Sergejus Kanovičius

Aš laukiau to skambučio. Pastaruosius dvejus metus. Po to, kai pamačiau, kaip Tu pavargai.

Negi pasakosi vaikams Šukionių Jono Noreikos vardo pagrindinėje mokykloje, kas tie žydai?

Stebėtojai stebi, keliolika tūkstančių likusių žydų gauna į kailį, jiems nuolat primenama, kad jie kitokie, todėl nėra ko čia šiauštis. 

„Lieka atmintis. Turi likti“, – į klausimą, kas lieka, kai po išmirštančio etnoso nelieka nieko materialaus, atsako G. Kanovičius.

Nelegalių lentų netikriems didvyriams kabinimas – teisinės valstybės klasika. Beveik visų be išimties politinių vadovų tyla – žinutė, kad visa tai yra toleruotina ir priimtina.

Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais.

90-metį švenčiantį rašytoją, Nacionalinės premijos laureatą Grigorijų Kanovičių kalbina sūnus Sergejus.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Tai nužudyti Lietuvos žydai.