Kostas Jagutis, Birutės g. (Kretinga) atelje.

Visiems kretingiškiams puikiai žinomi, daugelio šeimos nuotraukų albumuose ir šiandien tebesaugomi tarpukario laikotarpio atvirukai su Kretingos vaizdais, leisti pranciškonų spaustuvėje, įdomios, grafiniais piešiniais ir užrašais apipavidalintos, fotografuotinės Kretingos panoramų vinjetės bei atvirlaiškiai, daugelio namuose saugomi ir pranciškonų leisti žurnaliukai „Šv. Pranciškaus varpelis“, „Pranciškonų pasaulis“, gausiai iliustruoti nuotraukomis, ir beveik visur kukliai nutylėta fotografo pavardė.

Nepelnytai yra pamirštas, lygiai prieš 120 metų gimęs fotografas Kostas Jagutis. O juk tik jo darbų dėka galime susipažinti su tarpukario laikotarpio Kretinga, jos architektūra, turgaus aikštės vaizdais, pranciškonų gyvenimo akimirkomis...

Kostas Jagutis gimė 1896 m. liepos 18 d. (pagal naująjį kalendorių – liepos 29 d.) Kretingoje, kunigo pranciškono Jeronimo Beržanskio pakrikštytas Konstantino vardu liepos 21 d. Kretingos bažnyčioje. Motina – Emilija Jagutytė, krikštatėviais buvo Antanas Gelžinis ir Stefanija Volbiniauskaitė. K. Jagutis turėjo jaunesnį brolį Aleksandrą – nacistinės Vokietijos kareivį, kuris su savo šeima išvyko į Vokietiją, dirbo porceliano fabrike, mirė 1947 m., palaidotas Kirchheimbolandeno miestelyje, Vokietijoje. Kai Kostas baigė rusišką Kretingos pradinę mokyklą, motina su abiem vaikais persikėlė gyventi į Klaipėdos kraštą. Pirmojo pasaulinio karo metu per bombardavimą sudegė jų namas Karaliaučiuje.

Kretingos pranciškonų gimnazija. Kostas Jagutis

1914 m. gegužės 11 d. K. Jagutis buvo mobilizuotas į kaizerinės Vokietijos imperijos kariuomenę, tarnavo 4 eskadrono ulonų būryje Nr. 8. Elgesys geras, nuobaudų neturėjo.

1914–1918 m. dalyvavo mūšiuose su Rusija, buvo apdovanotas II laipsnio Geležinio kryžiaus ordinu. 1918 m. gegužės 4 d. perkeltas į Torgau pėstininkų artilerijos regimentą Nr. 28, 3 batalioną, 7 bateriją. Mūšiuose daugiau nedalyvavo. 1920 m. kovo mėn. perkeltas į atsargos pėstininkų kuopą, 6-tą regimentą, 10 bateriją. Iš vokiečių fotografų mėgėjų išmoko fotografijos paslapčių.

Kostas Jagutis (kairėje) savo fotoatelje Tauragėje su apskrities viršininku A. Karobliu. Kretingos muziejaus archyvas

Įdomus faktas, kad dar tebetarnaudamas 1919 m. K. Jagutis Tauragėje iš žydelio išsinuomojo butą, iš vietinės valdžios nusipirko leidimą fotografuoti ir nuomojamame bute atidarė fotografijos ateljė. Daugiausia darbo būdavo sekmadieniais. Tuo metu buvo tiesiamas Tauragės geležinkelis, darbams vadovavo inžinierius Karosas, su kuriuo sutaręs Jagutis fotografavo geležinkelio tiesimo darbus, darbininkus. Turėjo 13x18 cm dumplinę fotokamerą.

Kretingos muziejuje saugoma nuotrauka, kurioje užfiksuotas K. Jagutis savo fotoateljė su Tauragės apskrities viršininku A. Karobliu, rankose laikančiu Tauragės valsčiaus pastato nuotrauką, aplinkui ant grindų ir pasieniais išdėliotos kelio tiesimo darbų nuotraukos. Galbūt fotografas vykdė vietos valdžios užsakymą, nes šioje nuotraukoje visi jo darbai yra didelio – parodinio formato. Tauragės muziejuje yra daugiau kelio tiesimo darbų nuotraukų, tačiau jose neįvardytas fotografas. Gali būti, kad tai taip pat K. Jagučio darbai.

