Kai pirmą kartą gyvai susitikau su Birute, teigiamos energijos pasisėmiau visai savaitei. Antrą kartą susitikus jos gavau dar daugiau, tad kilo mintis – gal dalį tos šviesos galima perduoti ir per jos mintis apie vaikus ir kūrybą jiems? Kaip rašytoja atkeliavo į vaikų literatūros pasaulį, kokius vaikus mato šiandien ir ko pastariesiems linki – pokalbyje su trijų knygų vaikams autore Birute Mar.

Esate poetė, režisierė, aktorė, vaikų rašytoja... Ar kūryba vaikams tarp viso šito užima kažin kokią išskirtinę vietą?

Kūryba vaikams man – lyg koks slaptas džiugus užsiėmimas. Kuomet vakare teatre laukia spektaklis ar koks renginys, dieną susikaupti rašymui sunku. O kai būna pauzė teatre ar vasarą per atostogas – mėgstu kur nors iškeliauti ir pradėti rašyti... Daugelis idėjų sukasi galvoje kurį laiką, paskui ateina metas jas sudėlioti, leistis jų vedamai.

Kūrybą vaikams atradau kaip būdą kalbėti universaliai - suaugusiems ir vaikams kartu. Kai po daugelio metų vėl perskaitai savo mylimas knygas - „Mažąjį princą“, „Mikę Pūkuotuką“, „Ežiuką rūke'' ir kitas, kyla mintis: ar tikrai tai knygos vaikams? Supranti, kad jų autoriai norėjo priminti tiek svarbių dalykų ir suaugusiems. Tik visa tai tarsi „įvilkta“ į vaikišką rūbą, pasakojama žaismingai, skaidriai. Ir vaikai tose knygose atranda viena, suaugę – visai ką kita. Tad ir man kūryba vaikams tapo savotiška „kauke“ - prisidengusi vaikišku nerūpestingumu, galiu kalbėti apie man svarbius dalykus. Tai lyg ilgesys to beribio vaikiško atvirumo, tikrumo, širdies kalbėjimo. Galimybė paleisti savo sielą žaisti..

Gal todėl rašymas vaikams pastaruoju metu pakeitė kitus žanrus, kuriuos išmėginau: esė, dienoraštį, poeziją. Atradau labai artimą kūrybos formą, kurioje galiu pažvelgti į save ir suaugusiųjų gyvenimą vaiko akimis.

O sykiu per susitikimus su vaikais patyriau džiugesį teikiantį ryšį su ta betarpiška, trykštančia energija, beribe fantazija ir pasitikėjimu: vaikams tekste tereikia užuominos, įvaizdžio, detalės – ir jie toliau viskuo tiki, lyg tai vyktų realiame gyvenime, jie laukia istorijų tęsinio, pamilsta knygos herojus kaip tikrus draugus. Tai skatina kurti toliau. O ir mane pačią kūryba vaikams veda į didesnę vidinę laisvę. Tai tarsi susitikimas su savimi tikrąja, su vaikyste, su savo pačios esme.

Kada ir kaip sumanėte atkeliauti į vaikų literatūrą – ar tai buvo ilgai brandinta idėja, ar tiesiog vieną rytą nubudote ir sušukote: „Imsiu ir parašysiu knygą vaikams!“ ?

Niekada nebūčiau patikėjus, kad ateisiu į vaikų literatūrą! Bet kaip daugelis svarbių gyvenime dalykų, tai įvyko savaime. Vaidinau pas režisierių ir rašytoją Vytautą V. Landsbergį spektaklyje „Bunkeris“, vėliau filme „Kai aš buvau partizanas“, susidraugavome. Jis ir pasiūlė: gal parašyk ką nors vaikams, mūsų leidykla išleis. Iš pradžių rimtai to neišgirdau. Praėjo kokie metai, Vytautas vėl pakartojo šią mintį ir parodė kaunietės dailininkės V. Medalinskienės piešinius, kuriuose pavaizduoti užsimerkę angelai: „Gal parašysi kažką pagal šiuos paveikslėlius, labai gražūs“. Angelai tikriausiai ir pakuždėjo, kad reikia pamėginti...

Taip atsirado pirmoji knyga vaikams „Marija ir Pūkelis“. Ją rašydama iš pradžių nežinojau, kaip gi čia tiems vaikams rašyti - visaip bandžiau, nesąmoningai mėgdžiojau V. V. Landsbergio pasakų stilių. Bet kažkoks vidinis balsas vedė: stop, čia ne tu...

