Negi bus ir atlygis?

„Leistų man – tuojau padaryčiau tvarką!“ Ne kartą tenka išgirsti tokią poziciją. Tvarką Jėzaus Kristaus gyvenime norėjo padaryti ir apaštalas Petras. Jis pataria Jėzui Kristui – Mesijui, Dievui! Ne jis vienas. Net ir tvirto tikėjimo žmonės linkę analizuoti Dievo veiklą ir, neabejodami savo kompetentingumu, patarti, kaip Jis turėtų veikti.

XXII eilinio sekmadienio Dievo žodis.

Ne vienas iš mūsų esame pagalvoję – Dievas yra meilė, o aplink mus tiek daug skausmo, kančios, beprasmių mirčių ir žūčių. Dievas yra taikos nešėjas, o pasaulyje nesiliauja įvairūs karai. Dievas yra gydanti meilė, tačiau kiek mums brangių, svarbių, jaunų žmonių ar net kūdikių miršta nuo įvairių nepagydomų sunkių ligų. Būtume mes Dievo vietoje, tikrai padarytume tvarką arba bent jau Jam atitinkamai patartume.

Taip yra todėl, kad mes vis mąstome ne apie tai, kas Dievo, bet apie tai, kas žmonių (plg. Mt 16, 23). Rūpime patys sau. Kol galiu gyventi ramiai ir saugiai, gal Dievui ir neturiu didelių priekaištų, tačiau vos ištinka kas nors netikėto ir nelengvo, tuojau klausiu: „Kodėl, Dieve? Kodėl man? Argi taip galima su manimi elgtis?“

Apaštalas Petras taip pat buvo susirūpinęs savimi. Kol Mokytojas kartu – ramu: bendra kasa, žmonės renkasi miniomis, duona padauginama, audros nuraminamos, uošvė pagydoma ir dar daug kitų pranašumų. Gyvenimas darosi sudėtingas, kai Mesijas prabyla, kad juos paliks. Juk tokiu savo elgesiu akivaizdžiai sukels jam ir kitiems apaštalams pavojų. Na jau ne, to nebus!

Argi negana, kad jie paliko savo namus, ūkius, vaikus, turtą, o dabar dar kalbama ir apie gyvybės paaukojimą. Taip negali atsitikti! Apaštalai, tarp jų ir Petras, įsivaizdavo savo gyvenimą, kai bus atkurta Izraelio karalystė ir jiems priklausys neprastos privilegijos, nes jie seka būsimuoju Karaliumi. Ir staiga – Jis bus nužudytas, o tai reiškia, kad viskas prarasta. Ne, to negali būti!

Deja, mūsų planai – ne Jo planai, o Jo planai – ne mūsų. Gyvybė dėl kilnaus tikslo aukojama nuolat: juk gimdanti moteris gali gyvybę prarasti dėl naujagimio, gydantis ligonį gydytojas gali užsikrėsti sunkia nepagydoma liga, viešojo transporto vairuotojas gali bet kada patekti į avariją ir žūti – daugybė mūsų kasdienio gyvenimo pavyzdžių.

Taip pat skaitykite:

Mesijo kelias

Ar krikščionis gali kariauti?

Šv. Kryžiaus Jono „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“: vienas traktatas ar du savarankiški kūriniai?

Popiežius: liturgijos reformos reikėjo tam, kad tikintieji nebūtų pasyvūs ir nebylūs

Kaip nenustoti būti laimingam?

Pasiaukojimą sugrąžinti į vietą

Ar Katalikų Bažnyčia tikrai garbina stabus?

Dievo Sūnau, kuo iš tiesų mes Tave laikome?

Gyvybės kaina visada akivaizdžiai svarbi kuriant gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis. Dievas yra teisingumas – atlyginantis Dievas. Kas nebijo aukotis dėl Dievo reikalų, to Jis niekada nepaliks. Kas vykdo Dievo valią, pasitiki Juo ir nesiima patarinėti Jam ar padaryti tvarką pasaulyje. Svarbu išgelbėti savo gyvybę Dangaus karalystei, o, anot apaštalo Pauliaus, mes pateksime ten tik per daugelį vargų. Už tuos vargus mums tikrai bus atlyginta, nes Jis atlygins kiekvienam asmeniškai pagal mūsų elgesį (plg. Mt 16, 27).

Pasirodo, žmogus, kuris kliaujasi tik Dievu ir Jo teisingumu, visada yra laimėtojas, nors, pasaulio akimis žiūrint, taip neatrodo. Vieną iš tokių pavyzdžių turime – palaimintąjį arkivyskupą kankinį Teofilių Matulionį. Jo nesugundė žemiškieji gėriai, jis pasikliovė Viešpačiu, ir štai atlygis su kaupu – jis yra palaimintasis, kad šiandien galėtų padėti mums atiduoti save didesnei Dievo garbei.

Nesaugokime savo gyvybės dėl savęs – ji mums nepriklauso. Leiskime savo gyvenimą perkeisti Jam, kad mus panaudotų savo užmojams įgyvendinti, ir mes tikrai neprarasime už tai mums priklausančio atlygio. Amen.