Gabrielė Gailiūtė. Visa tiesa apie jaunystę

Philip Roth. Apmaudas: romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė. V.: Baltos lankos, 2010. 190 p.

Jau gerą pusmetį vienas iš pačių įdomiausių mano gyvenimo darbų mane verčia nepaliaujamai galvoti apie jaunystę: apie jos grožį, maištą, sunkumus, klausimus ir abejones.  Kas savaitę bendraudama su įvairiomis jaunimo grupėmis, diskutuodama su jomis apie mokslą, religiją, visuomenę, darbą, žmonių santykius, tiesiog negaliu atsigėrėti tų žmonių gyvenimo džiaugsmu, proto aštrumu, jausmų gilumu – negaliu atsidžiaugti, kokia šviesi ateitis laukia Tėvynės ir pasaulio. Tačiau galutinis šio (paslaptingo tik todėl, kad dar anksti per daug apie jį atvirauti) darbo rezultatas turės būti tam tikras jaunystės apibendrinimas, o ji kuo toliau, tuo labiau atrodo visokia, įvairiausia, paklūstanti stereotipams ir tuo pat metu juos paneigianti, trumpai tariant – neapibendrinama, lyg pati jos esmė ir būtų nesileisti apibendrinamai.

Tik kartais tai, kas nepasiduoda mąstymui ir jo logikai, ima ir tvarkingai sugula į romano puslapius. Kaip tik tai padarė labai senas ir išmintingas žmogus, pats „tituluočiausias“ iš gyvųjų amerikiečių rašytojų, „etatinis“ kandidatas į Nobelio literatūros premiją, tik per baisų neapsižiūrėjimą lietuvių skaitytojams iki šiol beveik nepažįstamas Philipas Rothas.

Na, gal ne vien per neapsižiūrėjimą. Manau, pagrindinė priežastis, kodėl Rotho knygos (dažnam galbūt pažįstamos ir iš kino – pagal jo romanus pastatyti tokie filmai kaip: „Elegy“, „The Human Stain“, „Goodbye, Columbus“, „Portnoy’s Complaint“ ir „The Ghost Writer“; beje, tinklalapyje „Imdb.com“ skelbiama, kad jau statomas filmas ir pagal naujausią Rotho vertimą į lietuvių kalbą – romaną „Apmaudas“ („Indignation“) iki šiol neverčiamos į lietuvių kalbą (1999 m. pasirodė iki šiol vienintelis vertimas į lietuvių kalbą – romanas „Amerikietiška pastoralė“), yra kultūriniai skirtumai. Rothas yra Amerikos žydas, ir jo knygose – ypač ankstyvesnėse – pagrindinė tema yra būtent Amerikos žydų tapatybės klausimai, kurie lietuvių skaitytojui gali būti pernelyg svetimi. Žydų temos esama ir romane „Apmaudas“, tačiau čia ji tik šalutinė, lyg iš įpročio toliau plėtojama, kaip ir visą gyvenimą. Kurią iš daugybės sudėtingų, tarpusavyje susipinančių šios knygos temų reikėtų laikyti „pagrindine“, sunku pasakyti, tačiau visas jas paslapčia, nekrisdama į akis – ir kaip tik todėl nebanaliai, nesupaprastintai, nestereotipiškai – vienija jaunystės tema.

Įdomu pažymėti, kad tai nėra akivaizdu. Netgi taip neakivaizdu, kad kai kurie kritikai tiesiog sutaršė angliškąjį šios knygos leidimą, palaikę jį naiviu ir puldinėjančiu į kraštutinumus. Tačiau didi literatūra tuo ir didi, kad ji ne apibūdina, o įtaigiai vaizduoja – naivi ir puldinėjanti į kraštutinumus yra ne knyga, o pati jaunystė.

