„Konstitucijos išaiškinimas jau tampa kaip tos normos konstitucinės arba kelių normų arba principų papildymas. Ir Seimas, priimdamas įstatymus, ir Vyriausybė, priimdama nutarimus žinos, kad jeigu naujai priimtas įstatymas neatitiks tam išaiškinimui, Konstitucinis Teismas tą įstatymą naikins“, – taip Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis atvirai pasakoja, kaip jie, devyni Konstitucinio Teismo teisėjai, be jokių Tautos įgaliojimų netiesiogiai pildo Tautos priimtą Konstituciją, nors pagal LR Konstitucijos 147 straipsnį „Sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.“
Bernardinai.lt skaitytojams pateikia visą Konstitucinio Teismo pirmininko Romualdo Kęstučio Urbaičio pasisakymą Seime ir trumpą jo biografiją.

Romualdas Kęstutis Urbaitis. 1968 m. baigė teisę Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 1962- 1968 m.Kauno miesto Panemunės, Poželos rajonų apylinkių teismų teisėjas, 1982–1984 – Kauno avalynės fabriko "Lituanica" juridinio skyriaus viršininkas. Nuo 1984 m. advokatas, Lietuvos advokatų kolegijos, Lietuvos advokatų tarybos prezidiumo narys, nuo 1993 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, jį „reorganizavus“ – Kauno apygardos teismo, nuo 1999 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nuo 2005 m. kovo mėn. LR Konstitucinio Teismo teisėjas, nuo 2011 m. - LR Konstitucinio Teismo pirmininkas.

Romualdo Kęstučio Urbaičio netaisyta kalba 2014  m. sausio 22 d. Seimo Konstitucijos komisijos posėdyje

Pradėsime nuo Konstitucijos 6 straipsnio, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. 7 straipsnis, kad negaliojo joks įstatymas ir kitas aktas priešingas Konstitucijai. Pagal tai tas tekstas, kurį priėmė tauta 1992 m., tai būtų tik sausas rašytinis tekstas ir nieko daugiau, jeigu nebūtų Konstitucijos taikymo. Tik taikant Konstituciją ji tampa gyva. O Konstituciją taiko tiek Seimas, veikdamas pagal Konstituciją ir priimdamas įstatymus, kurie neprieštarauja Konstitucijai, tiek Vyriausybė, analogiškai kaip Seimas priimdama nutarimus, tiek teismai, tiesiogiai taikydami Konstituciją, kai nėra tiesiogiai tuos santykius reguliuojančio įstatymo, tiek Konstitucinis Teismas, kontroliuodamas, ar Seimo priimti įstatymai ir kiti teisės aktai, ar Vyriausybės priimti nutarimai ir kiti teisės aktai, ar Prezidentės dekretai neprieštarauja šiai Konstitucijai.

Priimdamas nutarimus Konstitucinis Teismas aiškina ir tą Konstitucijos normą, kuri turi būti, kuri reguliuoja tuos teisinius santykius, dėl kurių kreipėsi į Konstitucinį Teismą įgalintas asmuo, tiek aiškina įstatymą, dėl kurio suabejojo pareiškėjas. Vadinasi, aiškinama ir Konstitucija, ir įstatymas ir jeigu pagal išaiškintą Konstituciją ta norma, reguliavimas įstatyme neatitinka, jį pripažįstam prieštaraujančiu. Kas gi gaunasi toliau? Tas Konstitucijos išaiškinimas jau tampa kaip tos normos konstitucinės arba kelių normų arba principų papildymas. Nenoriu sakyti konstitucinis papildymas, bet papildymas, kuris galioja. Ir Seimas, priimdamas įstatymus, ir Vyriausybė, priimdama nutarimus žinos, kad jeigu naujai priimtas įstatymas neatitiks tam išaiškinimui, Konstitucinis Teismas tą įstatymą naikins. Vadinasi, Konstitucinio Teismo, o mes kitaip padaryti negalime, nes turi būti prognozuojamas Konstitucinio Teismo sprendimas, negalima vienu klausimu priimti kelių sprendimų. Tai akivaizdu nuo romėnų teisės, kaip šiandien kolegos priminė. Vadinasi, tam, kad būtų galima prognozuoti Konstitucinio Teismo nutarimus turi būti ir Konstitucinio Teismo privalomų laikytis savo išaiškinimų. O jeigu taip, tai ir teisėkūros subjektai turi atsižvelgti priimdami naujus teisės aktus į Konstitucinio Teismo įstatymą ir išaiškinimus.

