Mano mokykla yra jauna. Jai sueina dar tik 20 metų.

Mano mokykla graži. Nors ją baigė ne viena laida, bet jis dar nėra nuniokota ir pavargusi.

Aš norėjau eiti į mokyklą. Ne todėl, kad ji man tada atrodė jauna ir graži. Turbūt labiausiai dėl to, jog norėjau būti didelis, toks kaip mano sesė. Kai tik pradėjau mokytis, man nereikėjo jokių atostogų. Kai atėjo laikas pirmosioms rudens atostogoms, leidau sau pareikšti, kad atostogos yra kvailių išradimas. Laikui bėgant noras mokytis nebuvo toks jau stabilus.

Viena iš švenčiausių erdvių mokykloje buvo biblioteka. Pirmoje klasėje dar ten beveik nesilankiau, nes ji buvo toli toli, kažkur didelių vaikų korpuse. Vėliau vizitai ten buvo kasdienybė. Kiekvieną laisvą minutę, beveik per visas pertraukas skaitydavau knygas. Vėliau mokyklos bibliotekos knygų beveik neskaitydavau, bet ji išliko traukos centras. Ir dabar, kai apsilankau mokykloje, pirmoji vieta, į kurią užeinu, yra biblioteka.

Dar labai įsiminęs yra futbolo žaidimas per kūno kultūros pamokas. Mano pareiga visada būdavo vesti statistiką. Gal ne tiek pareiga, kiek noras susisteminti tokios milžiniškos svarbos ir įtampos čempionatą. Panašaus darbo turėdavau ir vėliau, pavyzdžiui, būdavau sekretorius per tarpklasines krepšinio varžybas.

Mokyklą visada prisiminsiu ir dėl viktorinų. Pirmąją su draugais sukūrėme septintoje klasėje, ji buvo skirta sportui. Joje dalyvaudavo nuo 5 iki 9 bendraklasių, vienu metu net mergina prie mūsų buvo prisijungusi. Laikui bėgant ji turėjo savo periodinę kassavaitinę spaudą, interneto svetainę, kruopščiai renkamą statistikos lobyną, net reitingo sistemą.

Devintoje klasėje sukūrėme antrą viktoriną, kuri jau buvo neteminė ir apėmė labai daug skirtingų sričių. Joje dalyvavo jau daugiau negu pusė klasės. Daugelį bruožų ji paveldėjo iš pirmosios – svetainė, reitingavimas ir t. t.

Dar po metų ėmėmės tarpklasinės viktorinos 9–11 klasėms. Būta ir dar amicingesnių planų, surengti viktoriną miesto mokykloms, bet apsiribojome „draugiškomis rungtynėmis“ su kaimynine Jotvingių gimnazija. Turbūt buvome truputį per daug ambicingi ir kiek pralenkę laiką, nes dabar kažkas panašaus tarp Alytaus mokyklų vyksta.

Aišku, niekada nepamiršiu ir daugelio mokytojų. Vienus mylėjau labiau, kitus mažiau, kai kurių netgi bijojau, gal net paniškai, ypač kai mokiausi žemesnėse klasėse. Dauguma tikrai mylėjo mokinius ir tą meilę labai mokėjo parodyti. Jų pavyzdys patį skatino mąstyti apie pedagogo kelią, nors galiausiai jo ir nepasirinkau.

Nuo mokyklos baigimo praėjo jau beveik penkeri metai. Atrodo nedaug, bet kas kartą užsukus į ją lieka vis mažiau pažįstamų veidų. Visi, kuriuos dar prisimenu, gerokai subrendę ir suaugę. Kuo toliau, tuo labiau ta erdvė atrodo kitokia, atsinaujinusi.

Ir tai yra gerai. Mano mokykla yra labai jauna. Jai dar tik 20 metų. Ji nesensta, o kaip tik bręsta ir gražėja.

Autorius baigė Alytaus šv. Benedikto gimnaziją