Gintas K. „Message in a bottle“. Music Information Center Lituania 2015

Gintas K. „Nota Demo“. Creative Sources Recordings 2013

Gintas K. „Blind Man Tales“. Bolt Records 2014

Gintas K. yra šiuolaikinės lietuvių elektroninės eksperimentinės muzikos kūrėjas, veiklus, darbštus ir kruopštus garso menininkas. Klausytojams, besidomintiems ne žydrojo ekrano propaguojama muzika, jis gana gerai pažįstamas iš įvairiausių elektroninės muzikos festivalių, koncertų ir renginių, beje, šiek tiek žinomas ir užsienio publikai.

Pradėjęs nuo ritminės, faktūriškai gana sukaustytos postindustrinės ir post-techno muzikos, Gintas maždaug tūkstantmečių sandūroje pasuko į glitcht, microsound, minimal muzikos sferą ir neblogai perprato minėtus stilius, ką liudija albumas „Žinutė butelyje“. Čia surinkti pastarųjų 15 metų kūriniai, skelbti įvairiuose rinkiniuose, kurių diduma išleisti užsienyje. Tai margas, spalvingas albumas, kur kompozicijos beveik kaleidoskopiškai kinta, sodrią, pulsuojančią faktūrą keičia meditatyvūs ambientiniai intarpai, rupus „krapštukinis“ garsas lydi švelnius romantiškus „traškėjimus“.

Tai neblogai iliustruoja menininko panoraminį žvilgsnį į šiuolaikinę elektroninę muziką. Tarkim, kūrinys „Love is Love“ – suvaldytos standžios, triukšminės elektronikos pavyzdys, „Grinny Memories“ rodo augantį susidomėjimą musique concrete paveldu, „Blind Man Tale 2“ kiek žemiau aprašyto albumo trumputė reziumė, kritiškai pavadintas kūrinėlis „Lovely Banalities“ – švelnaus post-techno elektroninio skambesio etiudas. Apskritai albumas gali pasitarnauti kaip chrestomatinis vadovėlis klausytojams ir tyrinėtojams, norintiems detaliau ir iš arčiau „pačiupinėti“ minėtus elektroninės muzikos stilius.

Albumas „Nota Demo“ žymi atsitraukimą nuo populiariųjų glitch traškesėlių ir klubinio post-techno mikrogarsyno, autoriaus žvilgsnis krypsta daugiau nei pusamžiu atgal į pokario laiku suvešėjusį avangardinės muzikos musique concrete pasaulį, kuriame garsinius pagrindus sudėjo Pierre Schaefferis, Pierre Henry, Edgaras Varese.

Šiame albume esančiose kompozicijose nebelieka programiškumo, užmaskuoto ritmiškumo, atsiranda erdvės improvizacijai ir daugiasluoksnei garsodarai. Žinoma, Ginto „muzikinis konkretumas“ nėra ano laikotarpio titanų darbas – šiuolaikiniam kompozitoriui nebereikia garsų prirašytų juostų rankomis karpyti, klijuoti, deformuoti, išmagnetinti ir, norint išgauti dar negirdėtų efektų, naudoti ir manipuliuoti įvairiais objektais, nesusijusiais su muzika, o tik su garsu.

Dabartinių eksperimentinės muzikos kūrėjų darbas preciziškas ir švarus: kompozitoriaus instrumentas – kompiuteris, kūrėjui tarnauja moderniausios programos ir programėlės. Besiklausant Ginto muzikos dargi iškyla panašumas su dabar retai minimo japonų kompozitoriaus Isao Tomita muzikiniu palikimu; kaip ir japono, Ginto pjesių tema pristatoma tik keliais štrichais, ji nevystoma, vos prasidėjęs muzikinis pasakojimas pertraukiamas ir tarsi subyra, išsiskaido, išsisklaido. Galbūt darbo procese ištrinto rupumo ir trūktų šiame Ginto darbe, bet tai greičiau skonio, ne estetikos klausimas.

Albume „Aklojo pasakojimai“ Gintas drąsiai braunasi pro elektroninius brūzgynus, kopia į koliažų viršūnes, leidžiasi į ambientines oazes. Graži ir turininga muzikinė istorija, o jeigu dar sutiksime su autoriumi, kad pagrindinis pasakotojas – aklasis, tai galime drąsiai teigti, kad garsinės spalvos visiškai atstoja regimąjį pasaulį.

Elektroninių garsų pasaulis, kurį čia pristato kūrėjas, leidžia mėgautis ryškiomis garsų spalvomis, rišlia kompozicija, garsiniu nedaugžodžiavimu. Ir tai, kad albumo pavadinimu pristatoma kompozicija nėra ilga, trunkanti apie 40 minučių, taip pat vertintina teigiamai, ji nepertempta, neskylėta. Iki 8-tos minutės karaliauja spalvingas, dinamiškas, beveik noizinis garsynas, primenantis Thomaso Dimuzio kompozicijas, tada įtampa nuslūgsta, stoja ambientinė pertraukėlė; apie 15-tą min. garsinį atokvėpį įsodrina atsiradęs elektrinę gitarą imituojantis garsas, apie 30-tą min. vėl įsisuka sodraus garso centrifuga, paskui stoja ramybė ir į kūrinio pabaigą pasigirsta šnaresiai, brazdesiai, neaiškios kilmės mikrogarsynas, pasibaigęs tiesiog lašėjimu.

Tiesa, albumą pabaigia trumputė 5 min. kompozicija išraiškingu pavadinimu „...“, kuri greičiausiai atspindi keleivio pabudimą ar net praregėjimą. Rekomenduoju šį albumą besidomintiems elektronine ir eksperimentine muzika, nes manau, kad jis, kaip ir kiti Ginto K. darbai, vertas įdėmaus klausymo.

Beje, rašinėjant šias pastabas gavau žinutę, kad atsidarė Ginto K. internetinis puslapis adresu https://gintaskblog.wordpress.com/