„Mariją ir Pūkelį“ rašiau remdamasi tikra istorija: pažįstama penkiametė mergaitė Marija vaikystėje regėjo angelą, kalbėdavosi su juo - apie tai pasakodavo mums, suaugusiems. Pvz., kaip ji atėjo į pasaulį - angelas jai liepė leistis devyniais laiptais žemyn, kaip jis ją vėliau tais laiptais parsives atgal. Negalėjai suprasti, ar tai vaiko fantazija, ar tikra patirtis, rašydama tarsi persiėmiau Marijos logika, žaisme.

Pirmosios knygos vaikams kūrimo procesas buvo be galo įdomus, pažinau visai kitokią save. Tad norėjosi šią kelionę tęsti – po poros metų parašiau „Princesių salą“, vėliau „Gėlininkę“.

Tiesiog nuostabi knyga vaikams – kokia, jūsų nuomone, ji turėtų būti; kaip ir apie ką kalbėti?

Ji turėtų būti sykiu lengva ir išmintinga, šmaikšti ir tarsi vėjo dvelksmas praskrieti... Joje turi būti atpažįstami personažai, ryškūs ir kontrastingi. Juokingi ir graudūs kaip mes. Joje vaikas turi pasijusti saugus, švelniai vedamas už rankos. Be abejo, labai svarbi knygos vaikams vizualioji pusė – ji turi būti profesionaliai, išradingai iliustruota. Taip ir prisimenu savo vaikystės knygas su nuostabiais personažais – Pifu, Karlsonu, Pepe... Juk koks personažas nupieštas knygoje, tokį vaikas ir įsivaizduoja, toks jam tampa artimas.

Knygos tekste ir iliustracijose turi būti subtilių detalių, nes vaikai pastebi menkiausias detales, jos jiems labai svarbios. Pvz., jie išsyk pastebi, kokie knygos „Gėlininkė“ herojės Lėjos bateliai ar akiniai, kokias bandeles kepa kepėjas Duoniukas; jie guviai klausinėja: kodėl šluojančio gatves personažo vardas - ponas Šiukšlius? O kodėl pono Adulio toksai didelis pilvas? Jie regi detales ir kiekvienoje knygos iliustracijoje, grožisi dailininkės Kristinos Norvilaitės nupieštomis gėlėmis, driežiukais... Paskui tas detales jie kopijuoja, savaip perkuria piešiniuose. Vaikai išsyk patiki, kad traukinys gali matyti (tekste parašiau, kad traukinio žibintai atrodė kaip dvi šviečiančios akys – tokį jį nupiešė ir dailininkė).

Jie tiki tikrais ir nebūtais dalykais – štai, perskaičiau vienos mergaitės rašinėlį apie „Gėlininkę“: „Knygoje sužinojau, kad yra tokia gėlių kalba. Ir aš norėčiau ją išmokti. Kaip gaila, kad mokykloje nemoko šios kalbos...“

Pagalvojau, rašyti vaikams – tai tarsi kalbėti gėlių kalba, slapta, kurios, gaila, nemoko mokykloje...

Gana dažnai susitinkate su mažaisiais skaitytojais. Ką manote apie šiuolaikinius vaikus?

Vaikai visados buvo ir bus maži angelėliai - susitikus su jais dažnai taip ir jaučiuosi, tarsi pabuvus angelų apsuptyje. Jų širdys – stebuklas. Dar atviros, šviesios, jiems pasaulis nuostabus toks, koks yra, jie tą pačią akimirką pamiršta savo ašaras ir skausmą.

Žinoma, jų pasaulis labai priklauso nuo tėvų - tad pirmiausia šiuolaikiniai vaikai tokie, kokie ir šiuolaikiniai tėvai. Labai skirtingi. Vieni vaikai viskuo domisi, o kitų akyse liūdesys. Vieni klausinėja apie personažus, o kiti išsyk užduoda klausimus: „Kiek kainuoja išleisti knygą?“, „Kiek jūs iš jos uždirbate?“... Virtualiame pasaulyje jie nardo tarsi žuvys vandenyje, mums toli iki jų. Jų norai vykdomi žymiai lengviau nei mūsų kartos (žinoma, ne visų – teko daug keliauti po vaikų namus, kur matai visai kitokias, ieškančias meilės, akis...). Jie neturi tiek brolių ir seserų kaip anksčiau, todėl dažnai juose gali matyti daugiau egoizmo. Bet jie turi ir žymiai daugiau galimybių augti, pažinti pasaulį. Nemanau, kad kažkas labai pasikeitę. Labai priklauso, kur link tu jį vesi už rankos.

