–        Vadinasi, ginčytis galima netgi su Dievu?

–        Galima. Bet jeigu pajutai, kad viršus jau tavo, žinok – ginčijaisi ne su Juo.

(Kajokas D. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys)

Vadinasi, ginčytis galima netgi su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Donaldu Kajoku? Galima. Bet neskubėk ginčytis, o klausk!

Šį kartą ne apie rašymą. Mane domina ne itin didelis, bet itin būtinas skaitymas.

Kalbėdamas apie vaikystėje patirtą bendrystę su knyga, minėjote Justino Marcinkevičiaus poemą „Siena“ – kūrinį, lėmusį poezijos jėgos pajautimą. Ar pavyktų įvardinti ir kitus Lietuvos autorius, lyg išmintingas pelėdas, skatinusias skaityti vaikystėje bei paauglystėje?

Vaikystėje ir paauglystėje poezija, o ir kiek rimtesne literatūra apskritai nesidomėjau, įspūdį darė nuotykių knygos. „Siena“ devintokui ar dešimtokui parodė, kokia jėga yra poezija, aišku, turint galvoje tuometinę mano patirtį ir nuostatas.

Paskui, tarkim, ankstyvoje jaunystėje, didžiausią įspūdį darė pirmosios poezijos knygos, kurias rašė mano bendraamžiai (G. Cieškaitės, O. Baliukonytės, A. A. Jonyno, G. Patacko eilėraščių rinkiniai). Tik vėliau atradau S. Gedą, M. Martinaitį, V. Bložę, kitus.

Klasika mano sąmonei ėmė byloti vėliausiai. Ir ačiū Dievui. Buvau jau pasiruošęs ją išgirsti.

Literatūrologas Vytautas Kubilius teigė, kad Jums pavyko susikurti suverenią mąstymo teritoriją, nepriklausomą nuo sovietinės aplinkos ir ideologijos. Bet ar tuo metu pavyko skaityti kūrinius, išvengusius komunistinių idėjų?

Mano „brendimo“ metais poezija buvo laisviausia, ideologiniai gniaužtai ją luošino mažiausiai. Tad jon ir panirau „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“. Pagret ėmiau domėtis filosofiniais, religiniais tekstais. Lietuvių proza didesnio įspūdžio nedarė. Ji mane domino ne tiek idėjomis, kiek savo forma, psichologizmu, proporcijų pajauta.

Pirmasis Jūsų romanas Kazašas (2007) yra kupinas intertekstualumo. Čia perskaitomi ir Biblijos motyvai, ir M. Bulgakovo Meistro ir Margaritos, H. Hessės Stepių vilko leitmotyvai. Kaip išsirenkate kūrinius ar jų „ingredientus“?

Nesirenku, jie patys išnyra iš sąmonės kertelių, gal ir iš pasąmonės šešėlių. Neturėjau ir neturiu tikslo į kūrinį prifarširuoti kuo daugiau „ingredientų“. Juos vartoju tik tada, kai mano virtuvės patiekalams tikrai jų prireikia.

Ką skaito knygas rašantis žmogus? Esate kalbėjęs apie tik labai geros poezijos skaitymą originalo kalba. Tačiau pastarojo interviu metu pripažinote, kad ir Lietuva, ir pasaulis stokoja labai geros poezijos. Ar iš tiesų Jums rūpi tik „didieji“ autoriai?

Nepamenu, jog būčiau sakęs, kad kažkas ko nors stokoja. Tačiau iš greitomis sukurptų festivalinių poezijos vertimų ne taip retai susidaro nykokas įspūdis. Vis dėlto net geriausiu atveju mes mokame kelias kalbas, tad tiktai po tų kalbų poetinę erdvę ir galime daugiau ar mažiau žvalgytis. Kita vertus, puiku, jeigu žmogus moka daug kalbų, bet poetui vargu ar šitai gyvybiškai svarbu. Sykiais jam ir savos, tos vienintelės, būna per daug.

Žmogui atrėžtas laikas nėra ilgas, tad dabar, gyvenimo nuėjęs daugiau nei pusę kelio, negaliu sau leisti prabangos skaityti bet ką, juoba prastą poeziją. Jos prisiskaičiau, ja persisotinau dirbdamas „Nemuno“ redakcijoje. O šiuo metu gera poezija man yra ta, kuri dvasine, intelektualine linkme keliauja panašiai kaip ir aš. Kur ir aš.

Pabrėžiu – tai yra man gera poezija, ne apskritai, ne absoliučiai.