1992 m. mūsų Konstitucija buvo jauna kaip kūdikis, bet lygiai taip pat galiu pasakyti, kad ir šiandien mūsų Konstitucija jauna ir toks pat kūdikis, nes ji palaipsniui apauga naujais išaiškinimais, tai yra įgauna savo gyvą turinį, nes be turinio Konstitucija bus, kaip jau minėjau, rašytinis tekstas. Tai štai gyvoji Konstitucija auga ir aš nematau galimybės, prognozių, kad ji kada nors nustotų augti. Jau prieš, berods, 5 metus Konstitucijos aiškinimų tik pagal straipsnius sudėtų buvo 1000 lapų, mes išleidome knygą „Konstitucijos doktrina sudėta pagal Konstitucijos straipsnius“. Šiuo metu šiame ketvirtyje arba bent pusmetyje mes išleisime antrą dalį, tai yra naujausių, papildysim tą naujausiais aiškinimais ir tai taip pat sudarys nemažesnę dalį. Jeigu jūs paimtumėte Jungtinių Amerikos Valstijų aukščiausiojo teismo Konstitucijos aiškinimus, tai sudaro šimtus tomų, bet tai yra Konstitucija, tai yra Konstitucijos mintis, bet ne tekstinė išraiška, kuri yra nustatyta pirmajame tekste.

Konstitucinis Teismas 2013 m. rekordiškai daug išnagrinėjo bylų, dar nė vienais metais tiek bylų nebuvo išnagrinėta. Tai turbūt turėjo įtakos Konstitucinio Teismo įstatymo pakeitimai, leidžiantys mums vienu metu spręsti pasitarimų kambaryje dėl kelių bylų. Kitaip sakant, pagreitina bylų ruošimą šitas dalykas, nes, kaip žinote, vis tiek, jeigu paėmus vieną bylą, kai reikia spręsti tokias svarbias problemas, kaip Konstitucijos aiškinimą, tai vien prisėdus ir iš vieno karto galima padaryti daug klaidų, o tos klaidos jau labai sunkiai ištaisomos. Todėl tas procesas turi teisėjo sąmonėje susigulėti. Tai štai, kai prieiname prie vienos bylos, truputį padarome pertrauką, prie antros, prie trečios, tai įgalina greičiau priimti sprendimus. Tai štai praeitais metais mes priėmėme 25 nutarimus, du sprendimus išaiškinti ankstesnius nutarimus, tai jau 27 aktai, 3 sprendimus atsisakyti nagrinėti  ir nutraukti konstitucinės justicijos bylą ir apie 6 sprendimus grąžinti pareiškėjui prašymą kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų. Vadinasi, priimti daugiau kaip 36 aktai, tuo tarpu metais prieš tai mes priėmėme apie 16 nutarimų, aišku, ten buvo daugiau aktų. Tai toks darbo tempas. Nenoriu pasakyti, kad užpraeitais metais, kai priimta 17 nutarimų, buvo mažai darbo, nes tuo metu, kaip žinote, buvo sprendžiami socialiniai klausimai, įvairūs prašymai socialiniais klausimais ir buvo nagrinėjama 90 teisės aktų atitiktis Konstitucijai. Šiais metais išnagrinėjome 121 teisės aktą, tai yra praeitais metais 121 teisės akto atitiktį Konstitucijai. Tai nemažas skaičius.

