Evgenios Levin nuotrauka

Pradėsiu nuo to, kad aš, kaip ir įstatymo projektą dėl tautinių mažumų švietimo lietuvių kalba pokyčių pateikę Seimo nariai, norėčiau, kad Lietuvos tautinių mažumų atstovai gerai mokėtų lietuviškai (nors taip pat norėčiau, kad geriau lietuviškai išmoktų kalbėti patys lietuviai). Kad jie neemigruotų iš Lietuvos (nors nesu tikras, ar to paties nori ir šio įstatymo projekto teikėjai). Kad jų įsitraukimas į ekonomiką, socialinį ir bendruomenių gyvenimą ar politiką būtų kuo sklandesnis (nors, tiesą sakant, šie gebėjimai mažumose labai skiriasi pagal gyvenamąją vietą ar išsilavinimo lygį, kaip ir lietuvių daugumoje). Žinant pasiūlymą pateikusių Seimo narių domėjimosi ir veiklos sritį, galima įtarti, kad tokiu būdu norima padidinti Lietuvos saugumą, bandant sumažinti įvairių Lietuvai priešiškų jėgų įtaką. To, manau, nori kiekvienas Lietuvos patriotas, ne tik krikščionis-demokratas. Bet tai, kas ir kaip siūloma, yra kritikuotina ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, nei „krikdemiška“, nei naudinga Lietuvai.

Dėl krikščioniškosios demokratijos gal kiek sutirštinu. Visgi gerbiami Seimo nariai yra artimi TS-LKD krikščionių-demokratų sparnui ir turėtų reprezentuoti krikdemiškumą. Nuo pat XIX amžiaus pabaigos krikščioniškosios demokratijos politinė programa remiasi pagarbos žmogaus asmeniui principu, kartu neužmiršdama jo socialinės prigimties. Švietimo projektas aiškiai stokoja šio elemento, nes biurokratinių įrankių pagalba norima priversti būti labiau lietuviais tuos, kurie, tiesą sakant, nėra lietuviai etnine prasme. Nėra abejonių, mokėti valstybinę kalba svarbu ir reikalinga (absoliuti dauguma Lietuvoje gyvenančių mažumų ją moka, nors projekto autoriai tai nutyli).

Greta pastačius tariamą „tautinį interesą“ ir asmens teisę į sąžinės laisvę krikščionis demokratas turėtų pasirinkti asmenį. Ypač jei tos laisvės išraiška yra ne kažkoks dorine prasme abejotinas pasirinkimas, o paties žmogaus prigimtinė tapatybės dalis – tautybė. Lietuviai, kurie teigia mylintys savo tautą ir istoriją, kaip niekas kitas turėtų suprasti jos reikšmę. Juk viena svarbiausių mūsų tautinio atgimimo dalių buvo būtent kova už švietimą lietuvių kalba, o norint jį užgniaužti naudoti analogiški argumentai, kuriuos siūlo dabartiniai mūsų Seimo nariai – geresnė integracija, lengvesnis bendravimas etc.  

Žinoma, galima priekaištauti, kad tokia nuostata per daug individualistinė ir, kaip nūnai populiaru kaltinti, liberalistinė. Tačiau tai ne tiesa ta prasme, kad šis prigimtinis lenkiškumas ar rusiškumas nėra individualaus pasirinkimo dalykas. Tai yra iš šeimos ir kaimynystės bendruomenių kylantis tapatumas. Jį užsispyrusiai galima laikyti istoriškai primestu lenkinimo ar rusinimo politikos padariniu, tačiau tai nepaneigia paties žmogaus sąžinės – jis save supranta kaip etninį lenką ar rusą.