1920 m. fotografas sugrįžo į Kretingą, vėl iš vietinės valdžios išsiėmė leidimą fotografuoti, Birutės ir Akmenės gatvių kampe (Birutės g. 6a), mediniame name, išsinuomotose patalpose atidarė foto ateljė, ten pat ir gyveno. Klaipėdoje už 1000 litų nusipirko fotoaparatą. Vėliau įsigijo gana daug įvairaus formato dumplinių fotoaparatų.

Apie 1920–1924 m. vasaromis fotografavo Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje buvo išsinuomojęs kambarį, tačiau dirbo kaip laisvai samdomas fotografas. Bendravo su fotografe Paulina Mongirdaite. Palangos ateljė dažni klientai buvo rusų kariai, kurie atėję fotografuotis išgerdavo fotografijoje naudotą denatūratą.

Kai 1935 m. Kretingos pranciškonų vienuolynas iš JAV gavo dovanų spaustuvę, Kostas Jagutis bendradarbiavo fotografuodamas Kretingos vaizdus atvirukams. Mainais iš vienuolyno gaudavo atvirukų, kuriuos pardavinėjo po 10 centų. Namuose buvo didžiulė dėžė atvirukų, ir vaikai mėgo su jais žaisti. Pats taip pat gamino fotoatvirukus, kurie labai skyrėsi nuo kitų Kretingos fotografų darbų, nes buvo papuošti įvairiais grafiniais piešiniais, rėmeliais, ranka rašytu tekstu bei pailgu formatu: 4x7 cm, 5x11 cm ir pan.

Savo darbus K. Jagutis žymėjo siaurais stačiakampiais antspaudais, gamintais Klaipėdoje arba išraižydavo parašą ir užrašą tiesiai ant negatyvo.

Kretingiškių mokinių neturėjo, nenorėjo užsiauginti sau konkurentų – pats fotografavo, pats ruošė ryškalus, retušavo. Gamykliniai ryškalai kainavo brangiai, tad juos iš chemikalų gaminosi pats. Turėjo kelis mokinius Vilniuje: apie 1959–1960 m. su dukterimi Tulija svečiavosi vieno Vilniaus žydo fotografo namuose. Viešnagės metu buvo išsakyta daug padėkos žodžių Kostui, kaip puikiam mokytojui. Šeimininkas jį priėmė labai pagarbiai, vadino „ponas Jagutis“. Beviešint paskambino dar vienas fotografas, taip pat kvietė pasisvečiuoti. Tai buvo jo mokiniai, galbūt iš Kretingos išvykę žydai.

Kostas Jagutis darė portretines, grupines nuotraukas, vinjetes, fotografavo vestuves, laidotuves ir pan., pagal iškvietimus vykdavo fotografuoti aplinkiniuose kaimuose. Jis pats nelabai mėgo fotografuotis, bet kitus fotografavo nuolat: šeimos šventes, šeimos narius, įvairias kompozicijas namuose ir ateljė. Daugiausia darbo būdavo sekmadieniais ir turgaus dienomis. Stengėsi dirbti greitai, kad kitą dieną klientas jau galėtų pasiimti nuotraukas. Priimdavo ryškinti bei dauginti ir fotomėgėjų darbų. Darė fotografijas pranciškonų spaustuvėje leidžiamiems atvirukams, savo nuotraukas publikavo vietiniame laikraštyje.

Fotografavo ant stiklo negatyvų, atsiradus naujesnėms technologijoms (fotojuostelėms), savo darbus perfotografuodavo, kad galėtų išsaugoti. Peržvelgiant nuotraukas įdomu, kaip keitėsi fotografijos, retušavimo technologijos, naujesnės nuotraukos buvo tonuojamos įvairiais atspalviais, eksperimentavo ryškindamas spalvas, veidams bandė suteikti daugiau aštrumo, gyvumo.

Tarpukariu K. Jagutis puoselėjo mintį įsteigti įmonę, kad pats galėtų gaminti stiklo negatyvus, tačiau prasidėjęs karas sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą. Vokiečių okupacijos metais K. Jagutis, kaip ir kiti fotografai, stiklinius negatyvus atiduodavo į krautuvę, o mainais gaudavo naujų stiklų.

Scholastika Jagutienė, Tuta ir jos krikšto mama Papirtienė

1925 m. rugsėjo 5 d. Kretingoje K. Jagutis vedė Scholastiką Beniušytę, (g. 1896–08–15). 1933 m. rugsėjo 13 d. susilaukė dukters Liucijos-Tutos. 1941 m. gegužės 5 d. nuo cukraligės mirė žmona, o 1942 m. balandžio 17 d. nuo širdies ligos mirė dukrytė. Abi palaidotos senosiose Kretingos kapinėse, netoli koplyčios.

