Režisierius T. Tamošaitis: virtuali realybė leidžia tyrinėti neįmanomas idėjas

Prasidėjo 83-iasis Venecijos kino festivalis. Vienoje jo konkursinių programų „Venice Immersive“ dalyvauja TOMO TAMOŠAIČIO režisuotas filmas „Gėdos akys“.

Šis animacinis virtualios realybės filmas kviečia žiūrovus įsitraukti į paauglės vardu Beakė mintis ir susimąstyti, kiek gėdos formų mus persekioja nuo vaikystės. Žiūrovas čia neužsibūna vienoje pozicijoje. Kartais įsikūnija į pagrindinę heroję, žiūri jos akimis, liečia jos rankomis, o kartais stebi viską iš šalies.

„Gėdos akys“ – tai Lietuvos studijos „Afterimage“, Prancūzijos studijos „Insomniak“ ir Kroatijos studijos „Minya Film and Animation“ bendros gamybos projektas. Venecijos kino festivalyje pristatoma filmo pasaulinė premjera, jis rodomas iki rugsėjo 12 d., o vėliau bus pristatytas ir Lietuvos žiūrovams.

Apie filmo temas, inspiracijas ir kūrybos užkulisius pasakoja filmo režisierius, scenarijaus autorius ir prodiuseris T. Tamošaitis.

Filmą „Gėdos akys“ kūrėte beveik dešimt metų. Ar po tiek laiko pasikeitė jūsų suvokimas, kas yra gėda?

Mane domina, kaip stipriai gėda gali mus veikti to net nepastebint. Tarsi žinome, kas yra gėda, ir vis tiek dažnai neįsisąmoniname, kaip giliai ji įsišaknijusi, kaip stipriai formuoja mūsų pasirinkimus ir gyvenimą, kaip sunku jos atsikratyti.

Žmogaus, gyvenančio gėdos šešėlyje, pasaulis pilnas jį stebinčių akių. Nėra kur nuo jų pabėgti. Visą laiką nešiojiesi su savimi tų akių žvilgsnio svorį.

Taip pat skaitykite:

Venecijos kino festivalyje bus pristatyti trys lietuviški filmai: „Gėdos akys“, „Laiškai iš nutildytos šalies“ ir „Imperija“

Režisierius A. Blaževičius: kurdamas žinojau, kad trūksta filmų apie skyrybas

„Pagauti auksą tamsoje“: režisierius A. Lekavičius apie neregių pasaulį, garsą ir kino kalbos paieškas

A. Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ išrinktas Lietuvos pretendentu į „Oskarus“

Kunigo H. Šulco paveldą Afrikoje įamžinęs V. Kriščiūnas: labiausiai išvargino nelygiavertis santykis su žmonėmis

Odisėjo žaizdos, arba Kai po pergalių lieka tik netekties tuštuma

Nacionalinėje dailės galerijoje – A. Maknytės paroda „Kanalai“

Čekijos Karlovi Varų kino festivalyje bus parodyti penki lietuviški filmai

Kažkas kažką negero apie tave pasako – gali metų metus kartoti tai mintyse, deja, kartais tai net tampa tapatybės dalimi. Žmogus ima galvoti, kad tai jo paties balsas. Bet ar tikrai?

Šiame filme žiūrovas į aplinką žvelgia iš pagrindinės herojės Beakės perspektyvos. Ar turėtume tikėti jos matoma įvykių versija?

Neturėtumėte. Beakė sutrikusi. Ji savęs nesupranta, ieško savęs. Kažkas viduje vis verčia ją išmokti abejoti viskuo aplinkui, abejoti pačia savimi, uždavinėti klausimus.

Man tai ir yra filmo esmė: sukelti abejonę, pradėti uždavinėti klausimus. Ir pirmas dalykas, kuriuo reikėtų suabejoti ir kvestionuoti, yra pats filmas.

Visgi žiūrovas ne visada sutapatinamas su Beake. Kartais stebime ją iš šalies. Kodėl?

Nenorėjau užrakinti žiūrovo vienoje pozicijoje. Žiūrovas tarsi yra Beakės mintyse, o tada jis atitraukiamas ir gali stebėti situaciją iš šalies. Taip tą pačią situaciją galima pamatyti iš skirtingų perspektyvų.

Iš pradžių galvojau, kad žiūrovo pozicija bus keičiama daug įvairiau. Tačiau tada filmas būtų tapęs labai sudėtingu, todėl galiausiai nusprendėme apsiriboti dviem perspektyvomis: būti Beakės mintyse arba stebėti ją iš šalies.

