Labai gerai įstrigo atmintin svėrimo ritualas iš sovietmečio – stovi parduotuvėje už prekystalio tokia apkūni moteriškė su balta prijuoste, ta prijuostė kiek apčiupinėta, su riebiomis dėmėmis, svarstyklės su mažais ir didesniais svareliais, stovi ir žiūri – jei ji turi ką sverti. Visiškai pusiausvyrai pritrūksta vis dar vieno ir dar vieno, ir dar vieno svarelio – ant dešinės svarstyklių mentės – viską nusveriantis deficitas, o jo svorį matuoja ta labai svarbi teta. Teta – visagalė.  Dažniausiai nusukdavo kokį penkiasdešimt ar daugiau gramų – jai irgi reikėjo prisidėti prie atlyginimo. Kodėl prisiminiau? Matau, kaip šiandien piaro meisteriai ir jų idėjas pasigavę politikai džiaugsmingai sveria ir  mėgina ant gerokai tuštesnės istorinės tiesos svarstyklių mentės pridėti svarelį, kitą. Bet įspūdis toks, kad jie, kaip ta teta iš sovietinės parduotuvės –  vis šiek tiek nusuka. Kartais – daugiau, kartais – mažiau. Dažniausiai, deja, daugiau.

Išeini iš jų parduotuvės, išsivynioji pirkinį, žiū – arba tik popierius, arba vėl nusuko. Ir lauki vėl, kol nuspręs, kad atėjo laikas kažkokio istorinio deficito atseikėti.

Kiek suprantu ateinančių Valstybės šimtmečio metų pavadinimų kvota išnaudota. Siūloma kitus metus, kurie pagal kinų kalendorių gal yra meškos metai, pagal japonus – gal slibino ar katės, pagal žydus – vieni, pagal Kristų – dar kiti. Na, bet mėgstame krikštyti, krykštauti ir dalyvauti krikštynose – smagu juk. Net jei kūdikio nėra, mes jį išgalvojame.

Čia turbūt tam, kad žydai, neduok Dieve, užgauti, kad jiems dėmesio neskyrė, ir metai niekaip nepavadinti kaip nors, kas susietų juos, žydus, su Lietuva, o lietuvius susietų labiau su žydais. Gal žydų reikėjo pirmiausia ir atsiklaust, ką jie apie tokią idėją galvoja. Bet neatsiklausė. Tarsi netyčia komunikacijos orbiton paleista žinutė nusileido ant politikų stalo, o toliau – kaip senais laikais neblogos idėjos, kurios pakankamai neapgalvotos, kurios turi formą, bet ne turinį, tampa kažkokia beforme mase, bespalve vėliava, su kuria rankose smagu palakstyti ir dar smagiau sušukti „ura“, t. y., atleiskite, politkorektiškai: „valio“.

„Blogos reklamos nebūna“ – ši komercinė taisyklė stipriai įsišaknijo ne tik verslo erdvėje, bet labiausiai toje, kurią priimta vadinti viešaisiais ryšiais, komunikaciniais projektais ir panašiais.  Galioja ji, deja, ir politinėje erdvėje. Taigi bloga reklama yra gera. Besireklamuojantiems.

Sudėliokime taškus virš i, kad suprastume, kokiame kontekste tą idėją mėginama komunikuoti.

Ar vadovėliuose jau paaiškino, kas yra žydas ar judaizmas?

Antisemitinius stereotipus jau išanalizavo, dekonstravo ir paaiškino?

Vadovėliuose jau papasakojo, kas yra Vilniaus Gaonas, kodėl Vilnius Šiaurės Jeruzalė, kas yra Vytauto privilegijos?

Vadovėliuose septyniems šimtams bendro sugyvenimo metų jau skirta daugiau nei dešimt puslapių?

Ar jau daugiau kaip dešimt puslapių skirta tuose vadovėliuose ir dviejų šimtų tūkstančių žmonių nužudymui, ar papasakota, kas yra to nusikaltimo vykdytojai ir ideologai – apie vietinės kilmės ir iš užsienių atklydusius jau viskas pasakyta?

Jau atsirado daugiau nuorodų nei tos dvi į Panerius, ar juos gali pasiekti bet kas, kuris niekad ten nebuvęs?

Municipalinių vystymo planų dešimtmečiui į priekį paraiškose be dvarų ir rotušių, miestelių aikščių turizmo plėtotei atsirado eilutė „žydų paveldas“?

Sutvarkėme žydų kapus ir masinių žudynių vietas taip, kad gėdos nebedarytų?

Padėjome pamatus tam, kad po dešimties metų mokyklos absolventas negūžčiotų pečiais, paklaustas: „Ar žinote, kada Merkinėje minimas pirmasis žydas?“ (1486 metais Didžiojo kunigaikščio Kazimiero minimas Jankė Jankevičius, nurodoma jam ir jo sūnui mokėti mokesčius))

Politinė valia depolitizavo karo metų istoriją ir antisemitų ideologams viešose erdvėse vietos nebeliko, nebeliko ir paminklų žydų krauju susitepusiems?

Mąslūs metų pavadinimų teikėjai išreiškė vieningą nuomonę dėl kolegų, postringaujančių apie didvyrio vardą sutepusius nacių klapčiukus, kurių vardais pavadintos mokyklos, alėjos, kuriems stovi paminklai?

Ir kaip kadaise sovietmečiu, kai problemas buvo numatyta spręsti kitoje piatiletkoje, jas numatoma pradėti spręsti tais „žydų metais“? O gal iš pradžių išsprendžiame tas problemas, o tada žaiskime lietuvišką horoskopą?

Kokie „žydų metai“? Kam jie reikalingi? Ką jie išsprendžia? Jie parodo „dėmesį“? Nuo nuolatinio kartojimo, kad žydai yra „neatsiejama mūsų istorijos dalis“ gali pradėti tuo ir abejoti, o žydų išskyrimas iš kitų tautų suartina?

Laikas būtų nebeieškoti svarelių – didesnių ar mažesnių. Laikas būtų nebeatskirti mūsų vienus nuo kitų. Ir pamiršti tas senas sovietines svarstykles su dviem mentimis. Dėkime viską ant vienos. Bet viską. Ir tegu tetulės nustoja aiškinusios, kad „šiandien istorinės tiesos daugiau neužvežė“ – visi žinom, kad pilni sandėliai. Tik uždaryti. O dėl „žydų metų“ – kaip pavadinsi, vis viena labiau nesugadinsi. Tiesa, gausūs gali būti išaiškinimai apie „pozityvų gestą“, „geranorišką poelgį“, „tai paskatins domėtis“, „edukacijos tikslais“ ir t. t, ir pan., ir omnia vanitas. Žinot, kodėl manau, kad „t. t. ir pan.“ – nes visas tas kalbėjimas netolygus sandėliuose tūnantiems mažiems ir dideliems istorijos svareliams. Beje, kada savo metų sulauks Lietuvos romai, rusai, gudai, lenkai, totoriai? Ar jų sverti nėra reikalo?

Jei jau taip reikia, gal tuos metus pavadinkime žydų kultūrinio paveldo metais, su sąlyga, kad išsyk pagalvosime ir apie kitų Lietuvą kūrusių tautų indėlį? Kol kas turime viešųjų ryšių horoskopą. Su simboliais. Bet be reikšmės.