Norėčiau paminėti kai kurias svarbiausias mūsų išnagrinėtas bylas. 2013 m. vasario 15 d. nutarimu mes sprendėme Valstybės biudžeto įstatymą 1999 m. Dėl jo skundėsi Seimo narių grupė. Vienas iš klausimų buvo toks: ar nėra prieštaraujantis Konstitucijai šis biudžetas, nes jis buvo patvirtintas anksčiau nei priimti įstatymai, kuriais vadovaujantis buvo pagrįstos atitinkamo biudžeto eilutės. Mokesčiai, išlaidos ir panašiai. Aišku, Konstitucija to reikalauja. Ir formaliai imant, mes galėjome pripažinti prieštaraujančiu tokį dalyką. Kas gi iš to būtų gavęsi?

Vis dėlto mes suformulavome doktriną, kad tokiais metais, kaip 1999 m., tai buvo išimtiniai metai, kada prasidėjo krizė. Atsižvelgiant į to laikotarpio ypatumus, buvo galima ir dėl viešojo intereso ir panašiai, buvo galima padaryti ir atitinkamai kitokį priimti vardan tos skubos, ir tokiu būdu įstatymas taip, kad buvo priimti. Tačiau jau tai galėjo būti tik išimtis. Ir toliau besitęsiant krizei tokia taisyklė negalėtų būti taikoma. Tai yra mūsų išaiškinimas nebūtų galimas taikyti kitiems krizės metams. Tai toks svarbus klausimas. Bet šiuo klausimu nė vienos kritikos, kad Konstitucinis Teismas negali nagrinėti biudžeto arba ekonominių klausimų nebuvo gauta dėl jo.

Reikėtų dar paminėti ir vieną nutarimą, tai yra praeitų metų kovo 5 d., dėl socialinių išmokų. Tai yra apie Konstitucijos 52 straipsnį. Konstitucinis Teismas dėl pensijų, dėl atlyginimų jau seniai, 2005, 2006, 2003 metais yra suformulavęs doktriną, tačiau ši doktrina nelietė socialinių išmokų nėščioms moterims. Kaip žinote, įstatymai lydės … eilę kartų įstatymą, reguliuojantį į šias išmokas. Ir šiuo atveju mes gavome kreipimąsi dėl to, ar neprieštarauja Konstitucijai, kad įstatymų leidėjas sumažino šias išmokas, esant krizės laikotarpiui.

Įstatymų leidėjas iš tikro tas išmokas mažino, įvairiai nustatė tam tikrą ribą mokėjimų. Kaip žinote, iš pradžių buvo neatsižvelgiant į jokią ribą, buvo mokamas visas atlyginimas. Ir tokiu atveju gavosi padėtis tokia, kad jeigu motina būtų dirbusi darbą, ji būtų gavusi mažesnį atlyginimą, negu kad išėjus dekretinių atostogų ji gavo tą išmoką iš valstybės, tai yra visą išmoką. Aišku, Konstitucinis Teismas pasakė, kad ir šioje srityje, tai yra dėl motinų, gali būti taikomos tos pačios taisyklės, ir kad tokią išmoką įstatymų leidėjas turi teisę mažinti, proporcingai mažinti, aišku savaime.

Galbūt aš daugiau neapsistosiu prie tokių konkrečių bylų, bet pakalbėsiu apie tas bylas, kurias neseniai išnagrinėjome, ir kur turėjo didelį atgarsį visuomenėje ir t. t. Noriu paminėti praeitų metų liepos pradžioje, tai yra birželio pabaigoje, priimtą nutarimą, kuriuo buvo kreiptasi dėl bankų bankroto, tai yra dėl eiliškumo išmokėti lėšas, esančias dar banke. Kaip žinote, pagal eilę yra pirma darbuotojams, antra, turėjo teisę gauti draudiminės įstaigos, kurios buvo apdraudę indėlius. O Lietuvos valstybė šitoms draudimo kompanijoms buvo paskolinusi 4 mlrd. Lt. Tai taip apie ekonominius klausimus, kaip matote.