Kaip atsiranda toks kūrinys kaip „Gėdos akys“?

Aš įmetu save į konkrečią situaciją ir lieku joje. Po kurio laiko pradedu matyti, kas iš to galėtų išeiti. Paprastai tai tiesiog kažkas, kas mane traukia. Nebūtinai suprantu, kodėl.

Nuo vaikystės galvoje tarsi kuriu įvairius katalogus: žmonių, situacijų, istorijų, garsų, judesių, fragmentų. Tiesiog renku visa tai nežinodamas, kur panaudosiu, ar išvis panaudosiu.

Visi tie fragmentai, situacijos yra mano mintyse tarsi dėlionės detales, o prireikus ima kilti į paviršių: kažkieno pasakyta frazė, konkretus judesys. Pavyzdžiui, kaip mano mama nubraukdavo plaukus nuo veido, kai būdavo sutrikusi. Arba kaip krito šviesa mane siaubingai išgąsdinusiame sapne, kai buvau penkerių.

Dirbdamas su „Gėdos akimis“ jaučiausi taip, tarsi rankose laikyčiau šimtus tokių dėlionės detalių ir turėčiau rasti būdą, kaip jas sudėlioti į vientisą paveikslą.

Kaip ta dėlionė tapo virtualia realybe?

Norėjau pamatyti tam tikrus momentus filmo personažų akimis. Tokią realybę, kokia ji egzistavo jiems. Ne iš išorės, o iš jų minčių. Kaip Beakei atrodė kambarys prieš kažkam įvykstant ir po to? Kaip ji matė langą, lempą, šaldytuvą? Ar jie vis dar buvo tokie patys po įvykio? Kas pasikeitė?

Kas vyksta žmogaus galvoje tą akimirką, kai jis priima sprendimą, kurio pasekmės nusitęs daug ilgiau nei akimirka? Kaip jis tuo metu mato save?

Dažniausiai sprendimus vertiname jau po visko, kaip stebėtojai iš šalies. Jau žinome, kas įvyko, matome pasekmes, aiškiname, vertiname. Norėjau rasti būdą, kaip atsidurti kieno nors mintyse iki to. Pamatyti, kaip sprendimas buvo priimtas, kas buvo visko pradžia. Virtuali realybė leido patyrinėti šitą neįmanomą idėją.

Tačiau ši situacija yra labai dviprasmiška. Realybė, kurią taip desperatiškai bandau pamatyti, tuo pačiu metu yra tik mano ir scenarijaus bendraautorio Emmanuelio Rouglano fantazija.

Daugiau nei dešimtmetį savanoriavote probleminių paauglių ligoninėje. Ar ten ir prasidėjo „Gėdos akys“?

Pradžioje neplanavau kurti filmo apie tai. Norėjau daryti ką nors konkretaus, ką nors naudingo. Tuomet atrodė, kad man tos vietos reikėjo net labiau nei jai manęs.

Idėja filmui atsirado daug vėliau. Ligoninė buvo tik pirmasis sluoksnis. Impulsas. Svarsčiau kurti dokumentinį filmą, bet kažkuriuo metu supratau, kad dokumentika mano galimybes greičiau susiaurintų nei praplėstų. Nenorėjau dokumentuoti to, kas vyksta ligoninėje. Norėjau rasti būdą patekti į kažkieno mintis ir pabandyti pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis. Su fikcija galėjau prie to priartėti. O animacija man suteikė laisvę ieškant išraiškos būdų.

Kas labiausiai įstrigo iš to laiko paauglių ligoninėje?

Pamenu, skaičiau vaikų bylas ir galvojau: aš galėjau būti vienas iš jų.

Ligoninėje vesdavau animacijos užsiėmimus. Man labai įstrigo vaikų išankstinis įsitikinimas, kad jie nieko nesugeba padaryti gerai. Jie sakydavo: „Aš nemoku piešti.“ Bet aš bandžiau įrodyti priešingai, paskatinti juos pabandyti. Pradėdavome piešti apskritimą. Du taškai – akys. Kelios linijos – plaukai. Ir štai jau atsiranda personažas. Po dviejų ar trijų valandų jau būdavome sukūrę paprastą poros minučių pačių vaikų suanimuotą filmą.

