Ramūno Danisevičiaus nuotr.

„Šitaip ir baigias pasaulis / Ne sprogimu – inkštimu“, – savo eilėraštyje „Tuščiaviduriai žmonės“ rašė Thomasas Stearnsas Eliotas. Kiek perfrazuotos šios eilės tinka ir apibendrinti Harvardo universiteto profesorių Steveno Levitsky’o ir Danielio Ziblatto knygą „Kaip miršta demokratijos“. Anot jų, demokratijos žlugimas dažniausiai yra įsivaizduojamas kaip sprogimas – karinis perversmas, pilietinis karas ar kitas politinę areną sudrebinantis reiškinys. Tačiau ne ką rečiau, o gal net ir dažniau demokratijos žlunga tyliai – demokratiškai išrinktiems politikams tyliai demontuojant demokratinės santvarkos pamatus, dažnai netgi viską atliekant procedūriškai teisingai.

EPA nuotrauka

Akivaizdu, kad parašyti šią knygą Harvardo profesorius paskatino Donaldo Trumpo triumfas JAV prezidento rinkimuose. Būtent šis įvykis suteikė postūmį patiems amerikiečiams ieškoti atsakymo į klausimą, kokie gi tektoniniai pokyčiai vyksta jų politinėje sistemoje ir ar ilgą laiką demokratijos vėliavneše buvusi valstybė susitvarkys su autoritarizmo gundymais. Tačiau S. Levitsky’o ir D. Ziblatto knyga aktuali ne tik tiems, kurie domisi šiandiene Amerika. „Kaip miršta demokratijos“ gali būti įdomi ir tiems, kuriuos domina platesnio masto lyginamoji analizė, atskleidžianti demokratijos žlugimo priežastis skirtingose pasaulio valstybėse nuo fašistinės Italijos iki Alberto Fujimorio triumfo Peru, nuo Adolfo Hitlerio iškilimo Vokietijoje iki Hugo Chavezo bolivarinės revoliucijos Venesueloje. Taip pat ši knyga yra ir svarbi bei reikalinga tiems, kurie nori susidaryti analitinį instrumentarijų, leidžiantį savarankiškai analizuoti demokratijos būklę skirtingose valstybėse – kad ir Lietuvoje. 

Kad demokratija veiktų

Kaip pažymi knygos autoriai, kai baronas de Montesqieu 1748 metais rašė savo įžymųjį traktatą „Apie įstatymų dvasią“, jis tikėjo, kad autoritarinėms užmačioms pažaboti užteks vien tik mechaninės politinių institucijų architektūros. Tariant paprasčiau, problemos sprendinys jam buvo politinė inžinerija, kaip sukurti veiksmingą stabdžių ir atsvarų sistemą, kuri užkirstų kelią įsigalėti ne tik vienai kuriai politinei institucijai, bet ir pažabotų autoritarinių užmačių turinčius veikėjus. Jei prisimintume garsiąją lordo Actono tezę apie tai, kad galia yra linkusi sugadinti žmogų, o absoliuti valdžia jį sugadina visiškai, tai Montesqieu politinė inžinerija buvo kuriama kaip atsvara žmogiškajam netobulumui. Geriau imtis atsargumo priemonių, o ne vaikantis utopijos atsidurti kalėjimo vienutėje.

Jei sutiktume su prielaida, kad viskas tėra tik mechanika, tai tuomet viskas būtų paprasta, nes, norėdami ir pas save sukurti puikiai funkcionuojančią demokratiją, galėtume tiesiog nukopijuoti praktikoje įvairius išbandymus jau atlaikiusios demokratinės valstybės konstituciją. Tačiau to negana, akcentuoja S. Levitsky ir D. Ziblattas, nes demokratijos kokybę lemia ne tik rašytinės taisyklės, bet ir nerašytos normos. Istorikės Marci Shore knygoje „Pelenų skonis“, pasakojančioje apie transformacijos iš komunizmo į liberaliąją demokratiją elitą, vienas disidentas problemą apibūdina taip: „Turime popierinę demokratinę sistemą, tačiau neturime demokratinių žmonių.“ Kitaip sakant, demokratija, kaip ji išdėstyta popieriuje, neatitinka žmonių politinio veikimo įpročių. 