„Genijais apsiskelbia visi, kas parašė nors vieną eilėraštį arba pusę apsakymo. Tačiau, anot J. Cortázaro, tik genijus gali apsiskelbti genijumi ir nesuklysti. Nes jis kaip toji skandalingos reputacijos moteris, kurios kunigas per išpažintį klausia:

-Tai ar darai nuodėmes?

- Kad lyg ir ne... Viskas, ką darau, man šventa.“ (Kajokas D. Lietaus migla Lu kalne)

Genijai ir grafomanai – manote, kad pastaruosius skiria nemenkas kalnelis, ar tik žodelytis „beveik“?

Kas yra grafomanas? Bet kuris rašantis žmogus yra gražus, jis joks grafomanas. Tokiu jis tampa, kai pradeda atakuoti redakcijas, „spausti“ redaktorius, veržtis į scenas, almanachus, kitaip sakant, agresyviai „skelbtis esąs genijus“.

Kita vertus, ir neabejotinai gabus poetas privalo turėti tam tikrų kūrybinių ambicijų, be jų – nė iš vietos. Bent jau pradiniame kūrybinio kelio etape. Nors dažniausiai, gal jau kūrybinio kelio gale vis tiek paaiškėja, jog mes nesame savo darbų tėvai, o tiktai, anot Don Kichoto, sūnūs ar dukterys.

Šyptelint galima pasakyti, kad didžiausi grafomanai yra profesionalūs rašytojai, nes būtent jie apsėsti rašto, sakinių, raidžių manijos. Daugelis – nepagydomai.

Skaitytojams nuolat siūlomi įdomiausių, intelektualiausių, populiariausių ir kitokių „iausių“ literatūros kūrinių sąrašai. Galbūt Jums pavyktų sudaryti juodąjį neskaitomiausių knygų sąrašą? Kokius pavadinimus sutalpintumėte?

Tokio sąrašo neturiu. Sudaryti jį būtų beviltiška. Tiesiog – kiekvienam savo. Tai, kas tau visiškai neįdomu, kitam gali būti įdomu vien dėl to, kad tenai paminėtos jo kaimo žmonių pavardės. Ir jis bus teisus.

Tuomet juodąjį sąrašą galėtų keisti mintis apie knygų perrašymą? Ar Jūsų galva nėra geidavusi „prisegti“ naujos pabaigos perskaitytam kūriniui?

Yra geidavusi. Ir ne sykį. Ir visai nesvarbu, koks tai kūrinys – romanas, novelė ar eilėraštis. Tuomet pagalvoji, jog rašytojas turėjo prastą redaktorių arba pats paskubėjo. Būtų palaikęs stalčiuje, būtų ir išeitį radęs. Pavyzdžiui visai neseniai norėjau pakeisti puikios prozininkės kelių apsakymų pabaigas, net žinojau, kaip tai galima padaryti (kelios kompozicinės rikiuotės, vieno kito sakinio atsisakymas). Deja, novelės jau buvo išspausdintos knygoje. Tokiais atvejais belieka apmaudžiai skėstelti rankomis: gera medžiaga, deja, šimtu procentų šia dovana nepasinaudota.

„Donaldas Kajokas ruošiasi skaityti“ bei „Donaldas Kajokas skaito“. Ar šios būsenos reikalauja pasiruošimo ar kažkokių ypatingų sąlygų?

Viskas priklauso nuo skaitymo tikslo, vidinės būsenos. Jei nori atsipalaiduoti, „išsišluoti vištas iš galvos“, tuomet tinka lengvesnio turinio knygos, gali būti netgi su akivaizdžiais prastos, popsinės literatūros požymiais. Ir visai kitas renkiesi, kai skaitai dėl vidinės, dvasinės, intelektualinės kelionės, jautraus ir išmintingo bendrakeleivio poreikio. O tas bendrakeleivis gali būti ir šios epochos žmogus, ir tas, kuris  dėstė savo mintis prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų.

Ir vis tik, ar skaitymas Jums daugiau nei darbas? Ar knygoje „Lietaus migla Lu kalne“ pasakojimas Apie knygas – Jūsų skaitymo atvaizdas?

„Tasai žmogus perskaitė knygos įvadą, išstudijavo straipsnius apie ją, enciklopedines žinias, interpretuotojų aiškinimus, komentarus, pastabas. Tai buvo sunkus, varginantis darbas; žmogus žinojo apie knygą bemaž viską, tačiau jos pačios atsiversti nedrįso.“

Sovietiniais metais panašiai buvo skaitoma ne viena knyga. Komentarai, citatos, nuogirdos, arši ideologinė kritika ir, aišku, viena kita komunizmo statytojui nerekomenduotino kūrinio ištrauka, kuri ir buvo svarbiausia, geidžiamiausia... Ir ne todėl, kad nedrįstum atsiversti tokios knygos, o todėl, kad atsiversti nebuvo galimybių. Mano kartos žmonės tokiu būdu buvo „perskaitę“ ne vieną iškilų romaną, tarkim, „Ulisą“. Šiandien, manau, kai kas, netgi eruditai, būna, ir literatūrologai panašiai „skaito“ Bibliją ir kitus – ypač Rytų – šventraščius.