Konstitucinis Teismas vis dėlto atsižvelgė į viešąjį interesą šiuo atveju, sprendimą lėmė viešasis interesas, tai yra ir valstybės interesas, kad atsiradus kaip krizei kitiems bankams iš tų lėšų būti galima taip pat padengti tuos nuostolius. Patvirtino, tai yra pripažino neprieštaraujančio šitą įstatymą. Tai yra tai, kad nustatė antroje eilėje draudimines institucijas gauti išmokėtas draudimines.… Tai taip pat atkreipiu dėmesį, kad tai yra ekonominis klausimas, kurį sprendė Konstitucinis Teismas, tačiau jokių priekaištų Konstitucinis Teismas neturėjo. O galėjo būti kitaip išspręsta.

Dar noriu pasakyti dėl ekonominių klausimų. Tai Išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo įstatymas. Konstitucinis Teismas gavo teismo kreipimąsi. Į teismą kreipėsi asmenys, kuriems dar negrąžinta žemė, miestuose žemė. Jie skundėsi tuo, kad valstybė neadekvačiai jiems atlygina už turėtą žemę, turėtą negrąžintą žemę, nacionalizuotą, bet negrąžintą žemę. Mes užklausėme, kiek tai kainuotų valstybei? Valstybei tai būtų kainavę 20 mlrd. Lt. atsiskaityti už žemę. Valstybė buvo nustačiusi 6 tūkst. plius dar priedai. Tie 6 tūkst., kuriais disponavo žemės savininkai, tai buvo, aišku, neteisinga. Jie gaudavo daugiau, nes buvo numatomi įvairūs priedai prie to.

Konstitucinis Teismas, vis dėlto išeidamas ir iš savo ankstesnės doktrinos, ir iš  nekilnojamojo turto grąžinimo atskirties kaip tokios, kad Lietuvos valstybė nebuvo kalta dėl šio nacionalizavimo ir kad mokesčių mokėtojai Lietuvos, tai yra visi kiti gyventojai, negali būti be pagrindo nukentėti dėl to, pripažino, kad šis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, dėl ko taip pat buvo daug nepatenkintų asmenų.

Dabar dėl Prokuratūros įstatymo. Kaip žinote, šiuo metu dar diena tai nepasibaigė. Ir štai kolega V. Sinkevičius daug vargo atsakinėdamas į tuos klausimus, tai labai ačiū jam. Aš būčiau neatsakęs į juos, nes atsisakęs atsakyti į juos. Noriu pasakyti, kad galbūt mano klaida yra ta, kad mes nepaleidome visą paketą dėl prokuratūros išaiškinimo.

Be to, kai kreipėsi Prezidentė į mus dėl išaiškinimo, mes galėjome pasakyti tik siaurai, nes negalėjome išeiti iš už tų nutarimų ribų, kuriuos prašė išaiškinti. Negalėjome išeiti. Tačiau Konstituciniame Teisme yra dar dvi konstitucinės bylos dėl prokuroro. Tai, viena, dėl  prokuroro statuso, tai yra Prokuratūros įstatymas, kita maždaug taip pat yra susijusi su tuo pačiu įstatymu. Aš manau, kad Konstitucinis Teismas toliau plėtos savo doktriną pagal 118 straipsnį, kuris yra dabar, ir manau, kad Konstitucinis Teismas turės pasisakyti štai tokiais klausimais. Kaip jis pasisakys, aš nežinau, tai ateities dalykas, bet klausimai, kuriuos reikėtų paliesti, mano nuomone, yra tokie – prokuratūros statusas pagal 118 straipsnį, kad jis nepriklauso teisminei valdžiai, tai, kuri taip tiesiogiai suprantama, bet, kad jis teisminės valdžios grandis yra savarankiška. Galbūt teismas išspręs, ar daugiau pagal funkcijas jis priklauso teisminei valdžiai, ar vykdomajai valdžiai, čia yra Konstitucinio Teismo aiškinimo dalykas. Nuo to, kaip pasisakys, kaip bus išaiškintas 118 straipsnis, be abejo, ir bus matyti koks turėtų būti prokuratūros statusas.