Kokios nerašytos normos yra svarbiausios, kai kalbame apie demokratijos kokybę? Knygos „Kaip miršta demokratijos“ autoriai išskiria dvi svarbiausias – abipusė tolerancija ir institucinis susilaikymas. 

„Abipusė tolerancija kalba apie idėją, kad tol, kol tavo konkurentai žaidžia pagal konstitucines taisykles, mes sutinkame, jog jie turi lygią teisę egzistuoti, konkuruoti dėl valdžios ir valdyti. Mes galime su jais nesutikti ar net jų smarkiai nemėgti, tačiau vis dėlto juos priimame kaip legitimius“, – rašo autoriai. Visa tai yra labai svarbu turint omenyje populizmo iššūkį, kai autoritarines nuostatas puoselėjantys politikai skelbiasi vieninteliai atstovaujantys tautai ir taip siekiantys delegimitzuoti savo oponentus kaip išdavikus, penktąją koloną, antivalstybininkus ir pan. Abipusė tolerancija reiškia pliuralizmo pripažinimą.

Su abipuse tolerancija glaudžiai yra susijusi antroji norma – institucinis susivaldymas. „Susivaldymas reiškia ‘kantrią savikontolę, apsiribojimą ir toleranciją’“, – rašo S. Levitsky ir D. Ziblattas. Kitaip tariant, nors demokratinėje santvarkoje ir yra kovojama dėl pergalės bei galimybės valdyti, tačiau kovos tikslas yra ne kartą ir visiems laikams sunaikinti savo oponentus, o užtikrinti demokratinio proceso tęstinumą tiek kalbant apie formalių taisyklių funkcionavimą, tiek apie nerašytas paprotines normas. Pastarosios pavyzdžiu gali būti JAV prezidentų apsiribojimas dviem kadencijomis, nors iki pat XX amžiaus vidurio tokio reikalavimo oficialiai nebuvo. Susivaldymas reiškia ir suvokimą, kad demokratiniame procese tavo oponentas vienu klausimu gali būti rytojaus sąjungininkas kitu klausimu, todėl yra verta puoselėti abipusiškumo normas, užuot siekus poliarizuoti sistemą. 

Kaip atpažinti autoritarą?

Visiška priešingybė abipusei tolerancijai ir instituciniam susivaldymui yra pastanga pasinaudoti demokratinėmis procedūromis tam, kad būtų sunaikinta pati demokratija. „Daugelis valdžios pastangų sugriauti demokratiją yra „legalios“ ta prasme, kad yra patvirtintos įstatymų leidėjų ar priimtos teismų. Šios pastangos netgi gali būti pristatytos kaip pastangos pagerinti demokratiją – padaryti teismų sistemą efektyvesnę, kovoti su korupcija ar apvalyti rinkiminį procesą“, – rašo Harvardo mokslininkai. 

Savo knygoje jie siūlo indikatorius, kurie leistų atpažinti autoritarinių tendencijų turinčius politinius lyderius dar prieš jiems pradedant savo ardomąją veiklą. Anot S. Levitsky‘o ir D. Ziblatto, siekdami atpažinti autoritarus, mes turime klausti, ar jie savo veiksmais arba žodžiais atmeta demokratines žaidimo taisykles; ar neigia savo oponentų legitimumą; ar toleruoja arba net skatina smurtą; ar išsako savo pasiryžimą apriboti savo oponentų, įskaitant žiniasklaidą, pilietines teises. Sunerimti verta, jei atsakymas bent į vieną klausimą yra „taip“. 

