2010 02 22

Kristina Buidovaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Eglė Špokaitė: „Man įdomu pasižiūrėti, kaip nesikeičiant knygai keičiuosi aš“

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.

Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringas.

Skaitymo skatinimo projekto „Skaityk ir dovanok“ tikslas ir yra paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“.

Apie skaitymo kultūrą, jos pilnatvę ar skurdą, kultūringą žmogų ir knygos reikšmę kalbamės su Lietuvos baleto artiste, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Egle Špokaite.

Ar prisimenate savo pirmąją knygą? Kokius įspūdžius ji paliko?

Pirmosios knygos neprisimenu, nes pakankamai anksti pradėjau mokytis skaityti. Ankstyvųjų vaikystės knygų turbūt neįmanoma prisiminti. Tą tikrąjį knygos atradimą, laiką, kai gyveni skaitoma knyga, siečiau su viena iš „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų – H. R. Haggardo „Mantesumos duktė“. Suradau ją dėdės fotografo dirbtuvėje, kurioje buvo daugybė įvairiausių knygų. Paėmiau į rankas tą seną, kažkuo apipiltą knygą, ir pradėjau skaityti. Nuo to laiko būtent tokia knygos forma man išliko pati mieliausia.

Ar skaitėte daugiau „Drąsiųjų kelių“ serijos knygų?

Niekuomet nebuvau šios knygų serijos gerbėja. Knyga „Montesumos duktė“ į mano rankas pateko visiškai atsitiktinai. Ta knyga buvo pirmoji, ypač sudominusi mane. Aš skaičiau labai daug, ypač paauglystėje, būdama maždaug penkiolikos metų, be to, skaičiau pačias įvairiausias knygas. Tuo metu vyravo tikra „knygų mišrainė“.

Dovaną skaityti gavau iš tėčio. Jis savo vaikystėje ir paauglystėje buvo ypatingas „knygų valgytojas“, sukaupęs didžiulę biblioteką.

Kaip keitėsi jūsų skaitomos knygos? Kas tai lėmė?

Keitėsi bėgant laikui. Juk žmogus keičiasi kartu su gyvenimu, su patirtimi. Labai dažnai yra paveikiamas kitų žmonių įtakos. Turbūt tai lemia ir knygų kaitą. Negaliu pasakyti, kad knygas skaitau kiekvieną dieną – tam paprasčiausiai nelieka laiko.

Mokydamasi skaičiau specialiąją mokslinę literatūrą, kitoms knygos neužteko laiko. Tačiau pastaruoju metu suvokiau, kad kartais reikia paimti į rankas ne vieną knygą, kad rastum tą, kuri iš tiesų tave sudomintų. Man svarbu turėti gerą patarėją knygoms, nes jų išleidžiama tiek daug, kad išsirinkti nežinant labai sudėtinga.

Žinoma, visuomet gali skaityti klasikinę literatūrą, bet ir klasika – be galo plati sąvoka. Pastaruoju metu šalia manęs netrūko žmonių, kurie labai gerai man patarinėjo, todėl supratau, kad tarp knygų, kurias perskaičiau, nebuvo tų labai gerų, kurias iš tiesų verta skaityti. Žinoma, perskaičiau jas vėliau, ne dvidešimties, o trisdešimties metų, ir dėl to esu laiminga.

Vadinasi, pasirinkti gerą literatūrą jums padeda šalia esantys žmonės?

Patarėjai. Atsitiktinumais gyvenime pasitikiu labai retai.

Kaip ateina tas suvokimas, kas yra gera literatūra?

Turbūt to pavyzdžiu laikyčiau G. G. Markquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“. Kiek žinau, vaikai šią knygą skaito mokykloje. Manyčiau, per anksti, nes pats knygos suvokimas tampa siužetiniu – personažų likimo linijos sekimu. Tokiu būdu perskaitai pagrindinį tekstą, darosi sunku suvokti, kas slypi už jo. Kai aš kalbuosi su žmonėmis, kurie tą knygą skaitė labai anksti, susidaro įspūdis, kad labai gerai, jog aš ją perskaičiau vėliau. Tą patį galėčiau pasakyti apie F. Dostojevskio kūrybą.