Dar prisimenu, kaip kažkas iš personalo, matydamas mane su vaikais, vis pasakydavo: „Nesistenkit taip, nevarkit su jais, juk jie čia savotiški.“ Tarsi nieko dramatiško, nereikšmingos suaugusiųjų replikos. Bet ištartos prie vaikų, tarsi jie negirdėtų. Jei taip apie tave kalba nuolat, nejučia imi pats save taip suvokti.

Filmas kalba apie socialines problemas, realybę, kurioje gyvename, tačiau ten nemažai ir siurrealizmo bei personažų transformacijų, kurios įmanomos tikriausiai tik animacijoje.

Mūsų mintys yra siurrealistiškos. Galvoji apie vieną dalyką, sukasi kažkokia mintis, ir staiga į ją isiveržia kitas, dešimties metų senumo, prisiminimų fragmentas ir visiškai užvaldo tavo sąmonę. Tada iš kažkur išdygsta dar viena mintis, dabar jau apie ateitį, apie kažką, ką įsivaizdavai nutiksiant rytoj. Mintys, neturinčios nieko bendra viena su kita, egzistuoja lygiagrečiai, nuolat persipindamos. Jos keičiasi, deformuojasi. Dažnai net negalime žodžiais išreikšti to, kas vyksta mintyse.

O ar kada nors bandėte kontroliuoti savo mintis? Tai neįtikėtinai sunku. Jos nesuvaldomos. Taigi siurrealizmas filme atsirado tarsi savaime, natūraliai.

Esate užsiminęs, kad iki tol labai nemėgote 3D grafikos. Kaip atsitiko, kad visgi pasitelkėte būtent šią raišką savo filmui?

Taip. Man patikdavo tik 2D animacija. Viskas piešta tik ranka, kuo mažiau kompiuterizuota. Kai pirmą kartą pamačiau pieštus „Gėdos akių“ personažus virtualios realybės aplinkoje, pagalvojau – ir ką dabar daryti? Viskas atrodė labai dirbtina, tarsi iš plastiko.

Taigi didelė filmo vizualinės kalbos paieškų dalis buvo bandymas grąžinti netobulumus, kurie paprastai būdingi rankomis pieštai 2D animacijai. Ji atrodo gyvesnė, žmogiškesnė.

Man labai pasisekė, kad galėjau dirbti su Skirmanta Jakaite – filmo dailininke ir pagrindine animatore, bei 3D personažų ir aplinkų modeliuotoju Arminu Didžioku. Kartu su jais ir pagrindiniu filmo programuotoju Loicu Allartu pamažu suradome būdą, kaip 3D estetiką vizualiai kuo labiau priartinti prie komiksų suaugusiesiems stilistikos, kuri primintų rankomis pieštą, o ne įprastą 3D animaciją.

Kaip atsirinkote animatorius, kas buvo svarbiausia pasirenkant juos?

Man buvo svarbiausia, kad animatorius būtų jautrus, kad gebėtų tinkamai perteikti vaidybą. Personažai nėra gyvi aktoriai, todėl visą vaidybą reikia tiksliai nupiešti ir išreikšti. „Gėdos akys“ – didelės apimties, 40 minučių trukmės sudėtingos animacijos projektas. Animatorių Lietuvoje yra labai nedaug, todėl jų teko ieškoti ir kitose šalyse.

Kai pradėjome dirbti, pastabas ir komentarus turėjau siųsti į skirtingas šalis – vienas animatorius gyveno Tokijuje, kitas – Meksikoje, dar kiti – Portugalijoje, Kroatijoje, Serbijoje. Visi skirtingose laiko zonose – buvo sudėtinga suvaldyti projektą.

Ar tiesa, kad beveik niekas, dirbęs filme „Gėdos akys“, nebuvo skaitęs viso scenarijaus. Kodėl?

Norėjau, kad žmonės, su kuriais dirbome, būtų kuo mažiau veikiami išankstinio nusistatymo. Jei neskaitei scenarijaus, neatsiras nusistatymas, kad kažkas gali būti tik vienaip ar kitaip. Nuostatos riboja, neleidžia matyti visų galimybių. Vos pradedu vertinti, kad viena įmanoma, kita – neįmanoma, šitas čia tinka, o šitas – netinka, aš nebūnu atviras, nebematau visų galimybių. Daug ko net neišbandau, nes jau esu įsitikinęs, kad taip nedaroma, kad iš to nieko nebus.

Kol neturiu nusistatymų  – be abejonių ar baimės galiu eiti bet kuria kryptimi.

Filmo anonsus žiūrėkite čia ir čia.