Palmira Rudalevičienė. Apie abortų įstatymą (II). Kokia vyrų atsakomybė?

Vilniaus m. psichikos sveikatos centro (Vasaros g. 5) konsultuojanti psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė.

Jeigu vyras yra psichiškai sveikas (juridine terminologija – jei vyras yra pakaltinamas), jis turi dalintis atsakomybe, svarstant savo pradėto kūdikio likimą bei moters, kurią apvaisino, pasirinkimus. Vyras, esantis šeimos galva, meilužis, sugyventinis, partneris, šiaip moters bičiulis, bendradarbis, menininkas ar bet kuris kitas, palietęs moterį, turėjęs su ja lytinius santykius ir pradėjęs naują gyvybę, turi prisiimti savo atsakomybės dalį.

Atsakomybės našta negali būti įvardijama tik kaip moters teisė rinktis, nes tai visada yra dviejų žmonių ir teisė, ir pareiga spręsti, ką daryti su pradėta nauja gyvybe. Vyro atsakomybės dalis turi būti pamatuota ir išreikšta politine valia. Priešingu atveju tai paliekama spręsti asmeniniu būdu. Kai vyras suteršia moters garbę (savo geidulius tenkindamas moterį apvaisina ir ketina ją pamesti ), moters ginti gali stoti jos tėvai, broliai ar kiti neabejingi asmenys, būdami tikri vyrai. Asmeniniu būdu sprendžiant problemas iškyla nusikaltimų grėsmė. Asmenys, brangūs ir mylimieji, už savo mylimuosius – šiuo atveju už mylimą moterį – gali galvą guldyti, nesiskaitydami su priemonėmis. Tautoje tokių pavyzdžių turime. Garbė svarbiau už gyvybę. Tokių yra ir tarp mano pacienčių artimųjų. Moteris, svarstydama pasirinkimus viena – liudija patirtis psichiatro kabinete – gali išeiti iš proto dėl nepakeliamo streso ir nusivylimo, ir tokiu būdu likusiųjų  padoriųjų apkaltinta ir apšaukta beprote, paleistuve ir kitokiais visuomenėje priimtais epitetais, mūsų kultūrą ir kolektyvinę pasąmonę atspindinčiais  pavadinimais, kaip savaime suprantamais.

Politikai turi prieiti prie nuomonės, kieno atsakomybė yra apsaugoti moterį  tokioje delikačioje situacijoje, kurioje balansuojama tarp meilės ir beprotybės ribų, pasirinkimo žudyti ar nusižudyti, ar abu kraštutinumai yra „nieko tokio“. Kas turi ugdyti moterį ar vyrą? Tėvai ar mokyklos, Bažnyčia, aukštojo mokslo įstaigos, darbovietės, žiniasklaida, Seimo nariai savo pavyzdžiu ar išmintimi? Ir ne tik lytiškai šviesti ar su fiziologija supažindinti, bet ir su žmogiškumo apraiškomis, psichine norma, teisingumu. Kas mūsų šalyje yra atsakingas už sveiko proto piliečių ugdymą?

Kaip žinoma, lytiniu būdu dauginasi ir kiti gyvūnai, pavyzdžiui, kiaulės, karvės, katės bei kiti gyvūnai. Moteris be vyro pagalbos pati neapsivaisina, tad ir po širdimi nešiojamo vaisiaus galimybės vystytis ir užgimti ar negimti svarstymo našta negali būti užkrauta jai vienai. Moters garbė yra svarbu, vyro – taip pat. Ar tikras vyras, turintis garbės jausmą, gali likimo valiai palikti moterį atsakyti už abiejų bendrus išgyvenimus?

Psichiatro kabinete nenorinčios nėštumo nutraukti, nematančios kitos išeities moterys ne tik ašaras lieja, bet ir žudo savo mintyse jas nuskriaudusius vyrus.  Ne viena teigia, kad galėtų nužudyti ir tikrovėje. „Jei nužudysiu savo vaiką, tai man nieko nereiškia nužudyti  ir jį pradėjusį tipą, kuo jis geresnis?“ Tokios tragedijos ar psichopatologija kam rūpi? Išklausančiam psichiatrui? Tokie aprašymai lieka medicininėse kortelėse ir nusėsti dulkių keliauja į archyvą. Viena moteris tokių svarstymų naštos nepakelia. Ji gali nusižudyti, ji gali tapti psichikos ligone.