Lietuvos spauda – pakarti negalima pasigailėti. Pakorimui priežasčių nevardinkim. Bet ar galime pasigailėti?

Skaitau, tačiau retai. Dažniau kultūrinę. Laikraščių skaitymas – tuščias darbas. Įsuka į pseudoproblemų ratą, sudaro visaverčio, neva susirūpinusio, pilietiškai aktyvaus žmogaus įspūdį, bet tai akių dūmimas. Laiko vagystė. Vis dėlto, kaip sakė proletariato poetas, jeigu žvaigždes uždega, vadinasi, kažkam to reikia. Ir tiems, kurie mulkina, ir tiems, kurie noriai leidžiasi mulkinami. Todėl mūsų spaudos atžvilgiu aš laikausi tarpinio požiūrio: kai ją skaitau, sakau, jog „negalima pasigailėti“, kai neskaitau – tiek to, „pakarti negalima“...

Gaudote lapes, plaukiojate po ežerus. Aiškinatės kas esate. O knygas ar dovanojate? Ir dovanų popieriuje knygą radęs ar džiaugiatės?

Jei ir dovanoju, tai dažniau tik savo knygas. Nes nežinau, kokios žmogui iš tiesų reikėtų, kokia jam būtų dovana. Prieš daugelį metų turėjau gerą pamoką: tuomet skaičiau D. T. Sudzukio „Dzenbudizmo pagrindus“ (beje, „atšviestus“ ant atskirų lapų). Tas tekstas man padarė milžinišką įspūdį, bemaž virpėdamas, kaip didžiausią brangenybę pasiūliau paskaityti jį savo draugui, o jis po kelių dienų grąžino – jam viso to nereikėjo... Buvo tiesiog kitam kelio tarpsnyje. Jam tai neatrodė jokia dovana, jokia vertybė. Apskritas nulis, ir tiek.

Nuo to laiko galiu žmogui dovanoti knygą tik tuomet, jeigu esu tikras, jog jam būtent tik tokios ir reikia. Panašus santykis ir su man dovanojamomis knygomis. Tiesa, visada nudžiungu, jeigu knygą man dovanoja pats autorius. Net jeigu man, kaip keliauninkui, jos nelabai ir reikia.

Kas nutinka su skaitytojo pagarba knygai, jei jis kūrinyje ryškina įdomias mintis? Ar siūlytumėte įdomybes bei protingybes perrašyti į užrašinę?

Aš elgiuosi ir taip, ir kitaip. Kai ką persirašau, kur kas dažniau pasibraukiu. Nemanau, jog tai nepagarba knygai, gal net priešingai. Pabraukymai, paryškinimai, netgi pastabos rodo, kad knyga kažkam tikrai buvo reikalinga. Beje, taip elgiuosi tik su savo bibliotekėlės knygomis, nes dažniausiai skaitau tokias, kurių mano aplinkoje veikiausiai niekam daugiau neprireiks. O jeigu sykiais vis dėlto tenka kam nors duot paskaityti šitaip primargintą knygą, kelias minutes jaučiuosi nejaukiai. Tarsi būčiau išsidavęs, apsinuoginęs ir sykiu save apšmeižęs, pasirodęs ne toks, koks esu „iš tikrųjų“. Mat dabar skaitydamas neva pasibraukčiau jau kitus sakinius... Nors, atvirai šnekant, visi tie mano „įvaizdžiai“ man dzin.

Ar turite bibliotekos skaitytojo pažymėjimą?

Jaunystėje turėjau. Dabar neturiu. Žmona bibliotekininkė, jei mirtinai prireikia kokios mano bibliotekoje nesančios knygos, parneša.

Ar šiuo metu skaitoma knyga – baltojo sąrašo narė?

Dažnai skaitau po kelias knygas. Šiuo metu labai lėtai ir išsyk tris. Ir visos yra man svarbios, mielos bendrakeleivės. Labai skirtingos: viena žavi tūkstantmete išmintim – paprasta ir podraug paradoksalia; kita truputį patikslina vidinę žmogaus geografiją ir topografiją; trečioji sykiais gerokai erzina, verčia nesutikti, ginčytis, bet ir gėrėtis tam tikro, sakykim, graikiško, mąstymo stiliumi, jo tikslumu.

Kalbino ir parengė Monika Žydeliūnaitė