Tikroji krikdemiška politika šį apsisprendimą turėtų gerbti ir, net bijau tai pasakyti, prašančiam duoti net daugiau nei jis prašo. Krikščionys demokratai turi gerbti prigimtines bendruomenes, kurios geba savarankiškai tvarkyti savo kultūrinius ir pasaulėžiūrinius reikalus. Kitaip sakant, viskas dėl bendruomenių ir nieko, kas joms kenktų. Tai yra elementaru, bet kažkodėl prisimenama tik tais atvejais, kai turi būti gerbiami katalikų interesai, apsaugota šeima ar puoselėjama lietuvybė svetur.

jei ką ir reikėtų pagerinti, tai patį lietuvių kalbos mokymą visoje Lietuvoje

Įstatymo projekto autoriai aiškinamajame rašte akcentuoja, kad „siūlomos pataisos niekaip neriboja tarptautinėje erdvėje pripažintų mažumų apsaugos principų, nes palieka visas galimybes mažumoms laisvai steigti mokyklas, jose mokyti gimtosios kalbos bei kultūros ir kitaip išlaikyti tautinį savitumą“. Ir tai, vertinant tiesmukai, yra tiesa. Bet tokia nuostata palieka galimybę veikti ir tokioms tautinių mažumų mokykloms, kuriose gimtąja kalba būtų dėstomas vos vienas dalykas. Įstatymo projekto autoriai taip toli neina, bet, kaip reakcijoje į pasiūlymą visiškai pereiti prie lietuvių kalbos nesikuklindamas pastebėjo Laurynas Kasčiūnas feisbuke, viskas įvyks „žingsnis po žingsnio“. Suprask, palikti 40 procentų gimtajai kalbai yra ne riba. Ateis laikas ir sumažinsim dar labiau.

Apskritai reikėtų pasakyti, kad ši žaismė procentais niekuo nepagrįsta. Įtartinai vertintinas ir noras, jog išlaikančiųjų valstybinį lietuvių kalbos egzaminą lenkakalbių rezultatai pagerėtų ir nuo 80 proc. pasiektų 89 proc. – lietuviukų rezultatą. Šis procentinis skirtumas vargiai vertintinas kaip reikšmingas – gana normalu, kad kitakalbiai lietuviškai kalba blogiau nei lietuviakalbiai. Be to, mane glumina tie 89 proc. tarp pačių lietuviukų. Jei ką ir reikėtų pagerinti, tai patį lietuvių kalbos mokymą visoje Lietuvoje. Kalbant apie geresnį kitakalbių mokymą, paprasčiausias receptas būtų skatinti su mažumomis dirbti gerus, jei ne geriausius, lietuvių kalbos pedagogus.

Būtų klaidinga „gerų pedagogų“ darbą susiaurinti iki kalbos mokymo. Tikslas, kaip teigia įstatymo teikėjai, ne tiek išmokyti lietuvių kalbos, kiek su lietuvių kalbos pagalba įveikti kai kuriuos socialinius iššūkius – atsiribojimą nuo valstybės reikalų, neturtą, galimą palankumą kitoms valstybėms ir pan. Jei tai tiesa, pamokų turinys yra kur kas svarbiau nei forma. Kitaip sakant, svarbu ne kokia kalba, o kas kalbama, ar šis kalbėjimas tampa įsipareigojimu Lietuvai, aktyviu dalyvavimu bendruomenės gyvenime, gebėjimu kelti savo bendruomenės kultūrą ir gerovę. Visos pastarosios problemos reikalauja mokyti pilietinio gyvenimo įgūdžių, kuriems ugdyti reikia pilietiškai nusiteikusių mokytojų.

Siekiame, kad mylima būtų ne tiesiog valstybė, o konkreti Lietuvos valstybė. Bet ir tam neužteks paprastos formulės „60/40 procentų“. Galima keisti pamokų turinį, kad jame atsirastų vietos lenkakalbiams lietuviams; galima skatinti Vilniaus krašto ir kitų mokyklų bendradarbiavimą; galima bent pabandyti negąsdinti pačių lietuvių, kad Šalčininkuose ar Visagine jų niekas nesupras. Reikia didelės, ilgalaikės, pagrįstos strategijos, o ne vienkartinių pasirodymų.