Mirus pirmajai žmonai, 1944 m. vedė Aldoną Anastaziją Miliūtę (g. 1924–06–05), susilaukė sūnų Vytauto, Algio, Antano, dukterų Vandos, Tulios bei Reginos. Kostas labai mylėjo savo šeimą, rūpinosi vaikų auklėjimu, lavinimu, visuomet išsamiai atsakydavo klausiamas, bet daugiausia mokė ir auklėjo savo asmenybės pavyzdžiu. Šeštadieniai buvo skirti namams – visa šeima pietaudavo prie apskrito stalo.

Nuo 1932 m. K. Jagutis su šeima gyveno Klaipėdoje, kur nuomojo butą ir fotografavimo patalpą. Fotografavo žmones, įstaigas, įdomesnius, žymesnius pastatus, panoramas, vestuves, šeimos ir miesto šventes ir t. t., iškviestas vykdavo fotografuoti į aplinkinius kaimus. Fotografuodamas patalpoje užgesindavo šviesą ir naudojo magnio blykstę. Šešios nuotraukos klientui kainavo 5 litus.

1939 m., vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, grįžo į Kretingą, nusipirko namą Žemaičių g. 3, kuriame su šeima gyveno ir trumpam įsirengė fotografijos laboratoriją, po kiek laiko fotoateljė įkūrė mūriniame name Akmenės g. 12. Vėliau iš savo uošvio verslininko Prano Beniušio nusipirko 2 ha žemės Kluonalių k., beveik ant ribos tarp miesto ir kaimo (dabar tai yra Kretingos miesto teritorija), tuomet ten buvo Kretingos ganyklos. Ten, Laisvės g. (dab. Laukų g.) Nr. 13, pasistatė namą, užveisė sodą. Kaimynystėje gyvenoprokurorasBireta, su kuriuo puikiai sutardavo, dažnai svečiuodavosi vienas pas kitą, p. Bireta ateidavo pas Jagutį fotografuotis. Kostas skaudžiai išgyveno kaimynų netektį, 1966 m. laiške sūnui rašė: „Bireta, Žukauskas ir Beniušis visi išvažiavo vienas po kito, ir tu jų nebematysi.“

Lurdo grota, 1939 m. Kostas Jagutis
Pranciškonų gimnazija, 1939 m. Kostas Jagutis

Vienas mėgstamiausių Kosto užsiėmimų buvo sodininkystė: obelimis, kriaušėmis, slyvomis užsodino didžiulį sodą, kurį kartu su savo vaikais puoselėjo, kasmetinį gausų derlių veždavo parduoti. Baigęs fotografo karjerą, visą širdį atidavė sodui.

Laisvalaikiu savo vaikus mokė fotografijos paslapčių, tačiau fotografija rimčiau susidomėjo ir tėvo pėdomis pasekė tik vyriausias sūnus Vytautas.

K. Jagutis puikiai mokėjo vokiečių bei rusų kalbas, tačiau visuomet stengėsi būti kuo mažiau žinomas – bijojo būti ištremtas į Sibirą, kadangi jaunystėje tarnavo vokiečių kariuomenėje, pergyveno du karus, daug visko patyrė, tad naikino visus dokumentus ir labai mažai net suaugusiems vaikams pasakojo apie savo gyvenimą, klausiamas atsakydavo: „Mažiau žinosit, ramiau bus gyventi.“

Kai Kretingoje steigė fotografų arteles, Kostas atsisakė į jas stoti, nors laisvieji fotografai ir buvo apkrauti dideliais mokesčiais. Tiek vokiečių, tiek sovietų valdžios nepriklausomą fotografą bandė palenkti savo pusėn, tačiau Kostas buvo ištikimas sau ir niekam nesutiko tarnauti, užtat skaudžiai kentėjo nuo abiejų valdžių nemalonės. Nuo tremties ir karo su šeima slėpėsi savo pastatytame bunkeryje, kurio griuvėsiai tebėra išlikę kitoje sodo pusėje.

Senatvėje Kretingos ir Šiaulių muziejams pats perdavė dalį savo nuotraukų, fotoaparatų, kitų priemonių. Nors komercine fotografija jau nebeužsiėmė, bet savo šeimą labai daug fotografavo. 1973 m., pablogėjus sveikatai, išvyko pas dukrą į Klaipėdą ir 1974 m. liepos 30 d. mirė. Palaidotas naujosiose Kretingos kapinėse, netoli įėjimo. Po fotografo mirties daug jo darbų ir fotografijos priemonių vaikai taip pat perdavė Kretingos bei Šiaulių muziejams.