Žmogaus teisės, moters teisės – jas žinoti nepakanka. Psichiatrui sudėtinga net vaistus tokiu atveju išrašyti, kad moteris nepanaudotų  išrašytų medikamentų savižudiškiems ketinimams įgyvendinti. Kadangi čia veikia daug emocijų (emocijos yra psichikos dalis), stiprus veiksnys yra dvasinis komponentas, egzistencinis. Kas yra ta gyvybė, ir ar ji mums reikalinga? Kiekviena nauja gyvybė mūsų tautoje, tarp mūsų? Kokia jos kaina šeimai, valstybei, tautai, kultūrai? Kiek kainuoja žmogus, užgimsiantis ir gyvenantis tarp mūsų? Kokia jo finansinė vertė, kokia moralinė? Lytiniai santykiai yra fiziologinių instinktų patenkinimas, bet jeigu jie yra „daugiau“ – jie visada turi ir dvasinį, egzistencinį, moralinį komponentą, ir tada jau iš instinkto tampa jausmu, kuriam karaliauja žmogus, sąmoningas, aukštesnis už naminius gyvūnus kūrinys.

Svarstomas  Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas formuluoja, kad  žmogus prasideda nuo apvaisinimo momento. Kiekvienas iš mūsų esame perėję tą pradinę ir tolesnes vystymosi stadijas. Nė vienas neįlindom į gyvenimą pro langą ar buvom atrastas po kopūsto lapu. Kiekvienas galėjom negimti. Tai gamtos vystymosi dėsniai.

Savo noru nutraukdama nėštumą, moteris praranda ne tik kūdikį, bet ir  dalį savęs, išdraskomi, paniekinami jos jausmai, o buvęs „vienintelis“, „mylimasis“ staiga tampa nepažįstamuoju. Jis mūsų šalyje neturi jokios atsakomybes – nei juridinės, nei materialinės, nei moralinės. Jis laisvas kaip vėjas, ir visi tolesni keliai jam atviri. Galiojantys įstatymai yra jo pusėje. Kartais vyriškis sumoka pinigus už moters aborto procedūrą, po to moteris teigia pasijaučianti tarsi prostitutė. Nėra kam pasiskųsti, kaltų nėra, nes vyksta viskas lyg ir laisva valia, tačiau lošiamos nelygios partijos, kai vieni ir toliau ieško malonumų, kitiems sužalojami likimai. Vyrai linkę mylėti lytiniais organais, moterys myli dvasia. Moterys nori meilės iki mirties, vyrai linkę rinktis vienos nakties (ar pertraukos) nuotykį – ilgesniam įsipareigojimui vis nėra laiko subręsti.

Svarstomame įstatyme nėra užsiminta apie atsakomybės komponentą vyrams. Svarstomas įstatymas gina negimusio kūdikio teises, formuluoja galimus leidimus ar draudimus moters ketinimams, bet vyras, dalyvavęs pradedant negimusį kūdikį  ir paskatinęs moterį pasirinkti, lieka už svarstymo ribos, visai išnyksta. Vyrui lieka visos teisės ir  privilegijos –  neatsakingas už nieką.

Nėštumo nutraukimo padėtų išvengti kritinio mąstymo bei emocijų ir jausmų kultūros formavimas ir stimuliavimas atsakomybės bei kitų sveikos psichikos kriterijų, kas padėtų atsverti teises, jų įvairovę. Kadangi nėštumo nutraukimo svarstymas iškyla prieš tai  turėjus seksualinius santykius, kas irgi vyksta laisva valia, spontaniškai ar apgalvotai, apsišvietus ar nebūtinai, bet visada impulsą duoda psichika, žmogaus smegenys, tai ir psichikos savybės bei galimybės yra labai svarbios. Iš gerbiamų parlamentarų tikimės apsaugos ir pagarbos ne tik negimusiems vaikams, bet ir kitiems piliečiams, rinkėjams.

Gerai, kad toks įstatymas yra svarstomas, prenatalinė medicina, taip pat ir prenatalinė psichiatrija kaip mokslas egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį, atliekamos intrauterininės vaisiaus chirurginės operacijos, nagrinėjama besivystanti psichika. Nutraukdami nėštumą, dar vienam žmogui užgimti atimame galimybę. Nėštumo nutraukimas visada traumuoja moterį: kyla ir somatinių, ir psichiatrinių komplikacijų grėsmė. Moteriai visada yra grėsme sugadinti savo gyvenimą, karjerą, ateities planus, prarasti dvasinę pusiausvyrą, prarasti norą bei sugebėjimą bendrauti, mylėti ar rizikuoti dar kartą mėginti kurti naują gyvybę. Vyras turi dalintis atsakomybe su savo moterimi. Tai turėtų tapti norma ir pareiga.

1955 metais Lietuvoje (tuometinėje LTSR) buvo legalizuoti abortai, ir nuo to laiko tokiu būdu nužudyta daugiau negu du  milijonai Lietuvos piliečių. Su kiekvienu atliktu abortu mūsų tampa vis vienu mažiau.