Versdama šią knygą galvojau, jog būtinai reikės ją kur nors aprašyti, kad neliktų pražiopsota jaunimo, mat prie tradicinės „jaunimo literatūros“ jos priskirti negalima. Dabar galvoju dar kitaip. Vargu ar pats jaunimas ją suprastų – išminčiai atpažinti reikalinga išmintis, kurios jaunystėje neturi niekas. Greičiau tai yra ir paguoda, ir pagalba tėvams, išleidžiantiems vaikus – tikrai dar bent šiek tiek vaikus – į mokslus ir į pasaulį, ten juos pasitinkantiems dėstytojams, ugdytojams ir visiems kitiems, kuriems taip sunku priimti ir suprasti karštas jaunas galveles.

Tyčia išsisukinėju nuo romano siužeto atpasakojimo – jame tiek staigmenų ir netikėtumų, kad nesinori gadinti skaitytojams malonumo. Verčiau tik susakysiu tai, ką šioje knygoje išskaičiau apie jaunystę – tai, ką galėjo parašyti tik senas žmogus.

Taip pat skaitykite:

Tyrėja L. Citavičiūtė: Biblija yra svarbiausias L. Rėzos darbas Prūsijos lietuviams

„Poetinio Druskininkų rudens“ svečias turkų rašytojas M. Celâlas: „Netekęs savo kalbos, tarsi nustoji egzistuoti“

Ant vaikystės akmens

Latvių poetė L. M. Roze: normalybės siekis – bergždžias reikalas

„Nesureikšmink savęs.“ Rašytojas, dailininkas, hidrografas Jurgis Janavičius ir kūryba, kurioje susitinka trys meno kalbos

Festivalyje „Open books“ lankysis Goncourt’ų premijos laureatas M. Énard’as

Pietų Afrikos poetas Ch. P. Naudé: „Poezija yra pasas, leidžiantis patekti į dar negyvenamas teritorijas“

Mūsų žmogystė, išėjusi į karą

Visų pirma jaunystė šioje knygoje atsiskleidžia kaip be galo egocentriška. To pasiekiama subtilia literatūrine technika: pirmojo asmens pasakotojas didžiojoje knygos dalyje nuolat kalba apie save, be menkiausios atodairos į kitus veikėjus, kol galiausiai, taip užsispyrusiai gindamas savo interesus, net skaitytojui sukelia nepiktai pašaipią šypsenėlę. Dar labiau tai išryškėja paskutinėje knygos dalyje, kur staiga prabyla visažinis trečiojo asmens pasakotojas – jis atskleidžia bent kai kurias detales, kaip viskas buvo „iš tikrųjų“.

Iš to paties egocentrizmo – kokia įžvalga! – kyla ir jaunystės pyktis bei agresija. Kaip tik šis tokio „jaunystės skrodimo“ aspektas man ir atrodo būsiąs pagalba ir paguoda visiems, ką jaunystė skaudina ir žeidžia. Literatūra mane labiausiai žavi tada, kai pralenkia psichologiją. Net „Delfi.lt“ patarimuose rastume sočiai paaiškinimų, kaip paauglys ar jaunuolis mėgina „apibrėžti save“, ne vien paklusti tėvų ar mokytojų autoritetui, bet ir susidaryti savo nuomonę, įgyti sąmoningų savo vertybių – ir visi šie samprotavimai (žinoma, jie yra tiesa, nemėginu sumenkinti psichologijos ar psichologų darbo) puikiausiai telpa vien į romano pavadinimą („Indignation“): apmaudas, pasiskolintas iš Kinijos Liaudies Respublikos himno, apmaudas dėl to, kad visas pasaulis lyg susimokęs mindo tavo tapatybės ribas ir vis trukdo užimti savo „teisėtą“ vietą po saule.