Tiesa, L. Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ skaičiau būdama labai jauna. Aš puikiai skaitau rusiškai, be to, man patiko knygos stilius, buvo įdomu, knyga mane sužavėjo. Tačiau visai atsitiktinai šį romaną perskaičiau vėliau, būdama gastrolėse. Tuomet supratau, kad knygą galima perskaityti visiškai kitaip. Paskui šį romaną skaičiau dar keturis kartus – kiekvieną kartą vis kitaip.

Vadinasi, jūs esate iš tų žmonių, kurie patikusią knygą skaito keletą kartų?

Galbūt. Toks atvejis ir buvo su romanu „Ana Karenina“. Ši knyga pakankamai sudėtinga. Tiesiog man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip nesikeičiant knygai keičiuosi aš.

Ar galima teigti, kad kai kurioms knygoms reikia tam tikro laiko? Brandos? Pasaulėžiūros?

Turbūt, bet yra ir tokių knygų, kurių neperskaitęs savu laiku, vargu, ar jas apskritai perskaitysi. Ne kartą bandžiau skaityti H. Hesses romaną „Stepių vilkas“. Galbūt, jei šią knygą į rankas būčiau paėmusi anksčiau, būčiau ją perskaičiusi. Tačiau dabar, rodosi, pavėlavau.

Pokalbio pradžioje jūs minėjote G. G. Markeso „Šimtą metų vienatvės“. Galbūt jis yra vienas iš mėgstamiausių jūsų autorių?

Nepasakyčiau. Neseniai naršiau viename interneto puslapyje, kuriame lankytojai diskutavo apie mėgstamiausias knygas. Vis mąsčiau, ką aš parašyčiau. Vis dėlto manau, kad šiuo metu minėčiau A. Burgesso apsakymą „Babelio biblioteka“.

Labai mėgstu antikvarinius knygynus – man svarbu, kad knyga nebūtų nauja. Kartais ten ir perku knygas. Pamenu, nusipirkau Maxo Frischo romaną „Homo Faber“. Aplinkiniai įrodinėjo, kad reikia skaityti ne šią knygą, o W. Faulknerio romaną „Kai aš gulėjau mirties patale“, tačiau „Homo Faber“ man labai patiko. Visai neseniai pasiėmiau knygą „Kai aš gulėjau mirties patale“, tačiau visiškai negaliu jos skaityti. Turbūt netinkamas laikas.

Sakoma, kad naujosios technologijos gali pakeisti knygą. Jūsų nuomone, kada nors mes skaitysime knygas kompiuterio ekrane?

Man tai nepatinka. Minėjau Jorge Luis Borgeso „Babelio biblioteką“ – ten viskas taip aiškiai parašyta. Apsakyme pasakojama apie biblioteką, kurioje, žmonės mano, egzistuoja ta tikroji knyga. Toje knygoje ieškoma tiesos. Žinoma, kiekvienam ta tiesa skirtinga. Bet žmonės tiki knyga, kurioje galima perskaityti tiesą. Minėtame apsakyme labai detaliai aprašyta biblioteka. Man atrodo, labai svarbi pati bibliotekos, t.y. vietos, kur gali surasti atsakymą į tau rūpimą klausimą tuo metu ir toje vietoje sąvoka.

Bet ar jauniems žmonėms aktualus knygų skaitymas internete?

Tai labai aktualu ir patogu mokantis. Bet kasdienis skaitymas susijęs su knygos atradimu. Aš netikiu, kad galima nueiti į knygyną, nusipirkti puikią knygą, ją perskaityti ir padėti į lentyną. Juk savo perskaityta knyga paprastai daliniesi su draugu, kuriam galbūt ta knyga tampa atradimu.

Kalbino Kristina Buidovaitė