Jei taip nutiktų, kad koks vaikas paskambintų į jūsų namų duris ir paklaustų „Birute, kodėl aš turėčiau rinktis knygą, o ne naują žaidimą savo išmaniajame?“, kokio atsakymo sulauktų?

Atsakyčiau jam: jei nori, žinoma, gali rinkis žaidimą išmaniajame – bet, žinok, man labai patinka ir knygos – pavyzdžiui, šita. Ir parodyčiau savo mylimą knygą, pasakyčiau, kodėl ji man patinka, papasakočiau kažką tikra iš savo gyvenimo. Vaikui reikia nuoširdaus bendravimo, negalima apsimetinėti. Vaikai dar neturi jokių nuostatų kaip suaugę. Jie niekada nenusigręžia, jei tu būsi nuoširdus.

Ir mokyklose matau, kaip vieniems vaikams tėvai mielai perka knygas ir jam, ir dar draugui, o kitų tėvai nemano, kad verta leisti pinigus knygoms. Tada vaikai ir renkasi išmanųjį. O tie, kurių tėvai skaito, irgi skaito. Ir tos vaikystės knygos iš tiesų yra didelis užtaisas visam gyvenimui.

O ar pati vaikystėje mėgote skaityti? Gal turėjote mėgstamiausią knygą ar net kokias dvi?

Knygas skaityti labai mėgau, pati jas aprašydavau, piešdavau iliustracijas. Turėjau tokį storą sąsiuvinį – užrašus apie perskaitytas knygas. Viena įsimintinų vaikystės knygų - Johanos Spyri „Heida“. Kai užaugau, niekur namie neberadau tos knygos, prisiminiau tik pavadinimą. Norėjau sužinoti, kas gi joje vaikystėje man taip patiko... Ir staiga praėjusią vasarą ją atradau knygyne, perskaičiau vėl po daugelio metų. Tai istorija apie mergaitės Heidos vasaros kelionę pas senelį į šveicarišką kaimą kalnuos... Net nežinau, kas mane mažytę tuomet taip sužavėjo toje knygoje. Galbūt gamta tarsi rojus, Heidos betarpiškumas.

Perskaičiusi „Heidą“ po daugelio metų, nustebau, kiek toje knygoje išminties, meilės. Reikia nugyventi daug metų, kad suprastum, apie ką ji. Dar be galo artimi buvo Astridos Lindgren herojai - Karlsonas, Pepė; Merė Popins iš Pamelos Trevers knygos. Turbūt todėl, kad visi jie gyveno ne pagal taisykles. Tai vaikui labai svarbu – laisvė...

Dabar prie lovos esu pasidėjusi „Mikę Pūkuotuką“. Fantastiška knyga. Sakyčiau, knyga suaugusiems. Ten tiek aforizmų ir išminties. Tik nugyvenęs daug metų suvoki, kad mes ir esam kaip tie pūkuotukai, asilėliai ar triušiai, su savo juokingais įpročiais ir - ne mūsų pūkuotukų proteliams daugelį dalykų suprasti!

Jei norėtumėte ko nors palinkėti savo jauniesiems skaitytojams ar jų tėveliams, šio pokalbio pabaiga būtų tiesiog nuostabi!

Noriu palinkėti jauniesiems skaitytojams tikėti stebuklais, kokie esti pasakose. Skaityti knygas. Džiaugtis kiekviena diena ir akimirka.

O jų tėveliams – mokytis iš vaikų. Prieš sakant – taip elgtis negalima, negražu - pagalvoti: gal ir aš taip norėjau elgtis ir dabar norėčiau. Tik sau neleidžiu. Geriau neprimesti vaikams taisyklių, bet stebėti juos iš tolo, patarti. Pasitikėti jų prigimtine išmintimi.

Dar suaugusiems noriu palinkėti perskaityti iš naujo savo mylimas vaikystės knygas – pamatysit, atrasite jose tiek išminties ir savęs, tikrų prisiminimų! Galbūt net pravirksite. Kaip sakoma, iš gerumo, iš tikrų dalykų ilgesio. Ir dar, linkiu dažniau patiems pasijusti vaikais ir padaryti tai, apie ką galbūt kažkada svajojote, bet neišdrįsote.

Knygoje „Gėlininkė“ gėlės slapčia kalbasi: „...Žmonės laimingi, nes niekad nežino, kas nutiks rytoj. Jiems tereikia panorėti – ir vieną dieną svajonės ima ir išsipildo!“. Linkiu (ir suaugusiems, ir vaikams, ir pačiai sau) niekada to neužmiršti. Net kai visai nėra ūpo tuo tikėti.

Kalbino Tomas Dirgėla