Tačiau tokia pikta, apmaudi jaunystė mus visus – ir, matyt, romano autorių taip pat – ne tik skaudina ir erzina, bet ir žavi, kelia nostalgiją. Taiklus ir kritiškas požiūris į jaunystę knygoje atmieštas švelnumu ir meile (ypač pagrindinio veikėjo tėvo paveiksle), kuriuos dar labiau sustiprina praradimo jausmas. Atleiskite už „spoilerį“, bet pagrindinis veikėjas miršta. Viena vertus, čia tiesiog kirbėte kirba pasitelkti kokią nors psichoanalizę ir tą mirtį aiškinti simboliškai – kaip jaunystės pabaigą, kaip vaiką, prarastą dėl to, kad jis „paleistas“ ar, priešingai, taip nenorėtas „paleisti“, kad net pražudytas. Toks aiškinimas nebūtų klaidingas – visa ta nostalgija romane tikrai lyg mėgina pakuždėti, kad kiekvienas suaugęs žmogus yra mirusi jaunystė, kad kiekvienas, kas sugeba kritiškai vertinti jaunąjį pasakotoją, kas iš jo pasakojimo supranta daugiau negu jis pats, jau yra „anapus“ jaunystės gyvenimo. Tik ši knyga nesiduoda taip supaprastinama: labai daug ką ji reikalauja suprasti ir tiesiogiai.

Pavyzdžiui, atsakomybę. Griežtai žiūrint, dėl nelemto savo galo pagrindinis veikėjas kaltas pats. Kad ir jaunas, kad ir karštagalvis, jis nėra nepakaltinamas dėl to, kiek košės prisivirė. Nors istorinis knygos įvykių kontekstas kelia pagundą jį laikyti tragiška aplinkybių auka, ypač turint galvoje, kad tuomet būtų galima kaip tikriems hipiams papolitikuoti apie karo beprasmybę ir valdžios žiaurumą bei abejingumą, vaikinas puikiai žino, kas gerai ir kas blogai, nes tėvas jį to išmokė. Kita vertus, taip griežtai vertinti taip pat būtų supaprastinimas. Aš čia ir vėl įžiūriu tikrą išmintį, rimtą pamoką: vienintelis dalykas, nepaklūstantis lemčiai ir aplinkybėms, yra sąžinė, kurią galima išsaugoti švarią, tik kokios nors tiesioginės naudos iš to tikėtis neverta.

Karą šioje knygoje, beje, taip pat kyla pagunda laikyti metafora – atšiauraus pasaulio, negailestingo likimo. Ir toks aiškinimas taip pat nebūtų klaidingas, tačiau jis irgi reikštų supaprastinimą. Niekaip negalima šios knygos laikyti apolitiška ar hipiškai pacifistiška, greičiau priešingai – ideologinį konfliktą (kuris juk visada slypi už ginkluoto karo) ji taip pat nagrinėja su ypatinga išmintimi. Jaunasis pasakotojas labai norėtų būti apolitiškas, pacifistiškas, niekieno netrukdomas gyventi savo gyvenimą ir laikytis savo pažiūrų, tačiau kaip tik dėl to ir įsivelia į karą – iš pradžių asmeninį, tiesiog nesugyvenimo su savo aplinka, o galiausiai ir į tikrą. Karas – nors romane aiškiai vaizduojamas kaip tikras, grynas blogis – kartu yra ir neišvengiamas vien dėl to, kad tiesiog neįmanoma šiame pasaulyje vieni kitiems netrukdyti.

Aš dar nekalbėjau apie meilę ir aistrą, apie baimę ir nerimą, apie geranoriškumą, tikrą, sąžiningą gėrio, teisingo ir doro gyvenimo troškimą – visa tai taip pat glūdi šioje, regis, tokioje nedidelėje knygoje. Tačiau kas žingsnis turėčiau kartoti tą patį: viena vertus… kita vertus. Išmintinga ir gili ši knyga yra todėl, kad sugeba skelbti didžias tiesas, aprašyti painius ir sudėtingus žmogaus ir pasaulio reiškinius, jų nesupaprastindama, nepaversdama nuvalkiotomis banalybėmis, kiaurai perregimais simboliais ar įkyriais pamokymais. Geriausios knygos yra tokios, kurios pasiekia daugiau, giliau, taikliau, negu paskui jose sugeba išskaityti net ir patys uoliausi kritikai. Toks yra „Apmaudas“, toks yra ir jo autorius. Džiaugiuosi, kad turime jį ir lietuviškai, net didžiuojuosi jį išvertusi. Tačiau bet koks mėginimas šį romaną iššifruoti ar išaiškinti nublanksta prieš jį patį. Ir tai, mano nuomone, yra didžiausias komplimentas, kokį tik galima pasakyti knygai.