Dėl prokuroro atleidimo galimumo, kolega V. Sinkevičius gana plačiai pasakė, tai yra įstatymo leidėjo reikalas. Priimti tokius įstatymus, atleisti prokurorui, kurie nepažeistų jo nepriklausomumo, tai yra svarbiausias dalykas. Mes priimdami tokius išaiškinimus žiūrėjome į Konstitucijos 118 straipsnį ir analizavome esmę. Nepriklausomoje Lietuvoje nė vienas prokuroras neišdirbo kadencijos. Kodėl? Ir kieno iniciatyva jis buvo atleistas? Jis buvo atleistas Seimo iniciatyva. Vadinasi, prokuroro nepriklausomumas pagal 118 straipsnį turi būti toks, kad prokuroras išdirbtų savo nustatytą kadenciją, išskyrus tuos atvejus, pagal atleidimą, kuriuos nustatys Seimas. Taip, prokuroras yra žmogus ir gali būti įvairios situacijos: ir padaryti nusikaltimą, ir padaryti moralinį pažeidimą, kuris nesiderina su prokuroro statusu, kaip ir teisėjui. Juk teisėjas yra nepriklausomas, o kaip matote, labai tankiai jie atleidžiami iš darbo. Labai atleidžiami. Todėl, kad yra taip veikiantys įstatymai ir teisingai veikiantys įstatymai. Aš nemanau, kad prokurorams negalime sudaryti tokių sąlygų, kad jie visuomet, kada jie netinkami dirbti, tiek moraliai, tiek dėl kitų aplinkybių, žmogiškų, bet ne kitų, būtų atleisti.

Aišku, aš norėjau pasakyti, pakalbėti labai jautria tema dėl Konstitucinio Teismo nutarimų vykdymų, nes šiandien yra neįvykdyti 25 Konstitucinio Teismo nutarimai. Tada, kada Konstitucinis Teismas pripažįsta teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai apskritai, jis nėra taikomas. Viskas aišku su juo. Jis netaikomas, tačiau vis dėlto Seimas arba kita institucija, priėmusi tą aktą, turi pareigą pašalinti tą aktą iš teisės sistemos. Tačiau ne tai svarbu. Svarbiausia tai, kad kai Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad aktas apskritai atitinka Konstituciją, tačiau tam tikru aspektu jis prieštarauja Konstitucijai, ne visuomet Seimas suskumba laiku pakeisti šitą tinkamą normą ir štai ir gaunasi tokia baigtis, kad pašalinti arba iš dalies galėtume mes spęsti apie tas pasekmes, kurias sukelia antikonstitucinis teisės aktas. Konstitucinis Teismas, berods, praeitais metais, priėmė dar vieną Konstitucijos 107 straipsnio išaiškinimą dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo atgal. Tai buvo padaryta ne vien todėl, galbūt tik paskatinimas buvo, kad kaip minėjau, Konstitucija gyva yra tai, ką išaiškino kartu su Konstitucijos tekstu ir Konstitucinio Teismo aiškinimas, tai yra jos taikymo praktika. Bet tuo metu, kai įstatymų leidėjas arba kitas subjektas, turėjęs teisę priimti atitinkamus teisės aktus, vėl priima panašų teisės aktą, apie kurį jau yra pasisakęs Konstitucinis Teismas, pavyzdžiui, Aukštojo mokslo įstatymas po mūsų nutarimo, keletą jo normų ir kiti. Ir vėl iš naujo Konstitucinis Teismas turi spręsti to naujo akto konstitucingumą. Šiuo atveju mes pasakėme tai, kad išeinant iš 107 straipsnio... Aiškindami 107 straipsnį pasakėme taip, kad gali situacijų būti įvairių, pavyzdžiui, kada gręsia valstybės nepriklausomumui, jos demokratijai, prigimtinėm žmogaus teisėm, Konstitucinis Teismas gali nukreipti savo nutarimą galioti atgal. Nepasakėme, kad šiuo atveju pripažįstamas aktas nuo jo priėmimo dienos prieštarauja Konstitucijai, mes pasakėte tik apie to akto pasekmes, kad tos sukurtos pasekmės, to naujo akto, kuris priimtas žinant Konstitucijos reikalavimus, tos pasekmės gali būti pripažįstamos niekinėmis.

Štai tokia padėtis ir tokios naujos bylos.

Parengė D.S.