Kostas Jagutis buvo labai meniškos sielos, labai mylėjo gamtą, gebėjo visur įžvelgti grožį: pavasarį nepraeidavo nepastebėjęs išsprogusio gėlės pumpuro, atsargiai liesdavo obels šakas. Vaikus mokė stebėti dangų, grožėtis praplaukiančiais debesimis, nuspėti būsimus orus. Žavėjosi nuostabia nepakartojama gamta, teatru, nebyliojo kino Čarlio Čaplino kūryba, ne kartą sakė, kad smuikui neprilygsta joks kitas instrumentas.

Kviečiamas fotografuoti įvairių asmeninių švenčių visada pasipuošdavo: apsivilkdavo baltus marškinius, juodą kostiumą. Nors ir nediduko ūgio – 159 cm, buvo labai elegantiškas. Dirbo labai atsakingai, prieš fotografuodamas visada sutvarkydavo kliento rūbų klostes, plaukų sruogas, pozą, viską suderindavo, kad būtų gražu. Fotografuodavo daug kartų, kol gaudavo trokštamą rezultatą. Fotografuoti į Darbėnus, Salantus ir kitas Kretingos apylinkes važiuodavo pasikinkęs arklį. Eidamas į darbą, kartais vesdavosi vyriausiąją dukterį, kurią mama papuošdavo gražiausia suknyte, į plaukus įrišdavo didelį kaspiną, mažoji norėdavosi straksėti, tačiau tėvas primindavo, kad taip gražiai pasidabinusios mergaitės ir vaikščioti turi gražiai.

Fotografas labai daug skaitė, domėjosi visų laikų istorija, geografija, lietuvių kalba. Rūpėjo, kad kalba būtų taisyklinga. Vaikams siūlydavo paskaityti knygą, nes „būsi turtingesnis vidumi“, „jei nori ką pasakyti – pagalvok, nepliurpk tuščiai“. Visada šypsojosi, visada turėjo kokių nors sumanymų, visada kažką veikė, kažko siekė.

Sūnaus šeima išsaugojo K. Jagučio perfotografuotą grafikinį piešinį, pavadintą „Dievų panteonas“, kuriame pavaizduoti legendiniai Vilniaus Antakalnio pagoniškos šventyklos griuvėsiai. Šis grafikos darbas buvo pieštas pagal spalvotą dailininko Jokūbo Šolomos akvarelę, kurioje, skirtingai nei grafikos darbe nebuvo pavaizduota tvora, jungianti rūmus ir bokštą. Jokūbas Šoloma šią akvarelę tapė pagal Pietro de Rossi piešinį. Greičiausiai lankydamasis Vilniuje Kostas pas kažką pamatė tą grafikos kūrinį, jį perfotografavo ir kaip visi fotografai atspaustą darbą pasirašė savo pavarde.

K. Jagutis buvo labai sąmojingas, o pokalbiuose apie politiką lakoniškai kandus. Savo vaikams sakydavo: „Nesugalvokite eiti į politiką, tai nešvarus dalykas.“ Buvo labai komunikabilus, gebėjo suprasti kitą, niekam nepiršo savo nuomonės, ją tik išsakydavo kaip patarimą ir leisdavo spręsti patiems.

Kostas niekam nieko nepavydėjo, sakydavo, jog reikia rinktis darbą, kuris patinka, juk žmogus dirba tam, kad galėtų džiaugtis gyvenimu. Vaikus nuo mažens mokė skaičiuoti pinigus, kad žinotų, „ką reiškia rublis“, buvo įsitikinęs, jog viską reikia uždirbti sąžiningai savo rankomis ir galva. Tuo pačiu buvo reiklus, jei reikėjo ir griežtas. Pats būdamas darbštus, to reikalavo ir iš kitų: bet kurį darbą, kad ir patį menkiausią, reikia atlikti gerai, atsakingai, iki galo, taip savo vaikams skiepijo darbštumą, atsakomybę, mokė vertinti laiką, akcentavo punktualumą.

Meniškas, sąmojingas, sąžiningas, elegantiškas, ištikimas sau Kretingos fotografas Kostas Jagutis paliko begales savo darbų, bylojančių apie miestelį ir jo gyventojus, bet apie savo gyvenimą pasakojo labai mažai, jo biografija išliko paslaptinga, neatskleista...