Užuot sprendus šį kur kas sudėtingesnį uždavinį, mokytojams ir mokykloms tiesiog primetamas reikalavimas persijungti į kitą kalbą. Kiek šį akcija gali būti sėkminga, primena mūsų istorija, kai dėl priverstinės rusifikacijos atsirado stiprus atoveiksmis. Įdėmesnis XIX amžiaus pabaigos lietuvių biografijų skaitymas net leistų pamatyti, kad rusų kultūra laimėdavo ne tuomet, kai būdavo kišama biurokratinėmis priemonėmis, bet tuomet, kai rusų mokytojai sugebėdavo elgtis kultūringai. Tik tuomet atsiranda erdvė tiek savo tapatybės išsaugojimui, tiek kūrybingam santykiui su dominuojančia kultūra. Kitaip sakant, gebėjimas patraukti lietuvišku kultūringumu ir pagarba lenkiškam ar rusiškam išskirtinumui laimėtų daugiau nei mažumų nuomonės ignoravimas. Ir čia reikėtų priminti dar vieną krikdemiškumui būdingą principą – nieko apie bendruomenes be pačių bendruomenių žinios. Įdomu, ar gerbiami Seimo nariai bent pabandė pasidomėti, kaip į tai reaguos mažumų mokyklos? Norėčiau klysti, bet manau, kad ne.

norisi tikėti, kad zoologinio tipo „Lietuva lietuviams“ nacionalizmas visada liks ribinis atvejis 

Šis dalies piliečių ignoravimas, nepaisant įstatymo projekto autorių naivaus kartojimo ar sąmoningo nutylėjimo, kad jokių grėsmių nėra, Lietuvos valstybei nenaudingas ir netgi pavojingas. Tautinės mažumos atstovas, kaip ir bet kurios mažumos ar daugumos atstovas, valstybėje jausis gerai, kai nebus laikomas svetimu. Kai matys, kad valstybė juo besąlygiškai rūpinasi, lygiai kaip rūpinasi kiekvienu lietuviu. Šis teisingas ir lygiavertis visų traktavimas yra tikrojo solidarumo ir vienybės pagrindas. Tačiau įstatymo projektu tiesiogiai implikuojama, kad kai kurios tapatybės Lietuvoje turėtų būti pataisytos, palietuvintos.

Kad ir kokių gerų intencijų vedamas būtų toks nusistatymas, reakcija į jį gali būti tik neigiama. Tai šiuo atveju reikš valstybinės politikos laikymą grėsme ir didesnę tautinės bendruomenės konsolidaciją, ieškant paramos užsienio valstybėse. Neturiu abejonės, kad parama bus suteikiama pirmiausia išsirenkant sau naudingus visuomenės nuomonės lyderius, kurie, kaip koks ponas Titovas, savo pašaukimą matys toliau formuoti antilietuviškos ir antivalstybiškos mažumos tapatybę. Taigi didžiausia viešai pristatyto projekto bėda, kad jis Lietuvai ne padeda, bet jau dabar kenkia ardydamas mažumų pasitikėjimą valstybe.

Galima teigti, kad ir mažumų kultūros stiprinimo alternatyva valstybinei santvarkai yra pavojinga – bet kuri kultūrinė autonomija jau yra politinis pasirinkimas, o šis gali transformuotis ir į didesnių politinių teisių reikalavimus. Kaip, tarkime, atsitiko Kryme. Bet taip neįvyks: Lietuvos valstybinės institucijos stipresnės ir efektyvesnės, čia joks administracinis darinys neturi tokios plačios autonomijos kaip Krymas, jos teritorijoje neveikia pusiau sukarinti rusų kazokų būriai. Pagaliau norisi tikėti, kad zoologinio tipo „Lietuva lietuviams“ nacionalizmas visada liks ribinis atvejis ir Kremliaus propaganda negalės jo rodyti kaip viso lietuviškumo esmės.

Atsakymas į mažumų ugdymo klausimą turėtų būti ne „mažiau lenkiškumo/rusiškumo“ ar „daugiau lietuviškumo“, bet pasitikėjimo verta valstybė, išmintingesnių bei apgalvotų įstatymų leidimas ir tiesiog pagarba kitokiam. Ši pagarba nereiškia nusižeminimo, o supratimą, kas yra teisinga, ir bandymą save lenkti teisingų pasirinkimų link. Dabartiniam Kremliui nėra nieko blogiau už Lietuvą, kurioje rusai ar lenkai jaučiasi gerai. Sukurkime tą „gerai“, ir jie patys norės būti lietuviais. Tikiu, esant reikalui, nesibodės kalbėti ir skaityti lietuviškai be jokios prievartos ir biurokratinio drausminimo, nes tai bus sava ir „kieta“.