EPA nuotrauka

Kalbėdami apie autoritarizmo įsigalėjimą, autoriai pateikia analogiją su futbolo rungtynėmis: „Kad konsoliduotų galią, potencialūs autoritarai privalo kontroliuoti teisėjus, iš priešininkų komandos pašalinti bent vieną kitą geriausią jų žaidėją ir perrašyti žaidimo taisykles taip, kad šios įtvirtintų jų pranašumą.“ 

Į autoritarizmą linkę politikai nebūtinai gali siekti pašalinti jiems nepalankius teisėjus. Kartais žymiai paprasčiau padidinti teisėjų skaičių ir užpildyti jį savo lojalistais. Būtent taip nutiko Vengrijoje, kur Viktoro Orbano vyriausybė padidino Konstitucinio teismo teisėjų skaičių nuo 8 iki 15 ir pakeitė teisėjų skyrimo taisykles taip, kadFideszpartija galėtų į postus paskirti norimus teisėjus. Konstitucinio ar Aukščiausiojo teismo neutralizavimas autoritarui reiškia išsivadavimą iš to, ką jis suvokia ne kaip būtiną demokratinio proceso sandą, o kaip tramdomuosius marškinius.

Kalbant apie opoziciją, autoritarui vėlgi nėra būtina užtildyti visų jam prieštaraujančių balsų. Pakanka to, kad būtų nupirkti, įbauginti ar kitaip, net ir pasitelkiant teisinę sistemą, sutramdyti visi, kurie yra pajėgūs mesti realų politinį iššūkį. Likusi opozicija netgi gali būti naudinga kaip Potiomkino kaimas, demonstruojamas kritikams siekiant paneigti jų nuogąstavimus apie demokratijos mirtį. Prisiminkime Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2000 metų susitikimą su turtingiausiais Rusijos oligarchais, kuriems buvo leista suprasti, kad jiems nebus trukdoma „kalti pinigus“ su sąlyga, jei šie laikysis atokiai nuo politikos. Michailas Chodorkovskis, kuris perspėjimui nepakluso, netrukus tapo parodomąja auka parodant, kas laukia tų, kurie nuspręstų sekti jo pėdomis. 

Panašiai nupirkti, įbauginti ar tiesiog pašalinti siekiama ir kultūrinį elitą bei žiniasklaidą. Bendradarbiauk ir pasipelnysi, jei nebendradarbiauji, tai bent nesikišk, o jei kišiesi, tai rasime būdų tave diskredituoti ar net suieškosime straipsnį, kurį galėtume pripaišyti. Kaip rašo knygos „Kaip miršta demokratijos“ autoriai, visas šis autoritarizmo įtvirtinimo procesas gali būti įvykdytas ir formaliai nepažeidžiant jokių procedūrų ir taisyklių. Be to, situacija šiuo atveju yra pavojinga ir dėl to, kad demokratijos erozija vyksta per ilgą laiko tarpą, o paprastiems piliečiams dažnai sunku susidaryti visuminį paveikslą, nes jie mato tik pavienius ir kartais, rodos, visiškai nepavojingus poslinkius. 

Jei ne inkšti, ką daryti?

Tad kas gi darytina, kad demokratija, perfrazuojant T.S. Eliotą, nesibaigtų tik inkštimu? D. Ziblattas ir S. Levitsky pabrėžia, kad ilgą laiką bent jau JAV politinėje arenoje partijos elitas buvo tas galutinis filtras, galėjęs atmesti potencialius demokratijos griovėjus, nors dalis jų visuomenėje turėjo tikrai nemenką populiarumą. Filtruojant kandidatus partijai gali kilti dilema, ką rinktis – pergalę šiandien ar demokratijos stabilumą. Taip, šie dalykai gali eiti kartu, tačiau demokratinio elito branda yra pamatuojama ryžtu iškelti politinės sistemos stabilumo interesą aukščiau troškimo žūtbūt įgyti galią net ir demokratijos ateities sąskaita. 

