijoje išryškinamos Maskvos – Berlyno ašies, kurią tapo įprasta sureikšminti kaip priežastį ir pasekmę. A. Kasparavičius padaro kitų, naujų esminių išvadų, kurios turėtų būti įdomios ir istorijos mėgėjams, ir šiuolaikiniams politikams. Tad ir šiuo požiūriu knyga yra naujoviška, pastūmėjanti mūsų mintis visos Europos, visų jos narių atsakomybės link. Tai patvirtina įsitikinimą, kad nėra „mažų“ valstybių, jei yra (būtų buvę) pasiekiami dideli susitarimai.

Dr. doc. Andrius Vaišnys yra kultūros tyrinėtojas, žurnalistas, „Parlamento studijų“ žurnalo redakcinės kolegijos pirmininkas

-----

[1] Kasparavičius Algimantas. Lietuva 1938 – 1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Baltos lankos, 2010. – 300 p.

[2] Kasparavičius Algimantas. Lietuva 1938 – 1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Baltos lankos, 2010, p. 11.

[3] Ten pat, p. 19.

[4] Lietuvoje – nuo 1927-04-12, Latvijoje – nuo 1934 m. gegužės 15 d., Estijoje – nuo 1934 m. liepos 28 d.

[5] Žr. autoriaus iškeltą antrąjį klausimą. Ten pat, p. 19.

[6] Ten pat, p. 30.

[7] Ten pat, p. 39.

[8] Ten pat, p. 48.

[9] Ten pat, p. 149.

[10] Ten pat, p. 69.

[11] Ten pat, p. 57.

[12] Ten pat. P. 62.

[13] Anušauskas Arvydas. KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai

[14] Kasparavičius Algimantas. Lietuva 1938 – 1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Baltos lankos, 2010, p. 72.

[15] Tai patvirtinančių pastabų galime aptikti ir bent dviejose Juozo Urbšio atsiminimų knygose.

[16] Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. Lietuvos ir SSSR nepuolimo sutarties sudarymo analizė. Vilnius: LII leidykla, 1996.

[17] СССР и Литва в годы Второй мировой войны. Том I. СССР и Литовская Республика (март 1939 – август 1940 гг.). Сборник документов. Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006, 723 p.

[18] Kasparavičius Algimantas. Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Baltos lankos, 2010, p. 120.