Knygos autoriai pabrėžia, kad, susidūrus su politiniais lyderiais, kurie yra linkę į autoritarizmą, opozicijai gali kilti pagunda imti veikti tokiais pačiais metodais. Tačiau tai yra klaida, kurią ne kartą yra padarę ir Donaldui Trumpui besipriešinantys demokratai. Išdegintos žemės taktika, kai daroma prielaida viskas arba nieko, anot D. Ziblatto ir S. Levitsky‘o, yra prasta ne tik todėl, kad nuo opozicijos atbaido nuosaikius piliečius, ne tik todėl, kad suteikia vyriausybei pateisinimą izoliuoti opoziciją, tačiau visų pirma todėl, kad čia demokratinio proceso tęstinumas atsiduria antraplaniame vaidmenyje. Veikdama kaip ir oponentas, opozicija su juo supanašėja ir opus išlieka klausimas, ar net ir jos pergalės atveju bus galima kalbėti ne tik apie išsaugotas procedūrines demokratijos taisykles, bet ir nerašytas normas, kurios nepraktikuojamos paprasčiausiai nyksta. Harvardo mokslininkai akcentuoja, kad esminė kovos su autoritarais pamoka yra ši – jei tik egzistuoja instituciniai kanalai, opozicijos grupės turėtų mėginti pasinaudoti būtent jais. 

Kitas svarbus dalykas, jei kalbame apie aštrią visuomenės poliarizaciją ir autoritarinio lyderio pastangas ją išnaudoti savęs įtvirtinimui, svarbus tampa veikimas siekiant tą poliarizaciją peržengti. Jei to nepavyksta padaryti arba viskas nevyksta taip greitai, tai be galo svarbus yra skirtingų ideologinių stovyklų lyderių pasirengimas bendradarbiauti siekiant sušvelninti šią poliarizaciją bendradarbiavimu ir kompromiso paieškomis. Čia svarbus yra klausimas, kieno interesą partijos ir jų lyderiai iškelia į pirmą vietą – bendrojo gėrio ar savo asmeninį. Bendrojo intereso iškėlimas siekiant išsaugoti demokratiją gali reikalauti nemažų aukų tiek kalbant apie galimą dalies turtingų donorų nusigręžimą, jei yra leidžiamas ne tik valstybinis partijų finansavimas, tiek laukiant tam tikrų įtakingų medijų, kurstančių poliarizaciją, nepakantumo. Vis dėlto esminis klausimas čia vėlgi yra tas pats – kas yra svarbiau ir kuo esame pasiryžę rizikuoti tam, kad išsaugotume demokratiją?

Vis dėlto svarbiausia knygos pamoka, man regis, yra skirta mums visiems. „Joks politinis lyderis vienas negali užbaigti demokratijos. Joks politinis lyderis vienas jos taip pat ir neišgelbės. Demokratija yra bendras reikalas. Jos likimas priklauso nuo mūsų visų“, – rašo knygos „Kaip miršta demokratijos“ autoriai. Man regis, būtent piliečiai, kiekvienas iš mūsų, yra labiausiai atsakingi už tai, kad gyvuotų ir būtų praktikuojamos nerašytos demokratijos normos – pagarba pliuralizmui, pakantumas, noras atsiverti, o ne užsisklęsti vieniems nuo kitų. Visa tai jokiu būdu nereikalauja išsižadėti savo politinių nuostatų ir visiems tapti kaip viena. Visa tai tiesiog reikalauja sutarti dėl bendrų taisyklių, kuriomis remdamiesi galėtume priimti politinius sprendimus suvokdami, kad tas, kas šiandien yra daugumoje, ryt gali būti mažumoje, ir įsisąmoninant, jog bendradarbiavimo ir kompromiso paieškų alternatyva yra Carlo Schmitto politiškumo sampratos „draugas/priešas“ įsigalėjimas šalies viduje.